Kalbėdamas apie Atgimimo laikus, V. Rumšas pirmiausia pateikia skaičius. Pasak jo, 1989 metais iš viso buvo suvaidinti 507 spektakliai. Būdavo, kad per mėnesį suvaidindavo 55 spektaklius. „Tai buvo didžios energijos metai“, – sako aktorius.

Tačiau, kad ateis tokia diena, V. Rumšas nesitikėjo ir prisipažįsta netikėjęs dėstytojos Stefos Nosevičiūtės, dėsčiusios scenos kalbą, žodžiais, kai ji 1970 metais studentams sakė, kad ateis laikai, kai lietuviai bus laisvi, mieste nebus rusiškų iškabų, rusiškų blankų valstybinėse įstaigose. „Aš klausau ir galvoju: na ką tu čia dabar šneki. Galvojau, kad ji fantazuoja. Tai rodė, kaip giliai ta sistema buvo įsodinta į mano sąmonę“, – prisipažįsta aktorius.

D. Matvejev nuotr.

Aktorius kalba ir apie susirinkimą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame dalyvavo. 1987 m. rugpjūčio 23 d. vykęs mitingas buvo skirtas Molotovo-Ribentropo akto metinėms (dar po metų 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingas vyko Vingio parke, susirinko apie 250 tūkst. žmonių, o 1989 m. rugpjūčio 23 d. vyko visiems puikiai žinomas Baltijos kelias, sutraukęs per 2 mln. dalyvių).

Susirinkimas prie A. Mickevičiaus paminklo buvo Sąjūdžio ištakos. Mitinge dalyvavo apie 500–1000 žmonių. Tarp jų – ir teatro dekoratorius Vytautas Pranciškus Jančiauskas, kuris dėl to buvo išduotas saugumui, išvežtas kelioms paroms, namo parvežtas sumuštas ir kraujuojantis. V. Rumšas prisimena, kad teatre po šių įvykių vyko posėdis, kuriame tuometinis direktorius turėjo pasmerkti P. V. Jančiauską: „Tas pasmerkimas atrodė juokingai, bet žvelgiant į P. V. Jančiauską – nebuvo juokinga“.

V. Rumšas pasakoja, kad Atgimimo laikotarpiu teatre veikė slapta spaustuvė ir slaptas radijas, kuriame jis skaitė pjeses. „Baimės nebuvo, bet šaltis vis tiek buvo“, – sako menininkas, turėdamas omenyje tai, kad teatre tuo metu buvo šalta ir kūnui, ir sielai. Atgavus Nepriklausomybę teatras tarsi apmirė, spektakliuose tada lankėsi nedaug žiūrovų, žmonės neturėjo pinigų, be to, visas veiksmas vyko gatvėse.

Pokalbį su V. Rumšu galite klausyti čia.