Iš tėčio – lietuviškas žodis
K. Kiseliovaitė užaugo Mykolajivo mieste, esančiame netoli Krymo. Iki keturiolikos metų kiekvieną vasarą su šeima ir draugais atostogaudavo Krymo kurortuose. Kristina nuo mažens kalba lietuviškai, nes būtent šia kalba su ja visada bendraudavo ir tebebendrauja lietuvis tėtis Albertas.
„Mano tėtis gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Būdamas vienų ar dvejų, jis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kupiškyje. Baigęs mokyklą, studijavo Kaune, o vėliau ėmėsi tais laikais populiaraus automobilių verslo – perveždavo juos į Ukrainą. Atvykęs į Mykolajivą darbo reikalais, jis susipažino su mano mama Olena ir ją įsimylėjo, – pasakoja K. Kiseliovaitė. – Pirmieji tėvų draugystės metai prabėgo tėčiui vis važinėjant į Ukrainą pas mano mamą. Galiausiai jis apsisprendė palikti Lietuvą ir apsigyventi Mykolajive su mylimąja.“
Pasak pašnekovės, jos šeimoje visada buvo laikomasi abiejų šalių tradicijų – tiek Lietuvos, tiek Ukrainos. „Visi kartu žiūrėdavome krepšinį, namie visada turėjome Lietuvos vėliavą, švęsdavome lietuviškas šventes, minėdavome Lietuvos nepriklausomybės dieną. Tėtis man papasakojo apie lietuvių kovą už laisvę ir kokią kainą teko sumokėti už nepriklausomybę. Kadangi tėtis yra katalikas, o mama – stačiatikė, namuose švęsdavome dvejas Kalėdas. Tačiau lietuviškos Kalėdos man patikdavo labiau, nes jas švęsdavome pirmiau, o ir dovanos būdavo geresnės“, – juokiasi ji.
Tėtis su Kristina visada šnekėdavo lietuviškai. „Net yra išlikęs senas vaizdo įrašas, kur jis man, mažytei, vardija kūno dalių pavadinimus lietuvių kalba: čia yra akys, o čia – ausys, – prisimena pašnekovė. – Kai išvažiavau studijuoti į Kyjivą, lietuvių kalbą kiek primiršau. Ją vėl prisiminiau, prasidėjus karui Ukrainoje, atvykusi į Lietuvą.“
Palaikymas: K. Kiseliovaitė jaučia stiprų savo tėvų Alberto ir Olenos palaikymą. „Mamai kartais sakau: kaip gerai, kad tu įsimylėjai lietuvį ir dabar aš turiu dvi tėvynes“, – juokiasi ji. / K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.
Tikroji meilė – teatras
Baigusi mokyklą, K. Kiseliovaitė įstojo į prestižinį Kyjivo Ivano Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universitetą. Kristina pasakoja svajojusi apie režisierės karjerą, tačiau tapo aktore.
„Nuo ketverių metų šokau, mokykloje dalyvavau įvairių būrelių veikloje, organizavau renginius, režisavau spektaklius. Labiau mėgau ne vaidinti, bet režisuoti, todėl norėjau stoti į režisūros studijas. Tačiau man nepatiko kurso vadovas, kuris tais metais rinko būsimų režisierių kursą. Viena aktorė patarė stoti į aktorinį, nes baigusi šias studijas galėčiau dirbti ir aktore, ir režisiere. Taip ir padariau, – atskleidžia ji. – Studijos buvo išties sunkios, į universitetą ateidavome aštuntą ryto, o išeidavome vienuoliktą vakaro. Nuo pirmo kurso jau praktikavomės ir teatre. Nors studijos buvo sudėtingos, jų metu galutinai įsimylėjau teatrą ir supratau, kad be jo negaliu gyventi.“
K. Kiseliovaitės kurso vadovas dirbo Kyjivo Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame dramos teatre. Tad praktikos metu studentai eidavo stebėti būtent šio teatro spektaklių repeticijų ir užkulisių gyvenimo, taip pat patys kurdavo teatrinius eskizus, kuriuos vėliau pristatydavo teatro scenoje.
„Pirmajame spektaklyje šiame teatre suvaidinau trečiame kurse. Vaidinau komedijoje pagal Georges’o Feydeau pjesę, kurioje įkūnijau pagrindinio herojaus meilužę Suzaną. Ruošiantis spektakliui buvo be galo daug streso. Tačiau, sulaukusi aplodismentų ir pamačiusi, kad į mane žiūri pilna salė žiūrovų, pajutau nuostabų jausmą, – prisimena pašnekovė. – Dabar savo gyvenimą sieju tik su teatru. Nežinau, ką kito aš galėčiau daryti, o ir nenoriu užsiimti kitokia veikla. Iš visų menų teatras mane žavi labiausiai, nes tai, kas gimsta teatro scenoje, joje ir miršta. Tai yra menas, kurį matome tik čia ir dabar.“
Baigusi studijas, Kristina liko dirbti Lesios Ukrainkos nacionaliniame akademiniame dramos teatre. Po metų Ukrainą užpuolė Rusija ir prasidėjo karas.
„Tą rytą manęs laukė repeticija. Atsimenu jausmą, kai visi supratome, kad prasidėjo karas, o aš galvoju – įdomu: bus repeticija ar nebus? – šypteli ji. – Pirmą karo mėnesį teatras nedirbo, o aš pasilikau Ukrainoje. Vis dėlto kovą nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Čia – tėčio gimtinė, Kaune taip pat gyvena artimi mūsų šeimos draugai. Be to, visada žinojau, kad Lietuvoje – labai stiprus teatras. Ko verti vien jau Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo vardai!“
Aistra: teatrą Kristina vadina savo tikrąja meile. Grimo kambaryje ir ant Lesios Ukrainkos nacionalinio akademinio dramos teatro scenos – kartu su mama. / K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.
Prieglobstis Kaune
Atvykusiai į Kauną K. Kiseliovaitei įsikurti padėjo tėčio draugai.
„Kai buvau vaikas, tėčio draugai dažnai pas mus atvykdavo į Ukrainą ir mes visi kartu atostogaudavome Kryme. Kartais juos aplankydavome ir Lietuvoje. Vis dėlto, kai įstojau į universitetą, nebeturėjau daug laisvo laiko, tad Lietuvoje nesilankiau aštuonerius metus. Atvažiavusi į Kauną, pirmą kartą po daug laiko pamačiau savo vaikystės draugus Kamilę ir Mantą. Apėmė labai įdomus jausmas. Kai atostogaudavome Kryme, buvome dar maži vaikai, o dabar visi esame suaugę, – pasakoja Kristina. – Pirmosiomis savaitėmis buvo labai daug streso, tad nieko nesinorėjo, galvoje sukosi begalė minčių. Tačiau po kurio laiko emocijos nurimo ir galėjau pagaliau tinkamai įvertinti Kauno grožį. Su šiuo miestu susiję daug mano vaikystės prisiminimų, tad buvo gera vėl jame apsilankyti, nors ir susiklosčius tokioms baisioms aplinkybėms.“
Stresui kiek atslūgus, K. Kiseliovaitė nuėjo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą ir pasiprašė darbo. „Pasakiau, kad esu pusiau ukrainietė, pusiau lietuvaitė. Turiu patirties teatre ir labai norėčiau čia ką nors dirbti. Nesvarbu, ką: galiu dirbti drabužinėje, administracijoje. Supratau, kad kol kas vaidinti negalėsiu, nes dar gerai nemoku kalbos, – atskleidžia ji. – Teatras sutiko mane priimti, taip prasidėjo mano darbas Lietuvos teatruose.“
Išvykusi toliau nuo karo, aš iš naujo atradau Lietuvą ir ją pamilau. Esu dėkinga likimui už čia sutiktus nuoširdžius žmones, kurie man be galo padėjo.
Iš pradžių Kauno dramos teatras Kristinai davė užduotį išversti Maurice’o Maeterlincko pjesę „Žydroji paukštė“ iš lietuvių kalbos į ukrainiečių ir subtitruoti. Vėliau, kad teatras galėtų pakviesti ukrainiečių vaikus su tėvais žiūrėti spektaklio, ji tapo sinchronine vertėja.
„Tai buvo mano pirmoji patirtis tiesiogiai į ausines žiūrovams verčiant scenoje vaidinančių aktorių kalbą. Labai bijojau, kad praleisiu kokį nors lietuvišką žodį, bet viskas sekėsi gerai. Šis darbas man labai patiko, nes sinchroniškai verčiant tekstą taip pat reikia šiek tiek vaidinti, kad galėtum žiūrovams perteikti visas aktorių emocijas, – pasakoja pašnekovė. – Vėliau, festivalio „Nerk į teatrą“ metu, Dramos teatre ukrainiečių ir lietuvių kalbomis vedžiau ekskursijas po teatro užkulisius, vaikams – dirbtuvėles ir edukacijas.“
Tiltas tarp šalių
Pagyvenusi Kaune, Kristina išvyko į Lietuvos sostinę. Tėčio draugai merginai pasiūlė išbandyti laimę Vilniuje ir davė rašytojo, teatro režisieriaus Mariaus Ivaškevičiaus kontaktinius duomenis.
„Tada dar nežinojau, kad jis yra garsus lietuvių dramaturgas. Tuo metu streso netrūko, tad nuėjau į susitikimą su Mariumi nepasiruošusi, nieko apie jį nepaskaičiusi. M. Ivaškevičius man pasakė, kad rašo pjesę, paremtą Ukrainos moterų karo istorijomis, ir ketina spektaklį pristatyti festivalyje Avinjone ir Vilniaus senajame teatre, – pasakoja ji. – Prasidėjus repeticijoms teko apsigyventi Vilniuje. Esu labai dėkinga Mariui, kuris padėjo man surasti, kur apsistoti. Marius paprašė pagalbos O. Koršunovo ir jo draugė Eglė man užleido savo butą. Už tai esu labai dėkinga, nes tuo metu neturėjau daug lėšų ir nebuvo iš ko mokėti nuomos.“
Metus praleidusi Lietuvoje, Kristina nusprendė grįžti į gimtąją Ukrainą. Pašnekovė Lietuvoje gyveno lygiai vienus metus – iš Ukrainos ji išvyko 2022-ųjų kovo 14-ąją ir sugrįžo 2023-ųjų kovo 14-ąją.
„Supratau, kad gimtinėje jaučiuosi labai gerai ir man nė motais tos bombos ir pavojaus sirenos. Noriu gyventi Ukrainoje, o jeigu ką, visada galėsiu sugrįžti į Lietuvą, kuri jau tapo antrąja mano tėvyne, – sako aktorė. – Sugrįžau į Lesios Ukrainkos dramos teatrą ir Kyjive praleidau porą mėnesių. Kartu su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru įgyvendinau projektą – meno rezidenciją režisieriams. Praėjusią vasarą išvykau į Lvivą ir pradėjau dirbti Marijos Zankoveckos teatre. Man patiko, kad šis teatras subūrė naują komandą, kurios vizijos sutampa su manosiomis. Tad dabar gyvenu čia.“
K. Kiseliovaitė jaučiasi tikra Lietuvos ambasadore Ukrainoje. Sugrįžusi į gimtinę, aktorė toliau vykdo įvairius projektus, susijusius su Lietuvos teatrais. Tad draugai ją praminė tiltu tarp dviejų šalių. Lapkričio gale Marijos Zankoveckos teatre ji surengė lietuviškų pjesių skaitymus. Pavasarį Kristinos laukia dar vienas didelis projektas – į Lvivą statyti spektaklio atvyks O. Koršunovas.
K. Kiseliovaitės asmeninio archyvo nuotr.
Atrado lietuvišką identitetą
Nors pašnekovė turi lietuviškų šaknų, ji prisipažįsta niekada nesijautusi lietuvė. Vis dėlto šiandien Kristina Lietuvą drąsiai vadina antrąja savo tėvyne.
„Tai, kad prasidėjo karas, yra siaubinga. Kita vertus, net didžiausioje tamsoje galima atrasti šviesių atspalvių. Išvykusi toliau nuo karo, aš iš naujo atradau Lietuvą ir ją pamilau. Esu dėkinga likimui už čia sutiktus nuoširdžius žmones, kurie man be galo padėjo. Esu tikra, kad nuo šiol kiekvienais metais atvyksiu į Lietuvą. Čia jau lankiausi praėjusią vasarą, taip pat spalį, – pasakoja ji. – Kaip ir visi jauni ukrainiečiai, visada svajojau gyventi Europoje. Atvykusi į Kauną, pagalvojau – na, štai, mano svajonė išsipildė. Lietuvoje pamačiau daug gražių dalykų ir supratau, ką ukrainiečiams reikia daryti, kad priartėtume prie ES. Turi būti mažiau korupcijos, o žmonės turėtų būti sąmoningesni ir rūpintis ne tik savo namais, bet ir miestu, šalimi, kaip tai daro lietuviai.“
K. Kiseliovaitė pasakoja, kad jos tėvai liko gyventi Mykolajive. Karo pradžioje Kristinos tėtis dažnai važiuodavo pas savo mamą į Kupiškį, nes moteris turėjo sveikatos bėdų. Važinėti iš Ukrainos į Lietuvą ir atgal buvo sudėtinga. Laimei, Kristinos močiutės sveikata pasitaisė.
„Mano mama tris savaites praleido Lietuvoje, bet nusprendė grįžti į Ukrainą. Ji tiesiog negalėjo likimo valiai palikti savo namų. Praėjusių metų ruduo mums buvo labai sunkus, nes Mykolajive kiekvieną dieną krito bombos – ir miesto centre, ir netoli tėvų namų. Tėvai patyrė daug streso, bet nenorėjo niekur išvažiuoti. Laimei, Chersonas jau išlaisvintas, gyventi tapo šiek tiek ramiau“, – atskleidžia Kristina.
Aktorė džiaugiasi, kad, pagyvenusi Lietuvoje, atrado antrąją savo tapatybės pusę.
„Mamai kartais sakau: kaip gerai, kad įsimylėjai lietuvį, – dabar aš turiu dvi tėvynes, – juokiasi ji. – Didžiuojuosi galėdama kalbėti lietuviškai, nes ši kalba – labai graži, nors ir sudėtinga. Noriu išmokti lietuviškai kalbėti taisyklingiau ir praplėsti savo žodyną, tad greitai pradėsiu mokytis lietuvių kalbos kursuose internetu. Atvažiavusi į Lietuvą jau nesijaučiu turistė ir grįžtu čia kaip į savo namus. Kaunas ir Vilnius man tapo tokie pat savi ir pažįstami kaip Kyjivas ar Mykolajivas.“
