Naujausioje savo knygoje G.Aleksa atskleidžia ryškų, daugiaplanį kunigo paveikslą, neapeidamas ir delikačios seksualumo temos – romane kitaip nei iki šiol prabylama apie erotiką, atskleidžiamas kunigo santykis su jaunomis bičiulėmis. Taigi "Šventojo Akiplėšos medžioklė", kurio parengimą spaudai ir leidybą parėmė Kauno miesto savivaldybė, – drąsus, novatoriškas kūrinys, jau dabar pelnantis aktyvų skaitytojų susidomėjimą.

– Naujojo romano "Šventojo Akiplėšos medžioklė" pagrindinis veikėjas – reali asmenybė kunigas J.Zdebskis. Kuo, kaip ir kada jis patraukė jūsų dėmesį?

– Kai studijavau Kauno medicinos institute, buvo uždaryta Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, nuo jos kupolų nupjauti kryžiai. Daugumą studentų tai šokiravo. Instituto politrukai organizavo susitikimą su miesto komjaunimo veikėju, kuris bandė mums įrodyti, jog viskas gerai: bažnyčią mažai kas lanko, atsiras Vitražo galerija Kaune – naujas kultūros židinys ir t.t. Atsimenu, kaip mes piktinomės. Tada dar nežinojau, kad kurį laiką J.Zdebskis šioje bažnyčioje vikaravo.

Pirmosios žinios apie kunigą J.Zdebskį mane pasiekė tik Sąjūdžio metais. Pradėjau kaupti įvairią medžiagą apie sovietmečio kunigus, jų persekiotojus. J.Zdebskis veiklos įvairiapusiškumu mane sužavėjo. Ypač nuolatinė jo kova tarp proto ir jausmų, ką patyriau iš apmąstymų ir rekolekcijų tekstų, kuriuos bendražygiai išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išspausdino. Tačiau J.Zdebskio, Šv.Apvaizdos pašaukto kunigystei, paveikslas nebūtų toks pilnakraujis be kito romano herojaus – be gydytojo Jurgio Šalnos, žingsnis po žingsnio, tampančio sistemos parankiniu.

Kunigo J.Zdebskio man neteko sutikti, tačiau sukaupiau dar gyvų amžininkų liudijimus, labai įspūdingą medžiagą, apie kurią pasauliečiai nėra girdėję. Pašnekesius su jais filmavau ir kuo toliau, tuo labiau susižavėjimas kunigu stiprėjo. Mano dvasioje įvyko lemtingas lūžis: pasijutau tarytum vedamas nematomos rankos. Po piligriminės kelionės į Šventąją Žemę, tas jausmas dar labiau sustiprėjo, pradėjau gilintis į pašaukimo pašvęstajam gyvenimui esmę. Kai kasdienė malda tapo būtinybe ir ją priėmiau kaip Dievo malonę, ėmiausi darbo.

– Remdamasis savo personažais, rašytojas išsisako ir pats. Kokia tema, gija romane jums svarbi kaip kūrėjui, ar ją vystydamas atsakėte į sau užduodamus klausimus, pagaliau ar siekėte to, galbūt klausimai buvo svarbesni, o gal jie iškilo tarsi patys, rašant knygą, ir buvo nenumatyti? Kiek rašymas valdo jus ir kiek jį valdote pats? Kaip buvo rašant "Šventojo Akiplėšos medžioklę"?

– Tikriausiai pamenate, kaip daugelį mūsų sudomino rašytojos Jurgos Ivanauskaitės atsivertimo istorija. Jurgą truputį pažinojau, kartu rengėme įspūdingas akcijas, skirtas Tibeto ir Kinijos sąžinės kaliniams ginti. Tikėjausi parašyti apmąstymų knygą apie žmones, pakeitusius mano gyvenimą, tačiau kunigas J.Zdebskis visus kitus nurungė. Rašydamas romaną norėjau išlikti savimi, – ko ypač trūko ankstesnėse mano knygose, – bet vis susidurdavau su netolimos patirties bohemiška praeitimi. Iš tų patirčių ir gimė J.Šalnos paveikslas. Privalėjau atsakyti į svarbų klausimą: "Kas aš esu šiandien?" Kaip suderinti nuolankumą, dvasios išgryninimą su taktu ir sveiku protu, be kurių neišlikčiau moralus? Kaip pavaizduoti nusikaltėlių aplinkon patekusį kunigą be taip madingų šiuolaikinėje literatūroje keiksmažodžių? Ar būtina aprašinėti fiziologines žmonių sueities scenas, norint atskleisti J.Šalnos tragedijos aplinką ir priežastis?

Atsakymų ieškojau skaitydamas Tomą Merthoną: "Kaip tikiesi pasiekti savo tobulumą gyvendamas kito gyvenimą? Jo šventumas niekada nebus tavasis; privalai turėti nuolankumo pasiekti savo išsigelbėjimą tamsybėse, kur esi vienų vienas..." Reikėjo jėgų įveikti savąją puikybę, – oho, koks saldus gundymas! – išdrįsti rašyti apie kunigą.

J.Zdebskis nebuvo vien tik kovotojas už tikinčiųjų teises, už valstybės atkūrimą, jis buvo dar ir maldos vyras, pasiaukojęs Švč.Mergelei Marijai – mažiausiose smulkmenose prašydavo Dievo Motinos pagalbos. Tardavosi su Ja net buityje. Pavyzdžiui, melsdavosi ir klausdavo: pirkti motociklą ar nepirkti. Naivu? Ne, visai ne! Kai kunigas mąsto, ar jo poelgis nebus puikybė, juk žmonės stebėsis, žiūrėkite, koks jis kietas, naivumu nė iš tolo nekvepia.

Kunigas J.Zdebskis buvo labai vyriškas vyras, besilaikantis celibato, tačiau skubantis tiesti pagalbos ranką apgautoms, nusivylusioms meile moterims ir merginoms. Šią temą vysčiau, pasitelkęs šv.Jono Pauliaus II Kūno teologiją, studijuodamas jo apmąstymus apie žmogaus lytiškumą ir erotinę aistrą. Anuomet, kai apie Jono Pauliaus II mąstymus niekas nebuvo girdėjęs, tokia J.Zdebskio veikla stebino kai kuriuos kunigus bei vienuoles ir vos netapo moraliniu įkalčiu saugumiečių rankose. KGB gavo leidimą iš Maskvos panaudoti specialiąją priemonę – slapta paberti ant automobilio sėdynės cheminę medžiagą, kuri nudegintų intymią kūno dalį – ir taip inkriminuoti visiškai nekaltam žmogui venerinę ligą.

O mitologija, jog rašytoją valdo jo herojai, šį kartą nepasiteisino. Atsakymų į įvairiausius man kylančius klausimus ieškojau teologinėje ir mokslo literatūroje, kunigo dienoraščiuose.

– Kunigo J.Zdebskio paveikslą sukūrėte remdamasis dar likusių gyvų bendražygių prisiminimais ir jų išsaugotais J.Zdebskio dienoraščiais, vis dėlto yra likę klausimų, į kuriuos atsakymų kaip ir nėra, – kad ir jo žūties aplinkybės. Kas buvo rašant šį romaną sunkiausia (ar išgyvenote duobių, kūrybinių krizių?), juk kiekviena knyga reikalauja daug jėgų ir energijos, ypač kai rašoma apie realų žmogų?

– Prisiminimų apie kunigą J.Zdebskį ganėtinai daug, jais naudojausi, tačiau rašiau literatūros kūrinį, lengvai skaitomą ir paveikų, todėl juridiniai dalykai man nebuvo svarbūs. Šnekindamas su jo žūtimi susijusius asmenis patyriau, jog dalis jų (dėl man nežinomų priežasčių) nėra linkę atvirauti, kiti, atvirkščiai, nedviprasmiškai tvirtina, kad saugumiečiai jį nužudė. Jeigu tiesa, kad kunigo lavonas po avarijos nebuvo patanatomiškai ištirtas, esu linkęs manyti, jog tikroji mirties priežastis nenustatyta.

– Kiek stipriai pagrindiniai veikėjai – tiek kunigas J.Zdebskis, tiek pasileidėlis, į KGB pinkles įklimpęs J.Šalna – veikė jūsų gyvenime, juk rašydamas tikriausiai net nenorėdamas persiimi kuriamų veikėjų gyvenimais, įpročiais, mintimis? Juolab kad, spėju, neturėjote galimybės atsiriboti ir vien rašyti. O gal taip dar geriau, nes rašant tokį dvasiškai sunkiasvorį romaną, susikoncentravus vien į jį gali ir galvoje kiek susimaišyti. Beje, kokios veiklos jums padėjo pailsėti ir ką veikdamas dabar pailsite?

Apie kunigo poveikį jau atsakiau.

O klausime apie J.Šalną žodis "pasileidėlis" labai negatyviai skamba. Jeigu palyginsite šio herojaus gyvenimą su šiuolaikinių popso žvaigždžių ir žvaigždučių gyvenimais, ne toks jis jau ir pasileidėlis. Kad ne J.Šalnos tarnystė KGB, jis galėtų būti visai simpatiškas meilės romanų veikėjas.

Kitas dalykas – tikėjimo malonę turinčio žmogaus požiūris į lytiškumą. Kaip gydytojas ir vyras žinau, jog seksualumas iš visų prigimtinių geismų yra sunkiausiai suvaldomas. Nežabotas jo tenkinimas apakina sielą ir žmogus tampa menkysta. Tai nereiškia, kad intymus vyro ir moters gyvenimas yra blogis. Tai dangiškas gėris, reikalaujantis nuosaikumo.

Kai rašau, geriausiai pailsiu dirbdamas fiziškai ir malda, malda ir fizinis darbas.

– Rašant apie kunigą, natūraliai iškyla tikėjimo klausimas, tikro ir esmiško. Kas jums yra tas tikrasis tikėjimas?

– Man atrodo, jei žmogus ieško tikro ir esmiško tikėjimo, tolsta nuo Dievo. Tikra ir esmiška yra realusis pasaulis – visi tie dalykai ir reiškiniai, kuriuos galima apibūdinti, pamatuoti, pasverti, paragauti. Lengviau aiškintis, kas nėra tikėjimas. O mane žavi Dievo Žodis ir Įsakymai. Stengiuosi jų laikytis.

– Knygą pristatėte Kaune. Kaip sekėsi, ar radote bendrą kalbą su atėjusiaisiais ir, jei atvirai, kas jums svarbiau – palankūs kritikų atsiliepimai ar gausus skaitytojų dėmesys?

– Kauną pirmąsyk pamačiau penkerių metukų, kai sykiu su mama senovišku ratiniu garlaiviu atvykome į turgų parduoti obuolių. Vėliau Kaunas tapo mano jaunystės ir meilės miestu. Pagrindiniai romano herojai nemažai laiko praleidžia šiame mieste. Todėl man svarbi ir nūdienos kauniškių reakcija į romaną.

Pirmieji skaitytojų atsiliepimai geri. Dėl kritikų nuomonės neturiu. Supratau, kad geriausi rašytojai, perfrazuojant T.Mertoną, yra tie, kuriems pavyksta įtikti visuomenės sampratai, kas, jos nuomone, yra literatūra. Įtikti niekam nesistengiau, tačiau tikiuosi romano sėkmės. Manau, šiandien jis labai reikalingas – kaip žmogaus stiprybės įrodymas ir kaip įrodymas to, kokius stebuklus daro tikėjimas.