PARODŲ SALĖSE
Tapytojas negalėtų gyventi naujame name
Antrą kartą Klaipėdoje savo paveikslus, pavergiančius intymumu, kameriškumu ir išgyvenimo autentiškumu, eksponuoja vienas ryškiausių šių dienų Lietuvos tapytojų Mindaugas Skudutis. Jo autorinė, teminė senojo Vilniaus peizažų paroda šiuokart atidaryta Baroti galerijoje ir joje veiks iki balandžio 22-osios.
Įsimylėjęs Vilnių
Įpusėjęs šeštą dešimtį tapytojas Vilniuje gyvena ir jį tapo 34 metus, 15 metų dėsto piešimą ir tapybą Dailės akademijoje. Ignalinos rajone gimęs, Kaune mokęsis, Vilniuje studijavęs ir po studijų iš šio miesto taip ir neišvažiavęs, M. Skudutis pasinėrė į slėpiningą jo senamiesčio tapybą.
Pasak dailininko, pamilti Vilnių nebuvo sunku, - tai gana tapybiškas miestas, kuriame labai gilus kultūrinis sluoksnis, ir laikas prasimuša pro sienų tinką... „Gal tokia romantiko prigimtis, kad aš negaliu gyventi naujuose pastatuose. Nežavi jie manęs. Netraukia ir juos tapyti“, - prisipažįsta jis.
Visi 16 parodoje eksponuojamų M. Skudučio paveikslų, nutapytų per pastaruosius dvejus metus, – iš senojo Vilniaus ciklo. Juose galima atpažinti sostinės senamiesčio gatveles, kiemelius, namus, pajausti jaukią, gyvą ir virpančią jų dvasią.
Pusę paveikslų suplėšo
Vienos galerijos paprašytas nutapyti visus Užupio tiltus, M. Skudutis juokiasi visiems netikėtai atradęs, kad jų per Vilnelę yra ne septyni, kaip buvo manoma, o devyni... Mistiškas skaičius... Yra vietų, į kurias vis sugrįžta, yra tapęs po keletą kartų. „Štai aną baltą namą Krivių gatvėje paišiau gal dešimt sykių, ir kiekviename paveiksle jis tarsi įgaudavo vis kitą gyvenimą“, - šypsosi dailininkas, miestą tapantis iš natūros, todėl daugiausia vasarą, kai šilta ir šviesu. Jam - tai pats kūrybingiausias laikas. Tada stengiasi atsiriboti nuo kitko, atideda į šoną šeimos reikalus, senus laikrodžius ir baldus, kuriuos mėgsta restauruoti, ir tapybai skiria bent po kelias valandas kasdien, kad neprapultų azartas. Tuomet dirba gana greitai – paveikslą nutapo per 1-3 seansus. Bet paskui daro griežtą atranką, ir kone pusę drobių be gailesčio suplėšo ir išmeta į šiukšlyną.
Ieškojo kompromiso
M. Skudučio kūryba, žavinti nepaprastu tapybos grožiu, jau šiandien vadinama XX amžiaus klasika.
Tapytojo karjerą pradėjęs 1976-aisiais, M. Skudutis iš pradžių tęsė ekspresionistines lietuvių tapybos tradicijas, figūrines scenas neretai jungdamas su abstrakcijos elementais, siekdamas savotiško kompromiso tarp sovietiniu laikotarpiu užginto abstrakcionizmo ir lietuvių tapyboje įsitvirtinusio ekspresionistinio figūratyvo.
Devintojo dešimtmečio pradžioje jo tapyboje išryškėjo siurrealistinė tendencija - atsirado iracionalios fantasmagorinės vizijos, dailininkas ėmė gilintis į tamsiausias pasąmonės gelmes, kūniškąjį, gyvuliškąjį žmogaus pradą, mirties, erotikos temas. To meto M. Skudučio kūriniams būdingas autobiografiškumas, naratyvioji simbolika, sudėtingos daugiafigūrės kompozicijos, purvina rudų tonų gama, radikalus koloristinės lietuvių tapybos atmetimas.
Grįžo prie natūros
Devintojo dešimtmečio viduryje nuo siurrealistinių vizijų dailininkas vėl grįžo prie natūros, paversdamas ją mažiau ar daugiau dematerializuota tapybos stichija. Tai daugiausia peizažai, bylojantys egzistencialistinę autoriaus jauseną. M. Skudučio miesto peizažas - fantastiškas ir viliojantis - su figūromis, dažniausiai tamsus ir drauge perregimas, sentimentaliai šnabždantis apie paslaptingą grožį, kartais dramatiškas, ironiškas arba su elegiškomis gaidomis. Tas jausmų daugiabriauniškumas, subtilus balansavimas ties išgyvenimų riba žiūrovui teikia daug interpretacijos galimybių, atsiskleidžiančių temperamentingame dailininko piešinio ir potėpio lydinyje.
Naujausi komentarai