Muzika – ne tik tarptautinė kalba, galinti daryti stebuklus, kartu ji – tylus ginklas, kuriuo galima pataikyti tiesiai į širdį, LRT KLASIKAI sako Ukrainos dirigentė ir „New Era Orchestra“ meno vadovė Tatjana Kaliničenko, kartu su pianistu Romanu Repka koncertavusi festivalyje „Gaida“. „Tai ginklas, kuris pakeičia žmogų visiems laikams. Žinau, kad žmonės, apsilankę mano koncertuose, išeina kitokie, pasikeitę. Muzika galima išspręsti daugybę diplomatinių klausimų – netgi tuos, kurių nepavyktų išspręsti prie susitarimų stalo“, – įsitikinusi T. Kaliničenko.

– Kaip pati sau atveriate kūrinį, juk dauguma jų atliekami pirmą kartą?

T. Kaliničenko: Iš pradžių ieškau įdomios muzikos: geros muzikinės kalbos, įdomios medžiagos. Taip renkuosi kūrinius, kuriuos noriu groti. Kadangi mūsų orkestras neturi valstybinio palaikymo, finansavimo, nėra žmogaus, kuriam turėčiau atsiskaityti, ką ir kodėl groju, – esu pati sau viršininkė. Renkuosi tai, kas man patinka, ir įsigilinimas į kūrinį prasideda nuo pasirinkimo. Tiesiog sakau sau „aš noriu sugroti šitą kūrinį“. Paskui reikia sugalvoti programą ir idėją, kad visos pjesės būtų susietos, turiu pajausti, kad visi kūriniai, kuriuos išsirenku, įgauną koncepciją. Tačiau niekada neuždaviau sau klausimo, kaip pradedu dirbti su viena ar kita muzikine medžiaga.

Žinoma, darbas prasideda iki to laiko, kai ateina orkestras. Kai susirenka visas orkestras, tai jau būna paskutinė darbo stadija – iki to laiko visas darbas vyksta galvoje. O kalbant parastai, yra gera ir bloga muzika. Man svarbiausia ne tai, kaip aš pradedu ruoštis atlikti vieną ar kitą kūrinį. Svarbiausias ir lemiamas momentas – kokį kūrinį aš išsirenku groti. Tai, ką aš išsirenku, mane ir charakterizuoja kaip meno vadovą.

– Kaip muzika padeda tarptautinei diplomatijai?

T. Kaliničenko: Uždavėte milijono vertą klausimą. Aš esu už tarptautinę diplomatiją ir darau viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad diplomatija ir ryšiais vienyčiau skirtingas tautas, muzikantus. Muzika – tarptautinė kalba, kuri gali daryti stebuklus. Muzika – toks minkštas ir tylus ginklas, kuriuo galima pataikyti tiesiai į širdį. Tai ginklas, kuris pakeičia žmogų visiems laikams. Žinau, kad žmonės, apsilankę mano koncertuose, išeina kitokie, pasikeitę. Muzika galima išspręsti daugybę diplomatinių klausimų – netgi tuos, kurių nepavyktų išspręsti prie susitarimų stalo.

Pavyzdžiui, kartą man paskambino mano bičiulis smuikininkas Romanas Mincas, gyvenantis Maskvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Jis daug nekalbėjo, tiesiog pasakė: „Labas, Tania, aš noriu su tavimi pagroti. Tai vienintelis dalykas, ką galiu padaryti dėl Ukrainos. Jaučiuosi nepatogiai Maskvoje. Man nereikia honoraro, nereikia apmokėti nei bilieto, nei viešbučio.“ Mes išsirinkome Desiatnikovo kūrinį „Rusiški sezonai“. Tai kompozitorius iš Charkovo, kuris jau seniai gyvena Maskvoje ir Sankt Peterburge ir kurio kūrinys man labai patinka. Tai ir yra muzikinė diplomatija, kai žmogus tiesiog paskambina ir atvažiuoja norėdamas padėti Ukrainai. Tai vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti. Mes surengėme koncertą ir tai buvo vienas žingsnis tarptautinės diplomatijos link.

Aš pati daug keliauju po pasaulį, glaudžiai bendradarbiauju su daugybe atlikėjų, muzikos kompanijų, koncertų organizatorių. Nedirbome tik su Australija, Brazilija, Afrikos šalimis. Visame pasaulyje turime kontaktų ir, jei kokioje nors pasaulio vietoje apie mus nieko nežino, mes visada pristatome Ukrainą – taip prasideda darbas kartu. Aš labai emocionaliai sureagavau į jūsų klausimą, nes, jei ką nors kalbi, paskui reikia tai įrodyti darbais. Bet jei iš pradžių kalbi, o vėliau dingsti, kam tada kalbėti apie tarptautinę diplomatiją?

Klausimas, kaip muzika padeda tarptautinei diplomatijai, yra tiesiai į dešimtuką. Šia tema turiu labai daug ką pasakyti. Kai sužinojau, kad važiuosiu koncertuoti į Vilnių, tikėjausi maksimalaus palaikymo iš savo šalies Ukrainos, nes Lietuva ir Ukraina yra strateginiai partneriai, o Vilnius tapo simboliniu miestu – tada, kai mūsų buvęs prezidentas atvažiavo į Vilnių, Ukrainoje prasidėjo Maidanas, visa valstybė persivertė aukštyn kojom, įvyko negrįžtami pasikeitimai, kurie palietė ne tik mus, bet ir visą pasaulį. Taigi buvau tikra, kad mano pasirinkimas važiuoti į Vilnių teisingas ir aš gausiu visišką savo valstybės palaikymą, tačiau to neįvyko. Labai nustebau, nes ukrainiečiai taip pat yra už tarptautinę diplomatiją, tarsi visi nori dalyvauti, bet kartais lieka tik žodžiai ar pasisakymai „Facebook“ paskyroje – devynis mėnesius vaikščiojau iš kabineto į kabinetą, bet niekam nebuvo įdomu.

– Ar egzistuoja muzikai nepatogūs laikais? Pavyzdžiui, kaip tada, kai reikėjo rašyti ir groti tai, ką liepia valdžia?

R. Repko: Noras visus sulyginti egzistuoja. Šią problemą kuria socializmas, bet taip pat jis duoda maža pliusą. Kai žmogus priverstas apeiti povandeninius akmenis, lavėja jo kūrybiškumas. Mes esame liudininkai to, kad daug meno kūrinių sukurta spaudžiant ideologiniam presui, bet autoriai sugebėjo apeiti ideologinę cenzūrą ir atskleisti visiškai unikalius aspektus. Tai vienas iš nedidelių socializmo pliusų. Minusas tas, kad visi turi būti lygūs, vienodi. Bet ir kapitalizmo laikais susiduriame su problemomis – dabar nieko niekam nereikia. Anksčiau buvo „socužsakymai“ – žmonės privalėjo parašyti tam tikrą skaičių simfonijų ir taip toliau. Dabar viso šito nebeliko ir atsirado tuštuma, todėl kai kurie žmonės dėl to jaučiasi sutrikę.

– Sakoma, kuo istorija baisesnė žmogui, tuo ji įdomesnė istorikui. Ar muzikoje tai atsispindi?

R. Repko: Vienaip ar kitaip muzikoje istorija atsispindi. Labai įdomu, kai laiko dvasia atsispindi būtent tada, kai tu to nori. Galbūt kūrinio autorius to nesiekė, bet taip išėjo. Gaila, bet mes gyvename labai sudėtingu laiku. Ukraina išgyveno revoliuciją ir mes visi dabar Ukrainoje laukiame viso, kas buvo, įprasminimo – melodijų ir žodžių, kurie padėtų visa tai paaiškinti.

– Kam kilo idėja sukurti „New Era Orchestra“?

T. Kaliničenko: Idėja buvo ne mano, bet aš į tai ėjau labai ilgai. Galbūt aš ne iš karto supratau, kad reikia turėti savo kolektyvą. Todėl viskas išėjo kaip filme: man pasiūlė ir aš negalėjau atsisakyti. Manau, kad tas pasiūlymas atėjo pačiu laiku – tuo metu, kai dirbau prezidentiniame orkestre, jau buvau supratusi, kad nebegaliu ten pasilikti, o naujo darbo dar neturėjau. Ilgai mąsčiau, ką daryti, ir sulaukiau kvietimo tapti „New Era Orchestra“ dirigente. Orkestro prodiuseris man pasiūlė tik pabandyti, niekas tada nepuoselėjo milžiniškų idėjų ateičiai, viskas vyko po truputį.

Nebuvo jokio plano. Tiesiog atsisėdau prie kompiuterio, pasidėjau popieriaus lapą, tušinuką ir supratau, kad turiu suburti kolektyvą. Tačiau kaip ir nuo ko pradėti? Kaip sugalvoti jam veidą, ką mes grosime ir apskritai kam reikalingas šitas orkestras, jei Kijeve yra daug orkestrų? Gavau daug klausimų, kam jam reikia valstybės išlaikymo. Jei būčiau žinojusi, kokie sunkumai manęs lauks, nebūčiau taip greit sutikusi. Viską: ką darysime, kaip gyvensime toliau, kuo išsiskirsime iš kitų orkestrų, reikėjo sugalvoti patiems. Negalėjau leisti, kad tai būtų tarsi klonuotas kitas orkestras. Mums reikėjo atrasti, įvaldyti savo stilių, susikurti savo veidą...

– Ar tai pavyko?

T. Kaliničenko: Manau, kad taip, bet tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, kuris neįvyksta per mėnesį ar pusę metų. Tam reikia ne vienų metų, kad suprastum, pajaustum kolektyvo charakterį ir vertybes.

– Papasakokite apie orkestro veiklą ir pasiekimus.

R. Repko: Spauda apie „New Era Orchestra“ atsiliepia labai gerai. Tai tik patvirtina, kad Tatjanai pavyko pasiekti kažką, kas tikrai ypatinga. Rašoma, kad šis orkestras – ypatingos kokybės ženklas. Taip pat puikūs atsiliepimai apie pasirinktus kūrinius ir programas. Visos mūsų programos – savotiški autoriniai darbai. Įdomu tai, kad mūsų programa pradeda atspindėti dabartinį laiką. Mes gaudavome prašymų pakartoti vieną ar kitą programą po pusės metų, bet, supratome, kad negalime to padaryti, reikia kažką pakeisti, rasti naują kūrinį – juk praėjo pusė metų, kažkas pasikeitė ir mes turime į viską reaguoti, negalima kartotis. Taigi, rinkdamiesi ir sudarymi programas, visada turime gaudyti kažką skriejant ore.

– Šiame „Gaidos“ festivalyje atliekate ir dviejų lietuvių kompozitorių – Tomo Kutavičiaus ir Jurgio Juozapaičio – kūrinius.

R. Repko: J. Juozapaitis per repeticiją priėjo prie mūsų ir pasakė, kad Koncertą altui ir styginių orkestrui jis rašė tada, kai vyko Maidanas, ir kad šis kūrinys skirtas įvykiams Ukrainoje. Aš supratau, kad tai yra Ukrainos palaikymas ir turi būti labai dramatiškas. Šiame kūrinyje labai daug atvirumo, skausmo ir kartu išdidumo. Tai girdėti paskutinėje dalyje „Mes laikomės, mes nepasiduodame“. O T. Kutavičiaus pjesė „Mano sergantis langas“ yra apie paklydusį žmogų, virš kurio galvos praskrenda dvasios, priliesdamos tik jo plaukus. Man tai labai patiko – patiko savęs ieškojimas, kai negali suprasti, kur esi. Toks jausmas, tarsi žiūrėtum į kreivą veidrodį, kuriame matai ne save, o kažką kitą.

– Kokie, Jūsų manymu, ryškiausi Baltijos šalių kompozitorių bruožai?

R. Repko: Visų pirma – labai intelektuali kūrinio pradžia. Racionali, stipri. Žinoma, Europa yra Europa. To paties siekia ir Ukrainos kompozitoriai – tapti meistrais. Tačiau mes dar esame sutrikę. Ukrainos kompozitorių kūryboje daug vietos užima emocijos. O Lietuvos muzikoje – intelektualumas, racionalumas.