Klasikinių filmų perdirbiniai retai suteikia džiaugsmo. Nauja "Kerės" versija kelia tik vieną klausimą: "Kam to reikėjo?"

Kartais jie sugrįžta...

JAV rašytoją Stepheną Kingą už literatūrinio pasaulio ribų išgarsino kinas. 1976-aisiais režisierius Brianas de Palma pirmasis ekranizavo jo siaubo romaną "Kerė".
Tai buvo daug triukšmo sukėlęs filmas, populiariai paaiškinantis telekinezės reiškinį. Anksčiau buvo manoma, kad šis paranormalus gebėjimas leidžia be jokių fizinių pastangų, vien mintimis ir koncentruota valia, judinti fizinius objektus. Užguitai ir kompleksuotai septyniolikmetei koledžo absolventei Kerei Vait pavyko kur kas sudėtingesnė užduotis – jos viduje ilgai kaupta negatyvi energija iškilmingą išleistuvių ceremoniją, anot vieno prancūzų kritiko, pavertė tikra "šėtono puota". Filmo finale režisieriaus ilgai ir kruopščiai pagal visas saspenso (laipsniškai didinamos įtampos) taisykles tirštinta siaubo atmosfera tiesiog sprogsta nuo pragariškos ugnies fejerverkų ir kruvinų vaizdų bakchanalijos.

Panašu į ekshumaciją

Nuo šio modernaus kino klasikos šedevru tapusio filmo pasirodymo praėjo bemaž keturi dešimtmečiai. Todėl Holivude buvo nuspręsta sukurti naują "Kerės" versiją ir moderniausių vaizdo efektų girliandomis dekoruoti gerai žinomą siužetą. Bet kažkodėl žiūrėdamas šį filmą negali atsikratyti jausmo, kad autoriai verčia žiūrovus dalyvauti nemalonioje ekshumacijos procedūroje.
Medicininius terminus naujosios "Kerės" kūrėjai verčia prisiminti nuo pirmų kadrų, kuriuose net titrai nuspalvinti kruvinomis raidėmis. Tokioms intymioms moters gyvenimo sritims kaip gimdymas ir pirmosios mėnesinės autoriai skiria tiek dėmesio, kad pačią režisierę Kimberly Peirce galima įtarti neatsikračius merginų paauglystei būdingų perdėtų fiziologinių fobijų.

Agresija ir fanatizmas

Nemalonų įspūdį kelia Kerės bendramokslės, kurios rafinuotai tyčiojasi iš nesibaigiančių pažeminimų objektu paversto bjauriojo ančiuko (ko verta vien higieninių tamponų ataka). Bet tai stebina mažiausiai. Siaubą kelianti paauglių agresija (merginos čia – jokia išimtis) iš tikrųjų tampa šiuolaikinio gyvenimo rykšte. Internetas, kaip teisingai parodyta, dabar padeda viešinti smurto vaizdus ir jausti dėl to dar didesnį pasitenkinimą.
Bet Kerės motinos (akt. Julianne Moore) religinis fanatizmas pateiktas taip hipertrofuotai, kad tampa panašus į neskoningą karikatūrą. Žiūrovų reakcija tik patvirtina, kad tokia "urvinė" pasaulėžiūra šiais laikais atrodo visiškai neįtikinamai.

"Kerė" ("Carrie") **
Siaubo trileris. JAV, 2013 m. Rež. K.Peirce. Vaidina Chloë Grace Moretz, J.Moore, Judy Greer, Gabriella Wilde, Alexas Russellas, Portia Doubleday.
veiksmas 2
humoras 0
įtampa 2
erotika 1
siaubas 2
Nuo 2013 12 20
Trukmė 100 min.
N-16

Ekranizacijų karalius

Siaubų karaliumi dažnai tituluojamas JAV rašytojas Stephenas Kingas yra unikalus reiškinys, seniai tapęs šiuolaikinės fantastinės literatūros simboliu. Jis parašė daugiau nei 50 romanų, apie 200 apsakymų ir penkias mokslo populiarinimo knygas. Bendras S.Kingo knygų tiražas perkopė 350 mln. egzempliorių ribą. O kas suskaičiuos, kiek žmonių su savo mylimiausio rašytojo siužetais susipažįsta internete?

Apie panašią sėkmę šiais laikais galima tik pasvajoti. Tad nieko neturėtų stebinti, kad S.Kingą jau seniai lydi prieštaringų vertinimų šleifas. Vieni autorių vadina genijumi, kiti – tik racionaliu manipuliatoriumi. Skirtingai vertinama ir S.Kingo kūryba. Vieni teigia, kad jo milžiniška komercinė sėkmė yra atvirkščiai proporcinga literatūriniam talentui. Kiti ne tik gretina S.Kingą su svarbiausiais JAV literatūros klasikais, bet ir analizuoja jo knygose vyraujančią filosofiją. Štai Noëlis Carrollas knygoje "Siaubo filosofija" (1990 m.) taip apibrėžia svarbiausią S.Kingo kūrybos bruožą: "Siaubas – tai visuomet to, kas normalu ir kas fantastiška, konfliktas, kai finale ima viršų normalus pradas."
Pagal S.Kingo kūrinius dažnai daromi filmai. Tarp jų yra keli nekvestionuojami kino šedevrai, pavyzdžiui, Stanley Kubricko psichologinis trileris "Švytėjimas" (1990 m.). O pernai buvo sukurta komedija "Tu negali nužudyti Stepheno Kingo" (2012 m., rež. Ronnie Khalilas, Monroe Mannas, Jorge Valdésas-Iga), kuriame S.Kingas pats tapo parodijų objektu. Tikriausiai todėl, kad naujos šio rašytojo ekranizacijos darosi vis prastesnės.