Puikiai įvaldžiusi autorinę techniką tekstilininkė išnaudoja šilko tekstilės galimybes – iš tradicinės medžiagos ji sukuria šiuolaikinį meną. Pastaraisiais metais tekstilininkės sukurtuose darbuose itin daug mėlynos spalvos. Ji, anot autorės, "tikriausiai atkreipia dėmesį į mano būseną, kuri reikalauja šios spalvos-ramybės, poilsio, susikaupimo ir meditacijos".

Vilnietė autorė – aktyvi parodų dalyvė: yra surengusi jau daugiau kaip 20 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 tarptautinių grupinių parodų. Su autorės darbais supažindinti meno mėgėjai Meksikoje, Japonijoje, Anglijoje, Nyderlanduose, JAV, Slovakijoje, ir kt. Neseniai galerijoje "Balta" vykusioje parodoje D.Brogienė pristatė vaizduojamojo meno darbus, atliktus naudojant originalią šilko vyniojimo plokštumoje techniką. Parėmus Kultūros tarybai, rudeniop D.Brogienės kūrinių paroda bus pristatyta Druskininkuose ir Vilniuje.

Dekoratyvinės kompozicijos pasižymi ypatinga šilko siūlo vibracija, precizišku spalvų modeliavimu ir harmonija. Neatsitiktinai spalva – ta meno kūrybos dedamoji, kurios paslaptimis ji dalijasi su kitais: D.Brogienė savojoje alma mater, Vilniaus dailės akademijoje, dėsto būsimiems menininkams spalvų teoriją bei Spalvų psichologijos ir terapijos kursus.

Tekstilininkės kompozicijos kinta, priklausomai nuo apšvietimo – natūralaus, dienos ar dirbtinio bei pasirinkto žiūros rakurso. Kūrybinis metodas remiasi geometrine abstrakcija. Autorė savo darbuose stilizuoja baltų simboliką ir lietuvių folkloro ornamentiką. Šviesoje pastebimas subtilus pokyčių gijų virpėjimas, iš jų sukurtos abstrahuotos augalinės formos, lietuviško ornamento improvizacijos primena dzūkišką sutarties skambesį, žemaitiškų gūnių, spalvų ryškumą ir sodrumą, lovatiesių dvinyčių, keturnyčių ir aštuonianyčių raštų improvizacijas. Tekstilės kompozicijose autorė kuria savo pasaulio akimirką, ją fiksuoja ženklų, simbolių ir raštų kalba.

Danguolė Brogienė. Miškas po lietaus.

Apie naujausius kūrybinius potyrius ir atradimus D.Brogienė pasakoja ir "Santakos" skaitytojams.

– Kokie kūrybos aspektai šiuo metu dominuoja jūsų darbuose? Kas jums kaip kūrėjai šiandien yra svarbiausia?

– Tyla, erdvė, šviesa – tai mano atspirties taškai ir visumos esmė. Visuose mano darbuose atsikartoja šviesos, erdvės gylio motyvai. Kūrybos vizualiojoje raiškoje man svarbu išgyventas patirties momentas. Todėl dažnai sakau, kad esu realistė, tačiau mano tekstilės darbuose tai virsta abstrahuotu vaizdu, nuojautų ženklu, įprasminančiu realybę ir abstrakciją. Fragmentai tampa kadru iš realaus gamtos motyvo, kartu būdami abstrakto elementu kūrinio visumoje. Faktūrų, paviršių, tonų, spalvų; realumo ir iliuzijos kaita tarp esamo ir medituojamo pasaulių.

Žmogų formuoja du faktoriai – tai, ką jis jaučia, ir tai, ką jis mato. Matytiems vaizdiniams susijungus su esama jausmine patirtimi, vaizdai mano tekstilės darbuose įgauna kitokių pavidalų. Objektų vaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio tarp jų. Tai organizuojama per simbolius ir jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami, bet kiekvieno stebėtojo savaip interpretuotini. Tokiu būdu savo tekstilės darbais kviečiu komunikuoti. Objektai talpina savyje sukauptą informaciją ir vienokią ar kitokią santykio su jais formą. Stebėdamas kūrinius kiekvienas gali kurti savus naratyvus, savo pasakojimus...

Kūriniuose dominuojančios temos – tai kasdienių pastebėjimų refleksijos, įžvalgų, apmąstymų ištransliavimas apie amžinybę ir laikinumą, gamtos kitimą ir pasikartojimus. Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje.

– Ne kartą esate minėjusi koloristikos svarbą jūsų kūryboje. Kokios spalvos šiuo metu dominuoja jūsų darbuose?

– Man labai svarbu spalva... Spalvinį suvokimą nulemiančios savybės – gyvenimo patirtis, pozicija, vertinimų skalė, yra neapibrėžtos, jų negalima išmatuoti. Būtent šis neapibrėžtumas leidžia ne žodžiais, bet spalvomis nusakyti jų poveikį mūsų savijautai. Ne tik psichologiniai faktoriai, bet ir simboliai nulemia tai, kaip mes suvokiame spalvą. Taigi, mūsų spalvos vertinimas priklauso nuo to, kas mes esame šiame pasaulyje, kokią reikšmę suteikia spalvai mūsų kultūra.

Mėlyna – viena iš spektro spalvų, kurios neišgauname maišydami kitas spalvas, taip pat, kaip ir geltonos ar raudonos.

Dangus mus visus apgaubia, mes mėlyną spalvą priimame kaip atviro kosmoso siekiamybę.

Mėlyna – tai pastovumo ir tiesos spalva. Tai dangaus spalva. Kad ir kokia efemeriška ir peršviečiama ji mums atrodo, bet mėlyna spalva visada yra su mumis. Netgi jeigu ir apsiniaukusi diena, mes vis tiek turime vilties, kad tarp debesų danguje pasirodys nors ir mažas gabalėlis lazuritinės-mėlynos spalvos dangaus lopinėlis. Aiškaus dangaus natūralus melsvumas, mums visą laiką siejasi su gamtos pastovumu, ateinančios dienos viltimi. Kadangi dangus mus visus apgaubia, mes mėlyną spalvą priimame kaip atviro kosmoso siekiamybę. Ji mums simbolizuoja praėjusią arba ateinančią dieną. Žalsvai mėlyna spalva yra seklus vanduo virš smėlio paplūdimio. Vanduo absorbuoja raudoną spalvą nuo saulės šviesos, palikdamas žalsvai mėlyną. Žalsvai mėlyna spalva yra vandens simbolis.

Gijos: D.Brogienė sako kūriniuose užkoduojanti kasdienių pastebėjimų žinutes. / Asmeninio archyvo nuotr.

Mėlyna spalva mano darbuose įprasmina bekraštę dangaus mėlynę, debesis ir jūros tolius... Mėlynos spalvos vėsuma asocijuojasi su kalnų viršūnėmis, viršutiniais atmosferos sluoksniais, vandens gelmėmis. Vandens paviršius atspindi dangų, o gilūs vandens telkiniai, pripildyti švaraus vandens, turi melsvai žalios spalvos atspalvį. Nenuostabu, kad daugelis mėlynos spalvos atspalvių savo pavadinimuose turi dangaus ir jūros, vandens žodžių asociacijų: ledinė srovė, jūros mėlyna, ryto rūkas arba šaltosios aukštumos: žydrieji debesys, žydras oras, žydras dangus, žydrasis krištolas, stratosfera... O ir mano darbų pavadinimai antrina šias asociacijas: mėlyna erdvė, ežeras naktyje, mėlynųjų hortenzijų žydėjimas, mėlynas vanduo ir t.t.

– Kokią reikšmę jūsų kūriniuose turi raštai, ženklai ir simboliai?

– Geometriniai raštai, struktūros, ritmika bene geriausiai atspindi mano kūrybinį braižą. Tikiu, kad ornamentas atlieka ne tik estetinę funkciją, bet turi ir mistinį, apeiginį pradą. Mano kuriamos tekstilinės kompozicijos – tai semantinės ženklų struktūros, nuorodos į Lietuvos kultūros palikimą ir tautos dvasią. Tekstilės abstrakčiose kompozicijose kuriu savo pasaulio akimirką. Ją fiksuoju ir suvokiu per simbolius ir raštus. Darbuose užkoduoti mūsų lietuvių liaudies ženklai ir simboliai... Įsivaizduojamą savo gyvenimą talpinu į apibrėžtą plokštumą – kvadratą, kuri tarsi atsidaro, kinta, vėl užsidaro. Kiekvienas žiūrovas sukuria savo gyvenimo plokštumų kompoziciją ir panorėjęs, judant ir žvelgiant į plokštumą iš įvairių krypčių, jis atranda tik jam būdingą akimirką, kurią jis suvokia ir uždaro plokštumoje arba leidžia jai kisti, tik jai vienai suprantama pokyčių trajektorija. Tai tarsi mūsų gyvenimas iliuzinėje uždaroje erdvėje ir už jos ribų. Bandau stabilius tekstilės kūrinius paversti gyva, judančia, laike apribota kompozicija.