„Nemuno aušra“ su premjerės ir prezidento pritarimu kultūros ministro postą patikėjo Ignotui Adomavičiui – žmogui, kuris jau pirmosios spaudos konferencijos metu parodė, kad kultūra – visiškai ne jo sritis ir kad jis stokoja kompetencijų eiti tokias pareigas.

Per trumpą ministravimo laiką, aktyviai palaikomas „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio, jis pradėjo skaldyti visuomenę kalbėdamas apie kultūros elitą ir paprastus žmones, apie kultūros kūrėjus, kurie neva turi išskirtinį priėjimą prie finansavimą skirstančių fondų, apie tai, kad regionuose kultūra apleista ir kad pastaruosius 35-erius metus kultūra buvo niekinama ir mindoma.

I. Adomavičiaus kompetencijos stoka ir kontroversiški pasisakymai sulaukė didelio kultūros bendruomenės pasipriešinimo: kultūrininkai būrėsi į kultūros asamblėją, organizavo streiką ir įspėjamąjį protestą.

Po paskutinių savo poelgių – Ukrainos vėliavos pašalinimo iš Kultūros ministerijos, negalėjimo atsakyti, kam priklauso Krymas – dėl nesiliaujančio kultūrininkų spaudimo „Nemuno aušros“ atstovas I. Adomavičius buvo priverstas atsistatydinti.

Didelė visuomenės dalis aktyviai palaiko kultūros bendruomenės protestą, tačiau pasigirsta ir nuomonių, esą jie peržengia ribą. Tuo metu vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, eseistų, literatūros kritikų Tomas Venclova neabejoja: kultūros bendruomenė elgiasi teisingai.

T. Venclova sako, kad stengiasi pernelyg nereikšti savo politinių pažiūrų, laikytis neutraliai, tačiau nedvejodamas pripažįsta, kad ir „Nemuno aušros“ asmenybės, ir visa partijos vykdoma politika jam nėra artima.

Jis kalba, kad politikai dažniau turėtų elgtis santūriai, neeskaluoti konfliktų, vietoj to ieškoti kompromisų. Šių dalykų jis pasigenda visoje Lietuvos politikoje, įskaitant ir „Nemuno aušrą“.

Kultūrininkų pasipriešinimą jis vadina „dideliu sąjūdžiu, beveik revoliucija“.

„Mano manymu, kultūrininkai teisūs. Ministras pasirodė nepakankamai kompetentingas, nepakankamai pasiruošęs tokioms pareigoms. Kultūrininkų sąjūdis nemažas, įdomus ir vertingas, palaikau jį“, – sako T. Venclova ir džiaugiasi, kad šis protestas jau išplito ir už Lietuvos ribų.

Tiesa, jis priduria, kad dabartinėje geopolitinėje situacijoje reikėtų elgtis atsargiau, mažiau kaitinti emocijas, visgi sako, kad tai nepaneigia kultūros bendruomenės protesto reikšmės.

Plačiau komentuodamas apie „Nemuno aušrą“, jis sako nesuprantantis, kodėl ši partija privalo būti koalicijoje, kodėl koalicijos negalima sudaryti su kita partija.

Reaguodamas į pasigirstančią kritiką, kad kultūros bendruomenės protestas yra grėsmė demokratijai, T. Venclova sako, kad kol nėra smurto, tol viskas vyksta teisingai.

Paklaustas, kaip žmonės turėtų priešintis tam, kam nepritaria, T. Venclova teigia: labai svarbu garsiai, viešai pasakyti „aš nesutinku“. Mintimis jis grįžta į sovietmetį ir pasakoja, kad tuomet buvo laikoma, jog net vienas žmogus, garsiai pasakęs, kad nepalaiko sovietų politikos, reikšmingai susilpnindavo visą Sovietų Sąjungą.

„Kartais vieno žmogaus balsas turi didesnį poveikį, nei mes galvojame. Kaip ir tokie sąjūdžiai. Disidentų sąjūdis turėjo didesnį poveikį, nei mes tikėjomės“, – kalba T. Venclova.

Jis priduria – didelė vertybė yra džentelmeniškumas, todėl priešintis privalome pasitelkę džentelmeniškumą. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: