Prieš Velykas tautodailininkės, Moksleivių saviraiškos centro tautodailės būrelio vadovės Danutės Čirikienės namuose kunkuliuoja vaškas, ant išsprogusių berželių šakų šiaudiniuose krepšeliuose supasi keraminiai margučiai, svetainė ir virtuvė nukrauta dar nedažytais kiaušiniais, laukiančiais miklių moters rankų.

„Žmoguje tiek daug visko slypi. Tačiau kad tai sužinotum, reikia pabandyti“, - sako ponia Danutė, paprašyta anūkės, pirmąjį kiaušinį išmarginusi prieš 15 metų.

Mokėsi dirbdama

Akvarele dažytas margutis D.Čirikienei tada taip patiko, kad juo džiaugėsi iki trečios valandos nakties. Taip pedagogikos mokslus baigusi, į tautodailę atėjusi vedama troškimo patirti savęs atradimo nuotykį, moteris ėmė ne tik pinti iš šiaudelių, lipdyti keraminius dirbinius, bet ir marginti kiaušinius.

Į Moksleivių saviraiškos centrą dirbti tautodailės būrelio vadove D. Čirikienė atėjo prieš 30 metų. Neturėdama jokio supratimo apie tautodailę. Tiesa, vaikystėje svajojo apie dailės studijas, tačiau neturėjo galimybės tai įgyvendinti. „Gyvenimas visko išmoko“, - teigia ponia Danutė, įsitikinusi, jog žmogus turi neišmatuojamas erdves tobulėti.

D.Čirikienės stimulas, skatinęs ieškoti, mokytis, buvo vaikai. Ir tautodailės mugės, parodos – patys didžiausi mokytojai, kur dalyvauti verždavosi ne parduoti savo dirbinius ar dėl noro pasirodyti, ką sukūrė, o pati pasimokyti.

Veda seminarus

„Aš visiškai neturiu laiko, nes esu nuolatiniuose ieškojimuose“, - šypsosi turinti galimybę nedirbti, tačiau negalinti namuose nusėdėti pensininkė. Pokalbio dieną ji suplukusi bėgiojo ieškodama vaško, nes namuose laukė gausybė dar neišmargintų kiaušinių. Kitą dieną ponia Danutė važiavo į Panevėžį, kur medikams turėjo vesti seminarą apie kiaušinių marginimą. Tautodailininkę prieš Velykas, Kalėdas kviečiasi Klaipėdos universiteto studentai, Mokytojų tobulinimosi centras – D. Čirikienė be gailesčio atiduoda per trisdešimt metų sukauptas žinias apie eglutės be pirktinių žaisliukų puošybą, kiaušinių marginimą.

Margina molinukus

D.Čirikienė pamena, jog vaikystėje kiaušinius iš pradžių nuvaškuodavo, o paskui dėdavo į įvairiaspalvius dažus. Tada jai, kaip ir visiems vaikams, kiaušinių marginimas tebuvo žaidimas. Nors puikiai žino visus tradicinius marginimo būdus, dabar tautodailininkė pamėgo akrilo dažais marginti keraminius kiaušinius. Toks būdas kur kas paprastesnis. Tačiau mėgsta vašku ištapyti jau išpūstus kiaušinius, paskui merkti juos į šiltus dažus.

Molinukų marginimo technika panaši į darbą su vašku, tačiau nereikia taip skubėti. Dirbant su vašku, būtinas ypatingas judesių tikslumas, nes vaškas labai greitai stingsta. „Vaškinimas turi būti labai greitas, atliekamas per kelias sekundes. Yra keturi pagrindiniai judesiai – į save, nuo savęs, taškelis, brūkšnelis. Ir štai jau gėlytė ar žvaigždutė“, - pasakoja moteris, į vandens skystumo vašką merkdama pagaliuką su vinute.

Žino ir tradicinius

Ponia Danutė neslepia, jog dabar tiek ji, tiek kiti žmonės vis labiau pripažįsta netradicinius marginimo būdus, tačiau, moters teigimu, nedera pamiršti ir senovinių, tradicinių. Anksčiau kiaušinius buvo įprasta dažyti svogūnų lukštais – jie suteikia oranžinį atspalvį.

Senoliai dažymui naudodavo ir geležies rūdis. Geležį pamerkdavo savaitei, o Didįjį penktadienį į tą vandenį dėdavo jau išvirtus kiaušinius. Geležis suteikia juodą atspalvį. Beržų lapai kiaušinius nudažo žaliai.

Įvairiems ornamentams išgauti buvo naudojamos ir pirmosios pavasario žolelės. Kiaušinius dėdavo į kojines, drobinius skudurėlius. Toks dažymas visada primena paslaptingą žaidimą - niekada nežinai, kas išeis. O marginant vašku ar akrilo dažais, vyrauja šiokia tokia sistema. „Margindama kiaušinį, niekada negalvoju, koks jis bus. Raštas visada gimsta savaime, ranka pati žino, ką reikia daryti“, - sako D. Čirikienė pastebėdama, jog pats kiaušinių marginimo smagumas – tai apdaila, paskutinis taškelis, spalvos inkliuzas. Ir pabaigto darbo džiaugsmas.