Impulsai – iš kasdienybės

"Pavydžiu tiems, kurie geba iš anksto susikurti siužetą, jo vingius, numato, kaip, esant vienai ar kitai situacijai, pasielgs jo kuriami personažai, nes jau perpratę jų charakterius dar prieš pradėdami rašyti žino, kokia bus atomazga. Ir gali sau pasakyti: dabar rašysiu tiek valandų, po to eisiu pasivaikščioti, po to vėl rašysiu arba nerašysiu, – sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valdas Papievis. – O mane rašymas užklumpa. Dažniau neužklumpa."

Pirminį impulsą tekstui, virsiančiam knyga, jo teigimu, gali duoti bet kas, tačiau tai neatsiejama nuo išlaukimo, nuo leidimo sau tiesiog būti, o suplanuoti tokių akimirkų neįmanoma.

"Nežinau, kas tuo metu manyje dedasi, bet akstiną rašyti gali įskelti bet kas: motinos ištarti žodžiai "diena kaip maiše" ("Ruduo provincijoje"), atsitiktinai nuo grindinio pakeltas permirkęs Paryžiaus planas ("Vienos vasaros emigrantai"), "In The Mood for Love" filmo muzika, visu garsu pasileista, pro langą akimis pasitinkant artėjančios audros debesis ("Eiti") ar lagamino ratukų dardėjimas ("Odilė"). Kad ši rašymo būsena ištiktų, man reikia ilgai nieko neveikti, mėgautis tinginystės palaima: sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po kojomis srūvantį vandenį, prisidegant vieną nuo kitos cigaretes, gurkšnoti vyną kavinės terasoje, be tikslo slankioti gatvėmis", – pasakoja Paryžiuje gyvenantis menininkas.

Ir tada visai netikėtai prasideda.

Įkandin ritmo

Tai mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti.

"Tai mirksniai, kai įveikęs tuštumos baimę tarsi savaime parašai pirmąjį sakinį. Po to – antrą ir trečią. Randasi ritmas, kuris tave ima vesti. Neturiu muzikinės klausos, nežinau, ar turiu kalbos klausą, bet kalbai aš atsiduodu ir ieškant žodžių, sintaksės darinių ji manyje atveria tai, ko pats nežinojau savyje esant. Jei dažniau įsiklausytume į tai, ką sakome, gal geriau suprastume ir patys save? Rašyti man – išgyventi tai, ką išgyvenai. Savotiškas atsisveikinimas. Pasikliauju kalba – ji mane nuves ten, kur reikia. Ir visuomet baugulys – ar išgirsiu jos negirdimą muziką?" – kalba jis.

Būtent todėl V.Papievis išsiduoda vis dar sutrinkantis, kai yra pavadinamas rašytoju, nes rašymas jam niekada nebuvo darbas, veikiau, būsena.

"Kitados ją pavadinau egzistencine, dabar jau nebedrįstu. Kad ir kaip būtų, tai laikas, kai visiškos vienatvės valandomis labiausiai su visais suartėji, pažįstamais ir nepažįstamais, kai nuo pasaulių atsiribojęs, giliausiai į juos nugrimzti", – prisipažįsta autorius.

Paklaustas, ką jam apskritai reiškia rašyti, autorius sako, kad pirmiausia tai drąsa nusileisti į savo esybės gelmes.

"Rašyti – tai eiti per nežinios lyną. Atrodo, tu viską žinai, tuo pat metu – nežinai nieko. Rašydamas niekada nežinai, ar dar nesuklupai, ar tavo tolesnės pastangos nebėra visiškai tuščios, bevaisės. Ir dar svarbiau – ar tavo paties ir kitų žmonių patirtys transformuosis į kam nors, ką nors tavo rašomais žodžiais bylantį tekstą. Vienintelė išeitis – sakyti, kad rašau sau. Ir nebijoti nusileisti į giliausias savo esybės gelmes. Skiriasi aplinkybės, tonacijos, genetiniai kodai, bet juk visi mes panašūs. Spalvos tos pačios: liūdesys, nerimas, skausmas ar pyktis, tik atspalviai ne tokie patys", – įsitikinęs menininkas.

Knygos gimimas

Tekstas – tai tik viena dalis ir toli gražu ne vienintelė knygos sąlyga. V.Papievis sako, kad rašytojui gimęs tekstas – tai dar ne knyga, iki jos – ilgas kelias, kurio gale – skaitytojas.

"Rankraštis ar mašinraštis, ar tavo kompiuterio ekrane esantis tekstas – toli gražu dar ne knyga. Jei taip būtų, galėčiau sakyti, kad esu daugybę knygų prirašęs. Neišleistas tekstas – be žado, be amo, jis – kurčnebylys. Jis nieko nebylo, nieko į save nesugaubia. Niekada nesusipažinsiu su visais skaitytojais, skaitančiais mano knygas, bet tikiu, kad jų išgyvenimai skaitant taip pat jas praturtina. Skaitymas – tai nuolatinis tos pačios knygos kūrimas ir perkūrimas. Viena knyga – tai tiek pat knygų, kiek jas skaitančių. Didžiulė tos pačios knygos biblioteka", – pastebi rašytojas.

Parašyto teksto tapimą knyga jis prilygina stebuklui, aplinkybių ir to, kas tvyro ore, sutapimas.

"Štai vienas mano labai seniai rašytas tekstas netrukus bus išleistas knyga – nesuprantu, kas šitai lemia. Ir nežinau, ar to reikia. Galbūt tekstas, kurį parašiau, žino geriau už mane? Kiek laiko jam slėptis, kada pasirodyti. Įsivaizduoju, kad išleisti tekstai ima gyventi savo gyvenimus. Ir jiems toli gražu ne vis tiek, kas ir kur juos apgyvendins. Knygos, tekstų namai, tai  ne daiktai, tai – kūriniai", – įsitikinęs V.Papievis.

Vaizdų kalba

Kad knyga daugiau nei tekstas, tvirtina ir knygų iliustruotojas, dailininkas, grafikas Stasys Eidrigevičius, kuriam knyga – tai visų pirma forma, vaizdas.

Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams.

"Knyga man – krašto veidas, veidrodis. Todėl keliaudamas po įvairias šalis visų pirma apsilankau knygynuose, su dideliu smalsumu žiūriu meno albumus, knygas vaikams. Stebiu knygų viršelius, žaviuosi raidžių grožiu ir dailininkų išradingumu. Man viskas įdomu – ir mažytės knygos, ir knygos gigantės, padėtos ant specialių staliukų. Kai esu knygyne, žiūriu į knygų panoramą. Būna, kad kurią noriu paimti ir atversti, o būna, kad nepaliečiu nė vienos. Be galo svarbu viršelis. Tai knygos rūbas", – sako menininkas.

S.Eidrigevičius turi daugybę skirtingų pavyzdžių, kaip, kokiomis aplinkybėmis tekstas atranda tinkamiausią savo rūbą ir įgauna formą. Tačiau svarbiausia sąlyga, pasak jo, – autoriaus ir dailininko susikalbėjimas.

"Iliustravau apie 40 knygų ir kiekviena iš jų turėjo savo kelią, savo vingius. Pavyzdžiui, iliustruojant Vytautės Žilinskaitės knygą "Robotas ir peteliškė" man iš anksto buvo pasakyta, kad autorė labai reikli, nežinome, ar įtiksite, bet kurkite. Pasirinkau temperos techniką ir kai kūriau paveikslėlius, stengiausi atspėti, ką rašytoja norėjo pasakyti, kas yra tarp eilučių. Aš įžiūrėjau, kad tarp eilučių ten – laisvės klausimas, laisvė. Kai V.Žilinskaitė pamatė baigtus paveikslėlius, liko patenkinta, tik vieną ar dvi iliustracijas pakoregavo, o leidykla paprašė plikoms vaikų galvoms užauginti plaukus. Knyga buvo išleista, išsiųsta į Bratislavoje vykusį konkursą, kurį ir laimėjo. Taip į iliustruotojų pasaulį įėjau kaip liūdnas, susimąstęs lietuvis, kurio darbai tamsūs, bet dar nematyti", – pasakoja S.Eidrigevičius.

Naujos formos

Pasak jo, knygos sparčiai keičiasi, tobulėja jų leidyba, atsiranda naujų galimybių, ir tai išlaisvina dailininkus bei dizainerius, teikia vilties, kad net kadaise piešti eskizai, kurių autorius niekada nepamiršta, irgi taps dar nematytos formos knygomis.

"Būsimo kūrinio esmė glūdi būtent gerame eskize. Tik reikia suvokti, kuris eskizas labiausiai pavykęs. Aš kartais darau mažą eskizinę knygelę, kurioje komponuoju būsimos knygos viziją. Neseniai radau dvi tokias. Viena knygelė "My dog" – apie mano sūnaus šunį Kubą. Knyga taip ir liko kaip eskizas, nes neieškojau nei leidėjo, nei vysčiau to projekto. Bet paėmęs tą mini knygelę, jaučiu jos svarbumą, autentiškumą, dramaturgiją. Knygelės projektą padėjau kažkur ant lentynos ir turbūt po kelerių metų vėl ją atrasiu", – sako grafikas.

Abu knygos meistrai sutinka, kad knyga negimsta be puslapių, viršelių, tačiau jai neužtenka ir vien tik teksto. Regis, knygos stebuklas įvyksta tada, kai susitinka ir susikalba tie, kurie mato, kas turi gimti, ir atranda tas, kuris ją skaitys.

"Tai, į ką įsiklausai, įsigyveni, turi virsti apčiuopiama forma, ir tai reikalauja daug jautraus rankų darbo. Šitai akivaizdžiai pamačiau, kai radosi pirmoji penkiolikos rankomis rištų "Žiebtuvėlių anarchistų" laida. Dar ir dabar tebematau džiūti sukabintus jos viršelius – jie man atrodė panašūs į sparnus paukščių, dar čia, bet netrukus nuskriesiančių – nežinia kur, nežinia pas ką", – prisimena rašytojas V.Papievis.

Vilniaus knygų mugė: Lietuvai ir pasauliui

Apie knygos gimimą, teksto ir iliustracijų sąjungos atsiradimą  bus kalbama ir kiek daugiau nei po mėnesio vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje.

"Švęsdami modernios valstybės atkūrimo šimtmetį turime progą perskaityti Lietuvą kaip gyvą, atvirą tekstą, kuris visada rašomas, niekada nepabaigiamas ir perskaitytas gali būti... tik jį sukuriant kasdien ir vis iš naujo", – sako mugės organizatoriai. Jubiliejinių metų mugės šūkis – "Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį".

Vasario 22–25 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre "Litexpo" (Laisvės pr. 5, Vilniuje) vyksiančioje mugėje bus gausu renginių.

Vaikų literatūros salėje bus pristatomos Lietuvos ir užsienio leidėjų knygos, skirtos vaikams ir paaugliams.

Kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" grafikė, knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė su savo komanda kvies lankytojus dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, skaitymuose, susitikimuose su knygų vaikams kūrėjais, iliustruotojais iš Lietuvos ir užsienio.

Forume "LRT studija" kaip irkasmet susitiks Diskusijų klubo žaidėjai – tai rimtų temų, intelektualaus pokalbio erdvė, kurioje diskusijos susipina su naujų leidinių pristatymais, iškeliamos aktualiausios visuomeninės, kultūrinės problemos.

Muzikos salėje bus pristatoma įvairiausios tematikos muzika, lankytojai bendraus su žymiausiais šalies atlikėjais.

Kaip ir kasmet, mugėje bus gausu garsių Lietuvos ir užsienio dailininkų, knygų iliustruotojų, fotografų parodų, vaizdo ir garso instaliacijų.

Knygos kino salėje lankytojai pamatys naujausias garsių romanų ekranizacijas, dokumentinius filmus apie rašytojus, poetus, menininkus.

Literatų svetainėje ilgaisiais penktadienio ir šeštadienio vakarais bus skaitomos eilės su muzika, vynu ir vaizdo projekcijomis.

Bibliotekų erdvė – tai dar viena skaitymo, bendravimo ir renginių erdvė.

Bukinistų pasažas lauks tų, kurie žavisi senomis knygomis ar klausosi vinilinių plokštelių.