Nors O. Judakova žinoma kaip grafikė, šiuo metu ji labiau susitelkusi į galerininkės ir parodų kuratorės veiklas. Su vyru, fotografu Arūnu Kulikausku, Oksana prieš kelerius metus Ukmergėje įkūrė galeriją, pristatančią visuomenei mažiau žinomus menininkus. Pokalbis su kūrėja – apie grafikos stebuklą, studentiškus metus, Niujorke sutiktą meilę, Ukmergės rajone atrastą ramybę ir niekam nematomus menininkus autsaiderius.

– Pasaulį išvydote Altajuje. Papasakokite savo šeimos istoriją, kaip šiame krašte atsidūrė jūsų mama?

– Istorija gana paprasta, mano šeima nebuvo tremtiniai. Mama jaunystėje išvažiavo dirbti į Kazachstaną, nes tuo metu, kaip ji pasakojo, Lietuvoje buvo sunku susirasti darbą. Daug jaunų žmonių išvažiavo į šią šalį, kur tuo laikotarpiu vyko didžiulės statybos ir reikėjo darbo jėgos. Čia mama susitiko savo būsimą vyrą, mano tėvą, kuris į Kazachstaną iš gretimo Altajaus krašto taip pat atvyko užsidirbti.

Tėvai Altajuje sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Čia gimiau ir aš – pasaulį išvydau Ongudajuje, teritorijoje, kuri vėliau atsiskyrė nuo Altajaus krašto ir buvo paskelbta Altajaus Respublika.

Mama Altajuje gyveno devynerius metus, o tada išsiskyrė su mano tėvu ir su trimis vaikais grįžo į Lietuvą. Kai apsigyvenome Tytuvėnuose, Kelmės rajone, man buvo vos vieneri.

– Augote Tytuvėnuose. Kokia buvo jūsų vaikystė? Ar išsaugojote šiltą ryšį su šiuo miestu?

– Tytuvėnai man išties brangūs, nes juose užaugau, čia tebegyvena ir mano artimieji – sesuo, tetos iš mamos pusės, pusseserės. Kai buvau maža, toje pačioje gatvėje gyveno trys močiutės dukterys ir sūnus. Visi pusbroliai ir pusseserės augome kartu, drauge žaisdavome, buvome labai artimi. Seneliai mums kieme net buvo sukalę aptvarėlį, kad neišlėktume į gatvę. Mūsų ryšys išliko glaudus iki šių dienų, todėl atvykusi į Tytuvėnus turiu ką aplankyti.

Vaikystė buvo gana skurdi, nes mus, tris vaikus, mama augino viena. Žinoma, artimieji stengėsi padėti, taip ir gyvenome, vienas kitam pagelbėdami. Situaciją apsunkino ir tai, kad 1980 m., kai buvau pirmokė, mama darbe pateko į avariją. Būdamas neblaivus, ją labai sunkiai sužalojo traktoriaus vairuotojas, po šio įvykio ji liko neįgali. Vėliau, mamai gulint ligoninėje, traktoriaus vairuotojo šeima klasta įkišo jai pasirašyti taikos sutartį, žadėdami mūsų šeimą remti finansiškai. Tačiau jokios pagalbos jie mums taip ir nesuteikė, tad mama liko ir be darbo, ir be sveikatos, ir be paramos.

Klajonės: O. Judakova yra išmaišiusi nemažą dalį pasaulio. Praėjusią vasarą ji aplankė Svanetijos kraštą Sakartvele. / O. Judakovos asmeninio archyvo nuotr.

– Baigusi vidurinę Tytuvėnuose, išvykote studijuoti į Kauną, kur kelerius metus dirbote Zoologijos sode. Kaip prisimenate šį laikotarpį?

– Mokykloje man geriausiai sekėsi lietuvių kalba ir dailė. Dailė mane traukė, nes sekiau sesers pavyzdžiu, kuri šioje srityje buvo labai gabi. Baigdama vidurinę lengvabūdiškai nusprendžiau, kad lietuvių kalbą aš ir taip moku, tad stosiu į dailę. Nors, tiesą pasakius, tai labiau buvo sesers svajonė, ne mano. Įstojau į Kauno aukštesniąją meno mokyklą ant Pelėdų kalno.

Kaip ir dauguma mano kartos merginų, svajojau apie rūbų modeliavimo studijas, nes tuo metu tai buvo populiari specialybė. Vis dėlto lengvai įstoti nepavyko, su kita kandidate surinkome vienodą balų skaičių, o vieta buvo tik viena. Tada man buvo pasiūlyta stoti į mokamą vietą arba pasirinkti kitą specialybę. Mane sudomino taikomoji grafika, kurią ir baigiau. Baigusi Kauno aukštesniąją meno mokyklą, vėliau tą pačią specialybę studijavau ir Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute.

Stodama į institutą įsidarbinau Kauno zoologijos sode. Čia dirbau ir šlavėja, ir gyvūnų prižiūrėtoja Plėšriųjų žinduolių skyriuje, ir, jau vėliau, dailininke. Šlavėjos ir gyvūnų prižiūrėtojos pareigos buvo išties sunkios, tačiau šį savo gyvenimo etapą prisimenu kaip labai spalvingą ir mielą. Zoologijos sodas tada atrodė tarsi atskiras pasaulis su savo kasdienybe ir istorijomis, pasakojamomis senbuvių. Čia pradirbau septynerius metus, iki 2003 m., o tada išvykau į JAV.

– Beveik dešimtmetį gyvenote Niujorke, čia susilaukėte sūnaus Vincento ir dukros Uršulės. Kokie vėjai jus atpūtė į Ameriką ir kaip čia klostėsi jūsų gyvenimas?

– Į JAV išvykau vos baigusi institutą, nes laimėjau žalią kortelę. Niujorke turėjau vieną pažįstamą, todėl būtent ten ir išvažiavau. Bičiulis man padėjo susitvarkyti dokumentus, aprodė kas ir kaip. Tada susipažinau su savo būsimu vyru fotografu Arūnu Kulikausku ir likau Amerikoje beveik dešimtmetį. Jei nebūčiau sutikusi Arūno, tikriausiai į Lietuvą būčiau grįžusi tais pačiais metais. Pradžia JAV tikrai nebuvo saldi. Turint savarankišką gyvenimą ir darbą Lietuvoje, nėra paprasta staiga atsidurti svečioje šalyje, kurios kalbos nemoki.

Iš pradžių galvojome sodyboje leisti vasaras. Tačiau vėliau pajutome, kad čia mums per daug gera, jog tai būtų tik sezoniniai namai.

Kaip ir dauguma imigrantų, pirmiausiai įsidarbinau namų tvarkytoja, vėliau dirbau vaikų aukle. Galiausiai įsidarbinau pas a. a. Aleksą Šepkų, kuris buvo vienas garsiausių lietuvių juvelyrų, gyvenusių ir dirbusių ne Lietuvoje. Jis turėjo dirbtuves Manhetene, netoli Rokfelerio centro, vadinamajame deimantų rajone. Tai – kvartalas, kuriame yra vien deimantų parduotuvės, aukso liejyklos, juvelyrų dirbtuvės. Kitaip sakant, virte verda žėrintis gyvenimas. Čia dirbau apie šešerius metus, kol gimė antrasis vaikas – dukra Uršulė. Tuo metu pasaulį krėtė ekonominė krizė, tad paauginusi dukrą supratau, kad į darbą jau negrįšiu. Uršulei sulaukus trejų, grįžome į Lietuvą.

– JAV esate dalyvavusi ne vienoje parodoje. Kaip čia klostėsi jūsų kūrybinis kelias?

– Mano santykis su menu visada buvo labai konfliktiškas. Galbūt, kad siekiau ne savo, o sesers svajonės. Studijų metu nuolatos jaučiau vidinį konfliktą, todėl besimokydama Kauno aukštesniojoje meno mokykloje vienu metu norėjau mesti mokslus, bet mama atkalbėjo. Studijuodama institute pagaliau pasiryžau mokslus mesti, tačiau dėstytojos mane pergudravo ir tai įformino kaip akademines atostogas. Po trijų metų pertraukos grįžau į institutą ir baigiau studijas.

Tada šį gyvenimo etapą užverčiau tarsi perskaitytą knygą ir išvykau į Niujorką, kur manęs laukė kitokia kasdienybė. Gyvendama JAV net šešerius metus pieštuko nebuvau į rankas paėmusi. Nebuvo noro kurti, labiau rūpėjo darbas, pirmagimis sūnus, mūsų šeimos išvykos į gamtą. Savaitgaliais dažnai stovyklaudavome, vykdavome į šalia esančias valstijas, kur daug žalumos, kalnų, upių – Pensilvaniją, Delaverą.

Tik gimus dukrai ir likus namuose jos auginti, vėl atradau kūrybą. Viskas įvyko gana atsitiktinai. Pas mus į svečius buvo atvažiavęs Arūno draugas iš Kalifornijos – menininkas Sigitas Šniras, viešnagės metu parodęs savo darbus. Dalis jų buvo grafikos atspaudai ofortai. Tada Arūnas, tarsi praregėjęs, manęs paklausė: juk tu esi baigusi grafiką, kodėl tuo neužsiimi? Pagalvojau – išties, gal reikėtų pradėti kurti? Vyras man surado ir nupirko labai gražų senovinį presą, pagamintą Naujajame Džersyje. Tokiu būdu pamažu sugrįžau prie grafikos.

Lietuvos Respublikos konsulate Manhetene su Arūnu buvome surengę jo fotografijų ir mano grafikos parodą. Vėliau dalyvavau keliose grupinėse parodose Konektikuto grafikos centre ir Tarptautiniame grafikos meno centre Manhetene. Man patinka, kad JAV yra populiarus atvirų kvietimų dalyvauti parodose formatas (open call). Pateikti paraišką dalyvauti parodose gali visi norintys, dažniausiai nebūna didelių reikalavimų menininko išsilavinimui ar žinomumui. Svarbiausia, kad darbas atlieptų parodos tematiką ar konceptą. Lietuvoje pasigendu tokių atvirų ir demokratiškų kvietimų.

Namai: palikusi Niujorko šurmulį, Oksanos šeima įsikūrė ramiame Samantonių kaime Ukmergės rajone. / O. Judakovos asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl nusprendėte su šeima grįžti į Lietuvą – atsibodo amerikietiška kasdienybė? Ar gyvenant sodyboje Ukmergės rajone nepasiilgstate Niujorko šurmulio?

– Matyt, jau buvome pribrendę tokiam sprendimui. Kaip minėjau, gyvendami Niujorke, dažnai vykdavome stovyklauti, nes trūko gamtos. Nemažai keliaudavome ir už JAV ribų, vasaromis važiuodavome į Meksiką, esame aplankę mano gimtąjį Altajų, lankydavomės ir Lietuvoje. Ištrūkę iš Niujorko burbulo pajausdavome, kad galbūt norėtume gyventi kur nors kitur. Ėmėme žvalgytis naujų vietų, iš pradžių pradėjome nuo artimesnės aplinkos – kaimyninių Pensilvanijos ir Vermonto valstijų, žavinčių nuostabia gamta. Svarstėme ir apie Kanadą, Meksiką, Altajų.

Atvažiavę į Lietuvą, taip pat „matuodavomės“ įvairias jos vietas – galbūt galėtume gyventi čia? O gal čia? Vieną vasarą aplankėme mano mamos kapą Lyduvėnuose, iš kur kilusi jos giminė. Tai – labai atmosferinė vieta, tarsi pasaulio kraštas. Esame romantikai, tad vieną dieną bevaikščiodami prie upelio pradėjome mąstyti: galbūt galėtume gyventi Lyduvėnuose? Savo įspūdžius ir apmąstymus vėliau papasakojome savo draugams – Ukmergės rajone įsikūrusiems menininkams Lukenskams. Jie mums atsakė, kad jei norime gyventi nuošaliai gamtoje, verta apžiūrėti parduodamą jų kaimynės namą. Vos tik jį pamatę, iškart nusprendėme – perkam.

Iš pradžių neplanavome grįžti gyventi į Lietuvą, galvojome sodyboje leisti vasaras. Tačiau vėliau pajutome, kad čia mums per daug gera, jog tai būtų tik sezoniniai namai. Galbūt prie sprendimo prisidėjo tuo metu siautusi pasaulinė ekonominė krizė ir ekologinės priežastys. Ryšys su gamta, ekologija, rūpestis dėl Žemės išlikimo mums jau seniai buvo svarbu. O gyvendamas Niujorko didmiestyje labai akivaizdžiai matai vartotojiškumą, maisto ir rūbų švaistymą. Šiandien didžiulio miesto šurmulio mums tikrai netrūksta. Be to, mes ir toliau keliaujame, vien kaime nesėdime. Kartais nuskrendame ir į Niujorką, turime labai gerą santykį su šiuo miestu, bet šiuo metu laimingi jaučiamės Lietuvoje. Manau, kad čia ir pasiliksime.

– Grįžę į Lietuvą, su vyru A. Kulikausku Ukmergėje įsteigėte „Vilkamirgės galeriją“, kurios vienas iš tikslų yra suteikti erdvę mažiau matomiems menininkams. Ar daug pastebite puikių lietuvių kūrėjų, kurie kažkodėl nepatenka į didžiąsias galerijas?

– Galeriją įkūrėme spontaniškai. Arūnas vieną kartą atkreipė dėmesį į patalpas, kuriose buvo įsikūrę Ukmergės turizmo centras ir miesto savivaldybės Kultūros skyriai. Jis pasiūlė, kad čia būtų galima įkurti galeriją ir rengti parodas, o pasiūlymą džiugiai priėmė minėtų įstaigų darbuotojai. Pirmąją parodą, kurioje pristatėme žymaus grafiko Petro Repšio piešinius, surengėme 2017 m. vasarį. Nusprendėme, kad pradėti reikia su garsiu vardu, tad pasirinkome šį žinomą menininką.

Labai mėgstu stebėti aplinką, ypač – žmones, o iš to stebėjimo ir gimsta mano kūrinių temos.

Vėliau pamąstėme, kad galėtume dalyvauti ir šiuolaikinio meno mugėje ,,Art Vilnius“, kuri mums tada atrodė tikras meno olimpas. Sužinoję mugės reikalavimus, juokais pabandėme pateikti paraišką, ir mums pavyko. Nuo to laiko kiekvienais metais čia dalyvaujame, pristatydami ne tik garsius, bet ir mažiau žinomus menininkus, kuriems sunkiau patekti į prestižines parodų erdves. Pradėjome su fotografe Violeta Bubelyte, vėliau pristatėme iš Ukmergės kilusį fotomenininką Tomą Tereką, grafikę Nijolę Vilutienę-Ingelevičiūtę. Pernai pirmą kartą pristatėme ne tik profesionalus, bet ir savamokslius menininkus. Šiemet mugėje toliau tęsime šį savo konceptą.

Džiugu, kad neseniai mūsų galerija persikėlė į naujas patalpas. Buvusio knygyno architektūra puikiai tinka parodoms, nes pastatas turi ilgas ištisines sienas ir vitrininius langus.

– Kuriate lino raižinius, piešinius, fotografuojate. Kas jus labiausiai įkvepia? Kokios temos dažniausiai nugula jūsų darbuose?

– Visada sakau, kad esu stebėtoja. Labai mėgstu stebėti aplinką, ypač – žmones, o iš to stebėjimo ir gimsta mano kūrinių temos. Tiksliau, gimdavo. Pastaruoju metu kuriu retai, nes panirau į mokslus. Tačiau tikiuosi prie grafikos ateityje dar sugrįžti. Kaip minėjau, mano santykis su kūryba yra gana konfliktiškas, tačiau grafikos pasiilgstu dėl paties spausdinimo stebuklo. Kai jau atlieki sunkiausią darbą – sugalvoji motyvą, nupieši piešinį ir jį išraižai, laukia tikras malonumas, kuris atperka tavo kančias – spausdinimas. Grafika šiuo atžvilgiu turi nemažai panašumų su fotografija. Nors tu piešei ir raižei, galutinį produktą pagamina ne tavo rankos, o presas. Aš tai vadinu tikru stebuklu, kuris mane vis sugrąžina prie grafikos.

Kaip minėjau, kūrybą pristabdžiau dėl mokslų. Pandemijos metu netikėtai įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto meno kuratorystės magistrantūrą, o pernai pradėjau doktorantūros studijas. Mano disertacijos tema – savamokslių, autsaiderių menas. Vakaruose toks menas yra žinomas ir vertinamas, tačiau Lietuvoje mes vis dar orientuojamės tik į profesionalius, „aukštos prabos“ kūrėjus, o savamokslių meną, ypač jei jis keistas, neatitinka nei profesionalaus, nei liaudies meno standartų, lengvai nurašome, pavadinę kiču.

Atlikdama savo tyrimą, įdomių kūrėjų randu, pavyzdžiui, socialinės globos namuose. Tokiu būdu susipažinau su viena moterimi, kuri turi judėjimo negalią, valdo tik vieną ranką, beveik nekalba, nerašo ir neskaito, tačiau kuria išskirtinius piešinius, kurie nepanašūs į nieką, ką iki šiol tekę matyti. Prasidėjo dar tik antri mano doktorantūros studijų metai, tad kol kas nežinau, kur nuves mano tyrimas. Tačiau neabejoju, kad bus dar daug įdomių atradimų.

Stebuklas: grafikoje Oksaną labiausiai žavi spausdinimas, kurį ji vadina tikru stebuklu. Nuotraukoje – prie preso namuose Kew Gardens rajone Niujorke, 2008 m. / A. Kulikausko nuotr.

– Esate apkeliavusi nemažai pasaulio. Naujausia jūsų kelionė – vasarą su sūnumi Vincentu aplankytas Svanetijos kraštas Sakartvele, kur pirmą kartą per kalnų upę kėlėtės sėdėdama ant arklio. Kokius įspūdžius paliko kelionė?

– Svanetija yra išties nuostabus kraštas, išsiskiriantis žaviais mažais kaimeliais ir viduramžius menančiais akmeniniais bokštais. Tuo metu, kai ten lankėmės, kalnuose vienu metu žydėjo daugybė skirtingų augalų, tad labai įsiminė ir nuostabaus grožio pievos.

Šioje kelionėje pirmą kartą sėdau ant arklio. Šių gyvūnų bijau nuo mažens. Iš ankstyvos vaikystės atsimenu, kaip su pussesere žaidėme gatvėje ir staiga išgirdome smarkų dundėjimą. Atsigręžusios pamatėme atbėgantį pasileidusį arklį. Laimei, jis pro mus prašuoliavo, tačiau patirta baimė išliko iki šiol.

Keliaujant po Svanetiją vieną vakarą žygio vadas mums pranešė, kad rytoj reikės persikelti per kalnų upę. Tai bus galima padaryti arkliais arba per brastą bristi basomis. Žinojau, kad kalnų upės gali būti labai sraunios ir smarkios. Tad reikia mokėti jomis bristi, kitaip srovė tave greitai gali su visa kuprine įversti į upę. Todėl abu variantai man atrodė prastoki.

Ryte atėjusi prie upės pamačiau, kad ji išteka iš ledyno, vadinasi, vanduo joje labai šaltas. Visi kėlėsi arkliais, nenoromis supratau, kad tai daryti teks ir man. Iš pradžių galvojau, kad mus kažkas pasisodins už nugaros ir pergabens per upę, tačiau ant arklių turistai buvo sodinami ir paleidžiami po vieną. Atsisėdus ant arklio ir artėjant upės link man pakirto kojas. Tačiau arkliukas greitai perbrido brastą, o aš pagalvojau, kad buvo net visai smagu.