Tenoras Vaidas Vyšniauskas, kelių respublikinių konkursų laureatas, vaidinantis muzikiniuose operos teatruose, nuo šiol sieks praplėsti savo klausytojų ratą nenuspėjamai ir naujai atlikdamas POP žanro kūrinius. Su Vaidu kalbamės apie gyvenimą, sėkmę, talentą ir dainavimą, kuris, pasak Vaido, gyvenime neturi būti svarbiausias dalykas...

- Vaidai, papasakokit, kuo šiuo metu užsiimate?

Dabar važiuoju su Lietuvos operos ir baleto teatru į gastroles Taline, kur atliksiu Otelo vaidmenį bei ruošiu Edgardo vaidmenį G.Donicečio operos „Lučija di Lamermur“ pastatyme, kuris vyksta šiuo metu Kauno muzikiniame teatre.

Taip pat, per daug nesiafišuodamas ramiai „darau“ tarptautinę karjerą. Prieš pusantrų metų buvau priimtas į vieną garsiausių Europoje muzikos agentūrų – „Tivoli & Crescendi Artists“ bei prieš pusę metų priėmiau pasiūlymą bendradarbiauti su vienu šviesaus atminimo italų tenoro ir operos dainininko Lučiano Pavaročio agentu JAV – George M Marynuk Inc. Darbas vyksta kol kas Skandinavijos šalyse, bet sutartis jau pasirašyta ir dėl kitų Europos šalių, tokių kaip Anglija, Vokietija, Italija.

Viskas klostosi gal kiek ir lėtai, bet svarbiausia - užtikrintai... Gegužę dirbau Danijos karališkoje operoje, G.Puccini operos „Turandot“ pastatyme, liepos-rugpjūčio mėnesį dainavau Švedijos operos festivalyje - G.Bizet operos „Carmen“ pastatyme. Šiuo metu vyksta derybos su keliais teatrais (Suomijos nacionalinė opera bei Oslo opera) dėl ateities darbų bei planuojami keli koncertai su orkestru Danijoje, Norvegijoje.

Turiu gražių planų ir Lietuvai: spalio 28d. „Siegmundo“ debiutas Vilniaus operoje bei lapkričio 6d.- mano jubiliejinis Gala koncertas, kuriame dalyvaus tik keletas mano kolegų iš užsienio: dirigentas iš Italijos - Marcello Mottadelli, sopranas iš rusijos Yana Klein, mecosopranas iš švedijos Matilda Paulsson bei keli puikūs baritonai: Lars Fosser (Danija), Atlan Karp (Estija); mes visi susidraugavome dirbdami užsienio teatrų scenose ir mūsų pažintis nesubaigė su kontraktų pabaiga... Tad tai bus puiki proga Lietuvos publikai išgirsti solistus, kurie Lietuvoje dar nedainavo...Netolimoje ateityje trijų tenorų koncertai su „trimitu“, A.L.Webber „Requiem“ su G.Rinkevičium bei D.Ibelhauptaitės projektas XYZ bei naujametiniai koncertai su L.Gubaidulina. Na, ir galimas daiktas - „Triumfo arkos“ grand finalas...

- O koks yra jūsų laisvalaikis?

- Pats sunkiausias klausimas. (Šypsosi) Galvojau, kad sunkių klausimų nebus. Net nežinau ką pasakyti... Būtent taip ir jaučiuosi kai būna laisvalaikis (ir gana retai). Man laisvalaikis, tai laikas po sunkaus darbo. Pavyzdžiui, ruošiesi premjerai, kuri naują vaidmenį ar dalyvauji naujame operos pastatyme (tai atima begales jėgų) ir po to – atsipalaidavimas. Pirmas dalykas – turiu išsiilsėti, sočiai išsimiegoti, „išsidrybsoti“. Kartais tai gali trukti iki kelių dienų. Na, o tada galima kur nors su vaikučiais į kiną nueiti, nuvažiuoti į gamtą, grynu oru pakvėpuoti... Bet tai neilgam, nes tuoj pat imu mokytis kažko naujo ar ruoštis naujam darbui.

Jeigu atvirai, tai nejaučiu didelio poreikio „laisvalaikiui“, tai tik dėl šeimos, dėl vaikų. Juk dainavimas gyvenime neturi būti svarbiausias dalykas...

- Sakoma, kad opera – tarsi kova už būvį. Ar tenka „kovoti“ dėl vaidmenų ir ar mokate pralaimėti?

Visas gyvenimas yra kova. Čia nereikia atskiro „šaukimo“ į šią kovą – tu jau gimei kovos lauke. Ir vargas tam, kas ignoruoja šią tikrovę. Žinau kad tai žiauriai skamba, bet taip jau yra. Tik kovoti mums reikia ne prieš žmones, bet pirmiausiai... su savimi pačiu! Prieš savo ydas, silpnybes, charakterio trūkumus – prieš savo nuodėmingumą...

Ką reiškia pralaimėti? Tik pripažinti, kad šiandien kažkas už tave pranašesnis. Bet tai tik šiandien! Rytojus būtinai išauš. Todėl nesnausk: ruoškis rytdienai. Antraip ir kitą dieną būsi „lūzeriu“... (Šypsosi)

Savo profesijoje pripažįstu tik vieną kovos būdą: išeik į sceną ir parodyk ką gali. Visa kita – intrigos ir „debesų stumdymas“...

- Kaip manote, kas jūsų profesijoje yra svarbiau: įgimtas talentas ar atkaklus darbas?

- Į klausimą atsakysiu klausimu. Kuris traukinio bėgis yra svarbesnis: kairys ar dešinys? Suprantama svarbu ir viena, ir kita, ir talentas ir darbas. Esu įsitikinęs, kad ir koks žmogus talentingas bebūtų, jam visvien reikia dirbti su savo talentu. Juk ir Mocartas ir Lomonosovas turėjo mokytis dirbti, nors mes juos vadiname genijais.

Prisimenu maestro J.Aleksos posakį: „Daug akmenų žemėje, bet ne visi paminklai“. Mūsų talentas – brangakmenis, bet tai tėra „žaliava“. Na, o juvelyro darbas paverčia jį papuošalu. O jeigu juvelyrui nuneštumėt skaldos – kas iš to gautųsi... Taigi, talentas – Dievo, darbas – žmogaus.

- Kokį žinote jei ne tobulo, tai bent puikaus pasirodymo receptą?

- Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą repertuarą (dainas, arijas, vaidmenis), gerai pasiruošti, pakankamai repetuoti. Po to yra būtina gerai pailsėti ir išsimiegoti. Na, o po to tereikia tik Dievo palaimos. Man asmeniškai padeda malda.

- Kas yra sunkiausia operos dainininkui?

- Sunkiausia operos solistui, nebūti „operos solistu“. (Šypsosi) Žinau, kad tai skamba keistai, tačiau tai sakydamas turiu omenyje formalius ir „trafaretinius“ pasirodymus, bukai demonstruojant tik savo vokalines galimybes. Visa kita yra šiek tiek lengviau...

- Jūsų manymu, kas lemia sėkmingą dainininko karjerą?

- Kaip Dievo duota... Gyvenime tiek daug paradoksų! Vienas dirba, pluša - ir nieko, o kitas, rodos, gimė po laiminga žvaigžde. Tačiau tai nereiškia, kad esu „savaime“ filosofijos šalininkas. Niekada nereikia painioti kur tavo gyvenimas, o kur kito; kas tau Dievo duota, o ką pats turi padaryti. Kalbant apie sėkmę: man labiau patinka žodis „pasekmė“. Ir tai nėra vien tik žodžių žaismas, bet esminis įsitikinimų skirtumas. Kažkam sėkmė – laimingas loterijos bilietas, man – rimto ir nuoširdaus darbo rezultatas. Pripažinimas ir sėkmė -  man ne sinonimai. Sėkmė - tai teisėtai užsitarnautas tavo talento pripažinimas, kūrybinio darbo rezultatas.

Sėkmingą dainininko karjerą lemia, manau, šie dalykai: talentas, charakteris, darbas, na ir aplinkybės -  palankios situacijos ir palankūs žmonės. Tačiau neesu toks kategoriškas - būna išimčių. Ir gan nemažai... Galime šias „išimtis“ vadinti atsitiktinumais, sutapimais tačiau aišku viena: tai nuo mūsų nepriklauso. (Šypsosi) Man yra įdomiau kalbėti apie tai, kas priklauso nuo paties dainininko. Labiausiai apie tai, „ką aš turėčiau daryti, kad padaryčiau sėkmingą karjerą“.

- Esate teatro, operos žmogus. Ką jums reiškia pop muzika?

- Įdomus klausimas... Na, pop muzika, man kažkodėl asocijuojasi su laisvalaikiu, atostogomis, smagiu laiko praleidimu. Dažnai vairuojant automobilį ar keliaujant klausausi radijo ar CD įrašų, ir tai daugiausiai būna  pop muzika. Ar galų gale apsiperkant „Maximoje“, „Akropolyje“ girdi: „...viskas yra ir bus gerai – Akropolis!“, ir tuoj pat nusišypsai.

Kas yra pop muzika? Na tai tikrai nėra pravoslavų bažnyčios „popo“ muzika, o paprasčiausiai populiari muzika. Prie jos galima priskirti nemažai muzikos žanrų, nežiūrint to, kad ji asocijuojasi su estradinėmis dainomis.

Man visa muzika pirmiausiai klasifikuojasi į „gerą“ ir „prastą“, o tik paskui į žanrus ar labiau – mažiau mėgiamą. Prastos vengiu, o gera – atgaiviną sielą. (Šypsosi)

- O ar  klasikinė muzika Lietuvoje gali būti komercinis objektas?

- O taip. Ir gali, ir kai kur yra. Ir apskritai, apibūdinimas „komercinis“, man nėra neigiamas. Kodėl? Nagi todėl, kad tik komerciniai projektai parodo realią jų paklausą. Valstybės finansuojamas menas nėra pats iš savęs menkas ar prastas, tačiau aš manau, kad menas turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai... Paklausa kažkiek parodo ar tai „įdomu“ tautai, ar ne. Štai todėl aš už tai, kad klasikinė muzika būtų šiek tiek komercinė.

- Dabartinis muzikos pasaulis reikalauja muštynių, skandalų, meilės, skyrybų ir sekso istorijų... Kokia jūsų nuomonė apie tai, kad atlikėjai bando išpopuliarėti skandalų dėka?

- Nemanau, kad reikia skirtis, žudytis ar ieškoti skandalų, kad įsitvirtintum muzikos pasaulyje. Ne, tai iliuzija. Tai prasimano liguisti žmonės. Reikalas tame, kad daugelis „minta“ skandalais ir sekso istorijomis, todėl spauda juos ir „maitina“ tuo. Jei nustotų tai „valgyti“, neliktų ir šio maisto. Juk paklausa gimdo pasiūlą, ar ne? (Šypsosi) O kai nėra daugiau dėl ko išgarsėti, belieka skandalai. Tačiau jei žmogus nekvailas, lengvai atskirs, kas yra talentas, o kas tėra bebalsis pamaiva. Staipytis ir vaizduoti „krūtą“ - daug kūrybinės fantazijos nereikia. Bet sukurti vertę – kur kas sudėtingiau.

Pamenu, kaip visai neseniai bandė įvesti naujovę į televiziją: ekrano kampelyje naudoti užrašą „live“, kuomet dainuojama „gyvai“ (tai reiškia, kad dainininkas išties dainuoja, o ne imituoja dainavimą) Kokios bangos pakilo! Ir „popso jūra“ purslojo! (Juokiasi)

- Kas pop scenoje lemia sėkmę?

- Pop scenoje sėkmę labiausiai lemia, manau, klausytojų simpatija. O kodėl, tai jau kitas klausimas...

- Kodėl atėjote į Žilvino Žvagulio vadovaujamą „ZUZI entertainment“ muzikos ir įrašų kompaniją? Ar tai reiškia, kad nuo šiol dainuosite „popsą“?

- Taip. Aš dainuosiu popsą! Aš žinau, kad tai intriga, bet esu pasiryžęs tai daryti žiauriai gerai! Dainuosiu visai kitaip, kitaip nei operoje, nenuspėjamai! Beje, aš nuo „popso“ ir pradėjau. Augau su „Hiperbolės“ dainomis. Visa ši grupė buvo mano tėvo geri draugai. Jie kartu keliavo per Lietuvą – mano tėvas juos vežiodavo į koncertinius turus. Berods Arvydo Šnaro (grupės būgnininko) iniciatyva patekau į „Ąžuoliuko“ chorą bei muzikos mokyklą. Vėliau pats kūriau dainas. Ypač prie širdies tuomet man buvo M. Karčiausko ir B. Brazdžionio eilės. Buvau net baladžių ciklą sukūręs ir pasirengęs išleisti (dar tuo metu) kasetę. Tačiau pradėjęs vokalo studijas Kaune, kategoriškai „užbraukiau“ savo ketinimus...

Kodėl atėjau į „ZUZI“? Na, pirmiausia todėl, kad pasitikiu šia firma. Žilvinas Žvagulis ir kaip atlikėjas, ir kaip prodiuseris turi pelnytą pripažinimą Lietuvoje. Ilgai stebėjau „ZUZI“ ir klausinėjau apie jos veiklą, patikimumą, tad mano sprendimas nebuvo skubotas ar paviršutiniškas. Man patinka viso ten dirbančio kolektyvo entuziazmas ir nuoširdumas – tai darni ir profesionali komanda, kuri, manau, dar ne viską pasiekė.

- Kaip manote, koks yra Jūsų muzikos klausytojas?
- Manau, kad išsilavinęs jaunimas, vidutinio amžiaus žmonės, verslininkai, sportininkai, inteligentija... Na ir vyresnio amžiaus žmonės – visi, kas nėra abejingi klasikai ir popklasikai. Juk teatre apsilanko ir jauni, ir seni, ir labiau pažengę ir mažiau... Beabejo, iki šiol mano pagrindiniai klausytojai buvo teatro žmonės, tačiau nuo dabar, kai atėjau į „ZUZI“, klausytojų ratas, manau, prasiplės.