Oru sklindančiais signalais nuo vaikystės besidominti konkurso "Kviečia radijo teatras" laureatė Vaiva Grainytė suteikia galimybę klausytojui pačiam susikurti sceną iš garsų. Pjesės "Nuo ašies" autorė dalijasi savo mintimis apie radijo teatrą ir kūrybą jame su "Kauno dienos" skaitytojais.

– Kaip atsirado ši pjesė – kūrėte ją specialiai radijo teatrui ar kūrinys buvo pritaikytas radijo eteriui jau vėliau?

– Domiuosi radijo teatro įvykiais, manau, kad Lietuvoje šis žanras yra nepelnytai apleistas, neišnaudojamos šios srities galimybės. Iki šiol vyrauja konservatyvi estetika: pjesės įrašomos sterilioje studijoje, naudojant sintetinius garsus, aktoriai "pastatytais" balsais tiesiog įskaito tekstą.

Pjesė "Nuo ašies" rašyta LRT ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijai (LATGA) paskelbus radijo dramaturgijos konkursą "Kviečia radijo teatras". Dalyvavimas konkurse sudomino kaip galimybė patekti į radijo teatro virtuvę. Pati esu radiofilė – gyvenu be televizoriaus, informaciją apie pasaulio įvykius gaudau radijo bangomis. Vaikystėje nemažai laiko praleidau žaisdama "radijo stotis", vėliau namų sąlygomis eksperimentavau su radijo aparatais – kamuodavau jų antenas tol, kol išgirsdavau svetimas kalbas, tarpinių radijo stočių šnypštimą. Pati kur kas geriau negu veidus įsimenu žmonių balsus, jų intonacijas. Klausant radijo laidų įsijungia tam tikra smegenų dalis – įsivaizduoju tų laidų vedėjus, vienam arba kitam balsui vaizduotė sukuria, pritaiko fiktyvius veido bruožus, galimą gyvenimo istoriją. "Nuo ašies" personažus girdėjau, įsivaizdavau jų balso tembrą, kalbos manierą, galvojau apie garsinį foną, akustinę aplinką – visos pastabos ir remarkos atliepia radijo teatro specifiką.

– Kokia pagrindinė pjesės mintis?

– Pagrindinė mintis nėra konstanta ar fiksuotas dalykas – kūrinį galima išgirsti skirtingais būdais. Rašydama jungiau kelis kontekstus: vairavimo pamoka pasitelkta kaip istorijos pagrindas, galimybė plėtoti siužetą. Šalia to plėtojama ekologinė tema, į tekstą pateko ir ore tvyrantys nuogąstavimai dėl karo, pakrikusios pasaulio tvarkos. Man rūpėjo vairavimo patirtį – neva dokumentinę medžiagą – suplakti su dominuojančiomis aktualijomis ir iš šių skirtingų ingredientų iškepti dramaturginį omletą.

– Kaip emociškai nusiteikusi ją rašėte?

– Vairavimo pamoka suskirstyta į keturis metų laikus. Pavyzdžiui, vasaros sceną rašiau karščiausią 2014-ųjų savaitę, radijui plėšiant apie nukritusį lėktuvą – visa nuotaika ir aktualijos paveikė tekstą, padiktavo scenos nuotaiką ir veiksmo aplinkybes. Pačią pjesę kūriau kelis mėnesius – gabaliukais. Per tokį laiko tarpą, matyt, praskriejo daug emocijų.

– Radijo teatre visas dėmesys sutelkiamas į garsus. Kad būtų pasiektas maksimalus efektas, reikia įdėti daugiau pastangų ir pasitelkti nemažai žmogiškųjų išteklių. Ar nebuvo sunkiau dirbti be išraiškos vaizdu?

– Džiaugiuosi, kad LRT radijas leido suburti savo komandą ir leido dirbti savarankiškai. Režisuoti pjesę pasiūliau Saulei Norkutei – su šia režisiere esame bendradarbiavusios anksčiau, viena kita pažįstame ir pasitikime. Saulė garso režisieriaus pozicijai užimti pasiūlė Vladą Dieninį – taip susiformavo mūsų trio. Kartu priimėme sprendimus, plėtojome pjesės įgyvendinimo koncepciją. Vlado automobilis kelis mėnesius buvo virtęs mobiliąja įrašų studija – pagrindiniams Mokinės ir Instruktoriaus vaidmenims atrinkti aktoriai (Gabrielė Malinauskaitė ir Vidmantas Fijalkauskas) važinėjo miesto gatvėmis. Gabrielė realiomis eismo sąlygomis "pamesdavo" sankabą ir sukeldavo avarines situacijas. Visi posūkiai, variklio ūžesys, šildymo ir valytuvų garsai buvo įrašyti gyvai, ant galinės automobilio sėdynės sėdint Saulei ir Vladui. Siekta, kad vairavimo pamoka skambėtų kiek įmanoma realistiškiau. Norėjosi nenugludintų aktorių balsų ir kuo natūralesnių intoacijų – aktoriams leista ir murmėti, ir balbatuoti po nosimi: gyvenime juk niekas nekalba kaip tribūnoje.

– Kodėl pasirinkote tokius veikėjus – vairavimo instruktorių ir mokinę? Kaip jų charakteriai keičiasi veiksmo metu?

– Dvejus metus praleidau mokydamasi vairuoti – pamokos, egzaminų laikymas ir perlaikymas tapo tragikomiška ir itin nemalonia patirtimi, o stebint iš šono – serialu, absurdiškų nuotykių serija. Sovietinio sukirpimo instruktoriai ir paplitęs mokymo vairuoti metodas, kai kuriama aukos ir budelio atmosfera – esi menkavertis, nes nemoki vairuoti, visi mokinio klausimai savaime yra kvaili, pamoka traktuojama ne kaip malonumas, o prievolė. Tai tapo dirva, kurioje subrendo pjesės personažai. Teisės vairuoti neturiu iki šiol, tačiau džiaugiuosi, kad neuronai išdeginti ne veltui – atsirado "Nuo ašies".

– Pjesėje vaizduojate paprastas, kasdienes situacijas – kaip ir operoje "Geros dienos!", kurioje gvildenamas prekybos didcentrių kasininkių gyvenimas. Kodėl kurdama atsispiriate nuo rutinos, ką ji suteikia kūriniui?

– Rutina nėra tokia plokščia ir vienpusė, kaip daugeliui atrodo. Man įdomu per buitį kalbėti apie, patetiškai sakant, būtį. Visos  vadinamosios didžiosios temos ir svarbiausi dalykai vyksta čia pat – kasdienėse situacijose. Nebūtina nerti į metafizinių vandenynų gelmes ar gaudyti rojaus paukščių: čia pat, krūme, tupintis pilkas žvirblis gali būti įdomiausias objektas.

– Ar jūsų planuose yra darbas su radijo teatru?

– Su S.Norkute ir V.Dieniniu ketiname vienas kito nepamesti – kartu planuojame naują radijo teatro projektą, galvojame apie "Nuo ašies" pristatymą kituose – ne radijo teatro – kontekstuose. Kalbant plačiau, kūrybiniai planai sudėlioti metams į priekį: rudenį išvykstu į rašytojų rezidenciją Vysbadene, Vokietijoje, toliau po Europą gastroliuosime su opera "Geros dienos!" Kartu su šio kūrinio bendraautorėmis – kompozitore Lina Lapelyte ir režisiere Rugile Barzdžiukaite – kuriame naują spektaklį. Kitais metais tris mėnesius dirbsime laimėtoje "Schloss Solitude" rezidencijoje Štutgarte. Rikiuoju ir kitus, užmestus, savo darbus.

Taip pat prisijungiau prie tarptautinio skandinavijos menininkių ir choreografės Agnijos Šeiko teatro projekto.