Ši aplinkybė labiau atskleidžia mūsų politinio sužavėjimo laikinumą nei nuoseklų požiūrį į iškylančias tarptautinio gyvenimo problemas. Nors turime Džocharo Dudajevo skverą Vilniuje, Čečėnijos aikštę Kaune, šiandien retas praeivis sugebėtų sklandžiai paaiškinti, kokie įvykiai paskatino didžiųjų Lietuvos miestų gyventojus imtis tokios iniciatyvos.

Paralelės su nūdiena

2015 m. Lietuvoje pasirodęs "Polinos dienoraštis" netapo sensacija ir visų graibstoma knyga, tačiau atskleidžia mūsų mąstymo ypatumus. Mes žavimės tautomis, kurios siekia išsivaduoti iš Rusijos įtakos, tačiau per mažai įsigiliname į tam tikro regiono tikrovę.

Čečėnijos karai (1994–1996, 1999–2009) atskleidė ne tik musulmonų pasaulio regioninį savitumą, bet ir suteikė mums galimybę susipažinti su dar neregėtais šio pasaulio atspalviais – nusikaltimais žmoniškumui, korupcija ir demokratinių vertybių nepriėmimu.

Dėl to Čečėnija su savo problemomis artimesnė Sirijai, apie kurioje vykstantį pilietinį karą turime irgi gana blankų supratimą. Deja, Laisvosios Sirijos armijos kova prieš Basharo al Asado režimą jau nesukelia tokio susidomėjimo ir euforijos. Tačiau P.Žerebcovos dienoraštis atveria visiškai kitą šiuolaikinio karo kasdienybės pusę, kurioje nėra istorinių ar geopolitinių realijų nagrinėjimo, o yra tik paprastas noras išgyventi. Kiekvienas perskaitęs dienoraštį gali įvertinti savo išgyvenimo galimybes aprašomo karo akivaizdoje ir politikų žodžių veiksmingumą.

Pasaulio vaikas

Lietuvoje išspausdintame dienoraštyje P.Žerebcova aprašo tris savo gyvenimo metus, nuo keturiolikos iki septyniolikos, Antrojo Čečėnijos karo metu (1999–2009). Rusė paauglė įtaigiai atskleidžia gyvenimą Rusijos kariuomenės niokojamoje Čečėnijoje. Nors dėl to rusai patiria ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą, bet Polina nestokoja ironijos.

"Jie nežino, kad mano tėvo tėvas – čečėnas. Taigi pagal tėvo liniją aš – čečėne. Aš turiu mamos pavardę todėl, kad prieš septynis mėnesius iki mano gimimo mama išsiskyrė su mano tėvu. Taikytis ji nenorėjo. Vėliau mama gavo iš gydytojo pažymą, kad aš – septynių mėnesių vaikas! Ji užrašė mane savo pavarde. Smagiausia tai, kad mano tėvo motina, mano močiutė Elizabet, – žydė. Vadinasi, jis žydas? Cha cha. Pas juos viskas pagal motinos liniją." Noras išgyventi bet kokiomis sąlygomis padėjo labiau nei įsitikinimas, jog esi pasaulio vaikas. Vien ko verta Polinos sužeidimo istorija, kai po Rusijos kariuomenės paleistos į turgų raketos sprogimo jos kojoje atsirado šešiolika skeveldrų. Gauti kvalifikuotą medicininę pagalbą neįmanoma, nes dėl atjungtos elektros ligoninėse neveikia rentgeno aparatai ir trūksta būtiniausių medikamentų. Dėl to įrašai Polinos dienoraštyje skamba itin negailestingai: "Gėriau tablečių nuo skausmo ir migdomųjų. Bet skausmas vis stiprėjo ir stiprėjo. Vos prisnūdau, mūsų katė, per bintus pajutusi kraują, palindo po antklode ir dantimis įsikabino man į dešinę koją. Buvo siaubinga. Aš nuginiau ją niuksais."

Knygų siena – nuo skeveldrų

Keturiolikos metų paaugliui kalbos apie mokyklos uždarymą turėtų skambėti itin džiugiai. Jei ne viena detalė – nuolatinis miesto bombardavimas iš oro. Grozno miesto gyventojus mažai paguodžia žinia, kad vyksta kiliminis bombardavimas. Polinos, kuriai tai jau trečias karas, pasiruošimas artėjantiems išbandymams labai paprastas: "Reikia susirasti ir nusipirkti tamsių baltinių, kad nereikėtų taip dažnai skalbti." Apie Rusijos kariuomenės taktikos pasikeitimus liudija toks įrašas: "Šiandien visi mūsų kaimynai nusiminė. Per radiją pranešė, kad bombarduos mus "Rykliais". Tai kariniai sraigtasparniai su raketomis. Koks siaubas!" Sraigtasparnių atakos detalės: "Namas purtėsi. Gaisro degėsiai trukdė kvėpuoti. Nuo sprogimo bangos išlėkė antklodė, lentos. Ir aš pamačiau žemai praskrendančio sraigtasparnio pilvą, ir pagalvojau, kad jis panašus į piktą laumžirgį. Tai truko nuo 18 iki 20 val."

Rusų karių pasiruošimas gatvės mūšiams vyksta pagal paprastą, bet žiaurų planą: "Šaudo pabūklais tiesiai į mūsų namus! Į mūsų laiptinę sviediniai pataikė ne mažiau kaip 30 kartų. Pas mus – senutės kaimynės su ligotu anūku. Slepiasi. Iš jų pusės pyškina taikydamiesi į langus."

Kokie sprendimai padeda išgyventi tokiomis sąlygomis? Jie labai paprasti. "Mūsų apsauga – siena ir radiatorius. Dabar lova gerokai žemiau nei palangė, beveik ant grindų. Prie siaurutės palangės mes pritaisėme lentynas su knygomis – tai mūsų barikada nuo skeveldrų!" Nepakeliamą būties lengvybę atskleidžia kiti įrašai. "Langai visada storai uždangstyti – šaudo juk į šviesą." Karo metu irgi reikia maitintis, todėl "maistą ruošiame prie įvažiavimo arba namie. Viską darome, kol neprašvitę. Kad dūmų nesimatytų. Į rūkstančius taškus šaudo! Mano – kovotojai. Na, kaipgi. Čia pilna taikių gyventojų!" Karo dieta yra gana veiksminga, nes... vaidenasi tikros baltos duonos gabaliukas. Atrodo, kad nieko nėra skanesnio. Kad taip jį suvalgius – ir jau ne taip baisu mirti."

Skaitydamas Polinos dienoraštį supranti, kokia gali slypėti praraja tarp skambių žodžių, skelbiančių pasiryžimą ginti tėvynę ir gyvenimą karo sąlygomis.

Marodieriai ir kiti nusikaltėliai

Gyvenimas karo metu mieste tikras pragaras. Įrašai apie tai, kaip apšaudė turgavietę iš kulkosvaidžių ir povamzdžių ar BTR (šarvuota karinė mašina) užvažiavo ant minos, nuolatos pasikartoja. Rusijos kariuomenės baudžiamasis atsakas kaip ant delno: "Jų tėvą kariškiai nužudė todėl, kad jis, nors buvo pagyvenęs rusas, per karo sąmyšį nenusiskuto barzdos, ir jį palaikė kovotoju." Kitas įrašas: "Į bendrabučio prie kepyklos rūsį kariškiai įmetė granatą."

Karo išmėginimai atskleidžia tamsiausias žmonių savybes – gobšumą ir savanaudiškumą. Apie pagarbą privačiai nuosavybei negali būti kalbos. Dėl to neturėtų stebinti toks liudijimas: "Vėl kaimynai vagia. Šiandien jie susikrovė ir pardavė dujines virykles, paimtas iš svetimų sugriautų namų. Daugiau nei 40 vienetų!"

Kad karo nuniokotame mieste ne angelai sargai savo sparnais plevena byloja šios eilutės: "O gegužės 7-ąją pas Mašą iš valgyklos įsiveržė ketvertas vietinių čečėnų. Jie sumušė seną jos motiną ir šešiametį sūnų. Atėmė visus pinigus, buvusius namie, visus maisto produktus, dokumentus. Sumušė, išprievartavo Mašą ir išėjo." O sprendimas įsigyti granatą atrodo visai pagrįstas. "Nusprendžiau kieno nors paprašyti granatos arba ją nusipirkti. Dabar tokius daikčiukus daug rusių iš kareivių perka. Apsiginti! Gelbėtis! – pagrindinės užduotys."

P.Žebrecovos dienoraštis ir ten alsuojanti karo patirtis verčia dar kartą apmąstyti skambių žodžių, kuriuos naudoja politikai, pagrįstumą. Kartais kova už laisvę verta susižavėjimo ir palaikymo, bet ne mažiau svarbus yra situacijos išmanymas.

Šiomis dienomis mūsų bendrumą su Ukraina kuriame per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą ir Ukrainos sukilėlių armijos veiklą pokaryje, visiškai nesigilindami į mūsų santykių peripetijas XVII a. viduryje ar padėtį Ukrainoje 1917–1921 m., kai susikirto Vokietijos, Lenkijos ir sovietų Rusijos interesai. Simono Petliūros, Nestoro Machno ar Antono Denikino darbų poveikio vertinimas Ukrainos likimui sukels tam tikrą pasimetimo jausmą, bet kartu gali padėti pamatyti situaciją iš skirtingų požiūrio taškų.