Tarpukariu Kaune rengtos žemės ūkio ir pramonės parodos sutraukdavo minias lankytojų iš visos šalies. Valstybiniu mastu buvo pasistengta, kad eksponuojamos bendrovių naujovės ir produkcija ne tik skatintų lankytojų smalsumą, bet ir akivaizdžiai kalbėtų apie Lietuvos ūkio ir pramonės pažangą.

Kodėl Parodos kalnas?

Pirmoji Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda buvo surengta 1922 m. Kaune, Žaliakalnyje, ant Parodos kalno (šiuo metu toje vietoje stovi Kauno apskrities viešoji biblioteka). Vėliau parodos čia vyko 1923–1925, 1928, 1930, 1935, 1936 m. Į parodą vedė dvi, vėliau – trys įeigos su keliais kasos langeliais, tačiau ir prie jų vis tiek dažnai nusidriekdavo lankytojų eilės.

Ši Žaliakalnio kalva, dar vadinta Mažuoju Ąžuolynu, ilgainiui virto Parodos kalnu. Vieta buvo itin reprezentacinė: nuo čia matėsi Laisvės alėja, Kauno senamiestis, Nemuno vaga.
„Užlipus į parodos aikštę ir atsigręžus prieš akis – gražus Kauno reginys. Ir ne veltui žmonės, susėdę ant suolelių, o kiti net sugulę ant vejos gėrisi šiuo reginiu, negalėdami nuo jo atitraukti akių“ („Lietuva“, 1923 08 29). Parodos kalną ribojo dvi gatvės: Gusarų (dabar K.Petrausko) ir griovoje esanti Parodos. Beje, taip ji pradėta vadinti nuo tada, kai šiuo keliu galėjai patekti į pirmąją Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodą 1922 m.

Lankymas privalomas

Parodos lankymas buvo kone privalomas ne tik aukščiausiems šalies pareigūnams, bet ir miestiečiams, moksleiviams, nes čia buvo galima (o kartais ir privaloma) susipažinti su jaunos Lietuvos valstybės pasiekimais pramonėje ir žemės ūkyje.

1923 m. spaudoje buvo rašoma: „Kiekvienas inteligentas, mokytojas, kunigas, valdininkas, ūkininkas, amatininkas, kad ir iš atokiausio provincijos kampo turi šią parodą aplankyti, jei supranta arba kitas bent dedasi suprantąs valstybinius ir ekonominius, kultūrinius krašto reikalus“ („Lietuva“, 1923 08 28).

Į parodą vykdavo ištisos moksleivių ekskursijos. Ypač jose apsilankyti buvo rekomenduojama mokytojams, nes, anot to meto spaudos, kaip mokytojas gali „gyvai išaiškint“ vaikams apie augalus, žvėris, paukščius, garlaivį, jūrą, akmens kalnus, kitus pramonės ir žemės ūkio procesus, jei pats nieko savo akimis nebus matęs.

Įgyvendinant šį šviečiamąjį tikslą, mokinių ekskursijoms buvo taikomos nuolaidos į parodą, o kartais – ir traukinio ar autobuso bilietams, muziejams ir kt.

Ši lengvatų sistema skatino parodos lankytojų įvairovę: „Saulėj įdegę ūkininkai, rimti, flegmatiški, kuklios provincijos gražuolės laukų dukros, valdininkai, kaimo prieauglis, beūsiai vaikėzai, pintinėmis rankose nešini defiliavo Kauno gatvėmis“ („Diena“, 1930 06 05).

Prireikdavo net nakvynės

Parodas kasmet aplankydavo nuo 40 tūkst. iki daugiau kaip 120 tūkst. lankytojų. Tokia lankytojų gausa vykstant parodoms privertė Kauno miesto savivaldybę įkurti Parodos butų biurą, kuris rūpinosi atvažiavusių į miestą svečių apgyvendinimu.

Iš atokiausių provincijos kampelių atvykstančios moksleivių, gimnazistų, įvairių būrelių ekskursantai kreipdavosi šį biurą prašydami išrūpinti nakvynę vienai ar kelioms naktims.

Lankytojai apsistodavo ne tik laisvuose Kauno miesto gyventojų namuose ir kambariuose, bet prieglobstį rasdavo ir kareivinėse, mokyklose, kad svečiai turėtų kur bent truputį numigti, buvo siuvami čiužinių užvalkalai šiaudams prikimšti.

Kartais pasitaikydavo ir pretenzingesnių lankytojų. Štai 1928 m. į parodą atvykstančios Lietuvos moterų katalikių draugijos narės pageidavo gyvenamosios vietos tik naujamiestyje ir prašė, kad į jų „butus pavieni-pašaliniai asmenys nebūtų priimami“.

Prezidentas – garbingiausias svečias

Kasmet parodą aplankydavo ir Lietuvos prezidentas. Prezidento sutikimo ir parodos atidarymo ceremonija būdavo ypač iškilminga. Nuo pagrindinių vartų (iš K.Petrausko gatvės), puoštų iš žalumynų pintais vainikais ir Vyčio ženklu vienoje pusėje ir Kauno miesto herbu – kitoje, stovėdavo „garbės milicijos“ sargyba, sutinkanti garbius svečius iki pat centrinio parodos paviljono, kur ir įvykdavo oficialus atidarymas.

Kartais pats šalies vadovas ir atidarydavo parodą  – tuomet jis sidabrinėmis žirklėmis perkirpdavo trispalvę juostelę ir pakviesdavo visus apsilankyti centriniame paviljone. Ši ceremonija buvo lydima prezidento arba ministro pirmininko, Kauno miesto burmistro ir kitų svečių sveikinimo kalbų. Jose dažnai akcentuotos ir svarbiausios politinės aktualijos, o paroda tapdavo proga priminti skaudžiausius Lietuvai teritorinius klausimus.

Kaune vykusiose parodose lankėsi visi valstybės vadovai, išskyrus Kazį Grinių, kurio prezidentavimo metu, 1926-aisiais, Žemės ūkio ir pramonės paroda surengta Šiauliuose. Prezidentą Aleksandrą Stulginskį atidžiai domėtis parodos eksponatais papildomai skatino ir jo agronomo išsilavinimas.

1930 m. paroda buvo pavadinta Vytauto Didžiojo vardu, prezidentas Antanas Smetona buvo tapęs parodos globėju. Tais metais parodos centrine ašimi tapo naujas mūrinis Vytauto didžiojo paviljonas, prie kurio parodos atidarymo juostą perkirpo tuomečio prezidento žmona Sofija Smetonienė.

Miestas mieste

Vykstant parodai, veikė atskiros specialiai parodos organizaciniais klausimais besirūpinančios institucijos. Parodos reklama rūpinosi spaudos biuras, lankytojų apgyvendinimu – Parodos butų biuras. Pačioje parodoje lankytojų patogumui savo paslaugas siūlė paštas, restoranas, estrada, telegrafas.

Tarp paviljonų vaikštinėjo gyvieji plakatai, klounai, o ir patys lankytojai kartais tapdavo savotiškais personažais, kai prie alų reklamuojančių ar parduodančių paviljonų tiesiai iš butelių pradėdavo gerti įšilusį alų, užkasdami iš namų atsivežtu sūriu ir skilandžiu.

Štai kaip „Lietuvos aido“ žurnalistas 1936 m. apibūdina gyvenimą Parodos aikštėje: „Visą laiką aikštėje groja muzika, radio, protarpiais karo orkestras, nemokamas kinas. Ten pat paštas, telefonas, telegrafas ir kiti patogumai – alus, ledai, kava, įvairūs užkandžiai. Tabako fabrikai duoda nemokamai parūkyti, muilo fabrikai – nemokamai nusiprausti.“

Visas Parodos kalnas virsdavo atskiru miestu, kuriame vyko aktyvus gyvenimas. Džiaugdavosi susitikę seniai nesimatę giminės, apie savas problemas diskutuodavo čia susirinkę valdininkai, paviljonų architektūra džiaugdavosi arba kritikuodavo menininkai. To meto spaudoje buvo rašoma: „Parodoje gyvenimas verda ir kunkuliuoja. Ūžia mašinos, kaukia radio, mauroja gyvuliai“ („Diena“, 1930 06 22).

Nauji padargai ir mados

Parodoje kasmet dešimtyse pavilijonų buvo pristatomos pramonės gaminių naujovės: nauji maisto, gėrimų, tekstilės ir odos, baldų bei kitų pramonės šakų gaminiai, meno dirbiniai, įvairūs leidiniai, žemės ūkio technikos pavyzdžiai, automobiliai, traktoriai, naujausios augalų rūšys, modernesnės ūkininkavimo technologijos ir t. t.

Ūkininkai žvalgėsi naujausių galvijų, arklių, paukščių veislių, žemės ūkio padargų, kurių, kas tik galėjo, ir patys įsigydavo.

Lankytojų dėmesį ypač traukdavo ir įvairių moterų draugijų, mokyklų rankdarbių skyreliai, išskirtinis ir įdomus visiems atrodė ir Kalėjimų departamento paviljonas su kalinių darbais.
Be prekybos, parodoje buvo vykdoma ir šviečiamoji veikla. Lietuvos plentų ir vandens kelių valdybos atstovai aiškino hidrometrijos stoties veikimo principus, demonstravo kartogramas apie Lietuvos upių vandeningumą ir vandens panaudojimo galimybes. Saikų ir svarstyklių rūmai lankytojus mokė, kaip nebūti apgautiems perkant sveriamus produktus: pasistatę daug svarstyklių pavyzdžių, ekspertai aiškino, kaip nesąžiningi pardavėjai apgaudinėja savo klientus.

Dalyviai ir geriausiųjų varžybos

Parodoje dalyvaudavo įvairios žemės ūkio bei pramonės produkciją gaminančios firmos iš Lietuvos ir užsienio. Pirmosiose parodose vyravo užsienio įmonės, o XX. a. 4-ajame dešimtmetyje dalyvauti buvo leista tik lietuviams. Pavyzdžiui, 1925 m. parodoje dalyvavo firmos iš 13 šalių, apie 100 iš Lietuvos ir daugiau nei 150 iš užsienio. 1930 m. bendras dalyvių skaičius jau viršijo 400. 1936 m., uždraudus dalyvauti užsienio įmonėms, norą dalyvauti pareiškė per 300 vien tik Lietuvos gamintojų.

Parodos dalyviai galėjo tarpusavyje varžytis ir siekti parodos apdovanojimų. 1923 m. norinčioms pretenduoti į apdovanojimus firmoms reikėjo savo gaminį pateikti ekspertizei, kurią atlikdavo tos srities ekspertai profesionalai. Parodos organizatoriai dalyviams skirdavo aukso ir sidabro medalius, kelių laipsnių pagyrimo raštus, kartais savo piniginius ar daiktinius prizus įsteigdavo ir privačios įmonės.

Pavyzdžiui, 1935 m. parodoje iš viso buvo išdalyti 37 aukso, 59 sidabro medaliai ir daug pagyrimo raštų bei 6 060 litų piniginių premijų, kurios buvo skiriamos tik ūkininkams.

Liejosi pieno fontanai

Reklamuodami save parodos dalyviai buvo ypač kūrybingi. Vieni stengėsi išsiskirti akį traukiančia paviljonų architektūra, kiti dėmesį traukdavo originalesniais būdais.

Štai 1930 m. SSRS paviljonas visus traukė vaišindamas mineraliniu vandeniu „Boržom“ ir „Nazar“, kurį atnešdavo merginos, vaikščiodamos apie milžiniško dydžio mineralinio vandens butelius.

„Vaikelio Jėzaus“ labdaros draugija prieš savo paviljoną buvo pastačiusi želdinių skulptūras, kuriose vaizduojamos gyvulių figūros, o, anot amžininkų, priešais „Pienocentro“ bendrovės paviljoną tekėjo „pieno fontanas“, Lietuvos motinoms ir vaikams organizacijų sąjunga Parodos aikštėje nemokamai demonstravo filmus apie venerines ligas, tuberkuliozę, kūdikių priežiūrą.