Šakių rajone esančiame dvaro statinių komplekse, susiformavusiame XVIII a. pab.–XX a. pirmojoje pusėje, pernai buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija. Tačiau, kaip pastebi Kultūros paveldo departamento specialistai, patys pastatai prašosi skubaus restauravimo. Kultūros ministrui patvirtinus Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje įgyvendinimo 2020 m. programą ir skyrus lėšų, atsirado reali galimybė pasirūpinti šiais unikaliais pastatais.

Be kita ko bus atkurti prarasti puošybos elementai, autentiškos bažnyčios interjero spalvos. Restauravus nepaprasto grožio kultūros paveldo objektą, tikimasi čia pritraukti daugiau lankytojų.

Dvaro istorija įdomi, čia persipynę daug garsių žmonių pėdsakų. 1583 m. dabartinė Ilguvos vietovė Zapyškio parapijos aprašyme minima Panykiais. XVII a. pirmojoje pusėje žemės priklausė Gardino teisėjui Grigalijui Masalskiui, kurio sūnus Aleksandras pardavė dalį Panykių žemių. Jas 1640 m. įsigijo Žemaičių katedros prelatas, Veliuonos klebonas Liudvikas Talko-Grincevičius-Ilgovskis. Greta jau esančio kaimelio jis įkūrė vasaros rezidenciją, kuriai priklausė trys palivarkai.

1694 m. duomenimis buvo didelis namas, du svirnai, tvartai, daržinė, kepykla, pirtis ir bravoras. 1758 m. dvarą su keliais gretimais palivarkais nusipirko Veliuonos klebonas Viktorinas Talko-Grincevičius-Ilgauskas.

1765 m. dvaro sodybos teritorijoje buvo pastatyta medinė bažnyčia. Dvarą 1767 m. paveldėjo brolio Pranciškaus sūnus Jonas Grincevičius, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1762–1798) dvaro šambelionas. Tuo metu Panykius imta vadinti Ilguva. 1790 m. buvo pastatyti mediniai dvaro rūmai.

Po Jono mirties 1806 m. dvarą valdė jo žmona Kristina de Karpe Grincevičienė (mirė 1852 m.), kuri 1814-aisiais su parapijiečiais fundavo naujos bažnyčios (sudegusios vietoje) statybas.

1852 m. dvaro turtus paveldėjo sūnus Julijonas Grincevičius (1800–1861), Marijampolės apskrities Taikos teisėjas, Vilniaus universitete baigęs medicinos studijas. Po jo mirties 1861 m. dvaras atiteko sūnui Henrikui. Jo valdymo metu buvo pastatytas mūrinis kumetynas, parapijos namai ir tvartai.

Ilguvos dvaro paveldėtoja tapo Henriko duktė Ona ir jos vyras, smuikininkas, kompozitorius, dirigentas Emilis Mlynarskis (1870–1935), gimęs Kybartuose. 1897 m. šeima persikėlė gyventi į Varšuvą. Emilis 1900 m. tapo pirmuoju naujai įkurtos Varšuvos filharmonijos dirigentu. Pora Ilguvoje pastoviau gyveno 1905–1914 m., vėliau persikėlė į JAV, vėl grįžo į Varšuvą.

E.Mlynarskis finansiškai parėmė žmonos Onos sesers Vandos dukrą dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (1911–1988), kuri gyveno Ilguvos dvare, o 1921–1928 m. – Varšuvoje pas Mlynarskius mokėsi dainavimo. Varšuvoje ji baigė aklųjų ir nebyliųjų institutą, o 1933–1940 m. mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune. 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją.

Į Ilguvos dvarą iki Antrojo pasalinio karo atvykdavo ir dvarininkų duktės Anelijos Mlynarskos vyras, pianistas Artūras Rubinšteinas (1887–1982), kiti žymūs Lenkijos ir Lietuvos visuomenės atstovai. Po vyro mirties 1935 m. Ona Mlynarskienė grįžo gyventi į Ilguvą. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. Jame įrengė senelių ir neįgaliųjų namus, o vėliau dar buvo rekonstruoti dvarui priklausę dalis pastatų. Nuo 2010 m. pensionatas pavadintas socialinės globos namais.