Karjeros pradžia

V.Stašinskas gimė Kaune, garsaus visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Jaunystėje jis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje. Atstovaudamas futbolo klubui "LFLS Kaunas" (buvo vartininkas) tapo šalies čempionu.

Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje V.Stašinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

1935-aisiais V.Stašinskas buvo paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, paskui ėjo atašė pareigas. 1939 m. pradžioje diplomatas iš Briuselio buvo paskirtas dirbti į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke.

Padėjo tautiečiams

Normali konsulato veikla išsiderino, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas Jonas Budrys planavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos ir užsiimti verslu, vis rečiau rodėsi konsulate, todėl jį pavaduodavo V.Stašinskas. Ilgainiui jam buvo suteiktas oficialus vicekonsulo titulas – numatant galimybę ateityje tapti konsulato vadovu.

Tuo sudėtingu laikotarpiu išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado naujos papildomos veiklos – pokariu konsulato darbuotojams reikėjo sutikti lietuvius dipukus (pabėgėlius, perkeltuosius asmenis, karo metu atsidūrusius užsienyje), atplaukiančius iš Europos į Niujorką, ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. V.Stašinskas ne tik vykdė šią veiklą, bet ir, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių fondo (BALF) veikloje, be to, aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį.

1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P.Grant-Suttie, laikinai šias pareigas ėjo V.Stašinskas – kol Kanados vyriausybė naujuoju garbės generaliniu konsulu patvirtino Vytautą Gylį, anksčiau dirbusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

Balsas: V.Stašinskas kalba Lietuvių dienos programoje Niujorko valstijos paviljone, 1964 m. rugsėjo 20 d. / P.Wytenus /„Lietuvių dienos“ nuotr.

1956-aisiais, artėjant V.Stašinsko penkiasdešimtmečiui, JAV valstybės sekretorius Johnas F.Dullesas patvirtino jį laikinuoju konsulu.

Skurdi kasdienybė

Konsulato darbuotojų pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, remiantis istoriniais dokumentais, aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų darbo stažą turinčio V.Stašinsko metinis atlyginimas sudarė 4,7 tūkst. dolerių (dar be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.). Palyginkime: liftų prižiūrėtojai tais laikais uždirbdavo 5,2 tūkst. dolerių ir buvo aprūpinami visais draudimais.

Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo.

Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą šalies okupacijos laikotarpį buvo jautrus, Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai nuolat mėgino jį pajudinti. Deja, atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas ir maži finansiniai ištekliai.

Konsulato darbuotojai buvo nuolat kviečiami į įvairius renginius, iškilmes ar konferencijas – taip buvo rodoma, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. V.Stašinskas, kaip biuletenio "The Lithuanian Situation" korespondentas, buvo įpareigotas lankytis JTO Niujorke ir sekti jos darbą: ypač tuos klausimus, kurie susiję su Rytų Europa, SSRS ir okupuotomis Baltijos šalimis. Kartu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių ir kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu.

Teko dangstytis apgaule

V.Stašinskas JTO lankėsi itin dažnai – pavyzdžiui, vien 1956–1957 m. laikotarpiu diplomatas į šią organizaciją buvo atvykęs net 67 kartus. Apie savo vizitus ir veiklą jis parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems Lietuvos diplomatinės tarnybos nariams. Praktiškai V.Stašinskas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas JTO.

Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą naudoja "tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti".

Iš V.Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Reikėjo daug laiko (daugiausia aukojant laisvalaikį) ir pastangų susipažįstant su JTO dokumentais, ruoštis kelionėms, nelengva buvo kiekvieną kartą gauti ir pratęsti akreditaciją.

Apsunkino veiklą ir tai, kad nuo 1958 m. nustojo eiti biuletenis "The Lithuanian Situation" ir kurį laiką V.Stašinskui netgi teko apsimesti nebeegzistuojančio leidinio korespondentu. Pasak jo paties, tai kėlė pavojų Lietuvos prestižui. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.

Nauja atsakomybė

1964 m. mirus ilgamečiam Lietuvos generaliniam konsului Jonui Budriui, šias pareigas pradėjo eiti jo įpėdinis V.Stašinskas. Pakilo ne tik jo atlyginimas, bet ir padidėjo darbų apimtys, sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui, be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, teko nuolat kontaktuoti su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone.

Būtina pažymėti, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o darbuotojų vis mažėjo. Jie dažnai dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada – savaitgaliais ir net atostogų metu, o už tai nebuvo mokama jokių papildomų pinigų.

Pirmą išsamesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo "Lietuvių dienos" redaktoriui poetui Bernardui Brazdžioniui. Konsulas pažymėjo, kad konsulate pastaruoju metu "yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas". Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais: dėl siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos SSR.

Konsulatas taip pat duodavo patarimų vykstantiesiems į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusiųjų su ekskursijomis iš Lietuvos SSR veiklą, padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis, išduodavo Lietuvos pasus, atkurdavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti, ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausų apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan.

Generalinis konsulas V.Stašinskas nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo. Bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, jis dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose  Lietuvos valstybingumui paminėti ar jo kūrėjams pagerbti. Dalyvaudavo tik tada, kai buvo kviečiamas, ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.

Išėjo per anksti

Nors V.Stašinskas jaunystėje aktyviai užsiėmė sportu, vėliau gera sveikata negalėjo pasidžiaugti. 1966-aisiais jis išgyveno sunkią operaciją, o 1967 m. birželį sveikata pradėjo blogėti. Kolega Anicetas Simutis rašė, kad apie savo ligą V.Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams generalinio konsulo būklė kėlė nerimą. Artimieji ragino kreiptis į gydytojus, bet jis vis atsisakydavo. Gydytojų prognozės nebuvo geros.

1967-ųjų liepos 15 d. gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu konsului A.Simučiui pranešė apie V.Stašinsko mirtį. Konsulas apie tai telegrama informavo Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovą Stasį Lozoraitį ir parengė V.Stašinsko nekrologą anglų kalba. Labai trumpos dvi žinutės apie V.Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų "New York Times" numeriuose.

V.Stašinskas buvo palaidotas Naujosiose Kalvarijos kapinėse Niujorke. Visas laidotuvių išlaidas padengė Lietuvos diplomatinė tarnyba iš savo lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento. Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke netrukus buvo paskirtas A.Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.