Šiųmetinis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos kraitis pasipildė žurnalistės Carole Rafziwill knyga "Tai, kas išlieka". Knygoje, pristatomoje kaip atsiminimai apie likimą, draugystę ir meilę, atskleidžiamas dviejų pasaulio elito šeimų – Kennedy ir Radvilų – atstovų tragedijos.

"Knygos, kurios susijusios su Radvilomis tiesiog eina link manęs", – apie savo santykį su šia knyga pasakoja jos vertėja Aloyza Audra Lukšienė, Vilniaus universiteto Onkologijos mokslinių tyrimų centro genetikė.

– Kokiomis aplinkybėmis ėmėtės versti šią knygą?

– Knygos pas mane patenka atsitiktinai. Tačiau galiu pasakyti, kad knygos susijusios su Radvilų šeima, visuomet ėjo link manęs. Lankydamasi pas dukrą Amerikoje šią knygą pamačiau pirmą kartą. Kai ją perskaičiau, supratau, kad turiu knygą išversti žmonėms. Verčiu knygas savo malonumui, tobulinu savo žinias. Bet būna, kad knyga taip įsisėda į širdį, kad pradedu dirbti ir galvoju, kaip viską teisingai, taip, kaip yra knygoje iš tikrųjų, pateikti ant popieriaus.

– Vertimas – ne pagrindinė jūsų profesija. Kaip atsitiko, kad toks sunkus darbas kaip vertimas tapo jūsų pomėgiu?

– Verčiu jau nuo septintos klasės, tam daug įtakos turėjo mano anglų kalbos mokytoja. Knygų vertimas yra savęs tobulinimas. Man tai reiškia gilinimąsi į kažką, nuodugnų aiškinimąsi.

– Ar neprofesionaliam vertėjui sudėtinga įrodyti Lietuvos leidykloms, kad jo darbas yra vertas publikavimo? Ar sunku bendrauti su knygos redaktoriais – o gal atvirkščiai, geriau, kai galima pasidalyti su kažkuo atsakomybės naštą?

– Tokios atsakomybės niekad nepasidalysi. Man asmeniškai yra neįdomu versti bet kokios knygos. Turiu pažįstamą prancūzę, kuri vertė knygą ir ėjo į leidyklas, tačiau nė viena leidykla jos nepriėmė. Galiu pasakyti, kad reikia atsirasti laiku ir vietoje.

– Šiai knygai skyrėte laisvalaikį. Kiek laiko vertėte?

– Metus su trupučiu. Negaliu skirti viso laiko knygai versti. Būna, kad grįžti iš darbo ir negali įsijungti kompiuterio. Bet savaitgaliai tikrai būdavo skirti knygai versti.

– Kas buvo sunkiausia?

– Buvo keletas vietų knygoje, kurios tikrai buvo sunkios. Skaitai knygą ir nežinai, kaip taisyklingai ir būtent taip, kaip rašoma, pateikti lietuviškai. Yra neatitikimų, kur reikia papildomai padirbėti, kad išsiaiškintum tikrąją, reikalingą reikšmę. Žinoma, yra ir emocinių dalykų.

– Knyga stebina savo atvirumu – tai dokumentinis pasakojimas, kuriame nieko nėra išgalvota. Ji tarsi dvisluoksnė: viena vertus, pasakojimo herojai yra dviejų garsių šeimų – Kennedy ir Radvilų – atstovai, todėl autorė leidžia pajausti, kaip gyvena pasaulio visuomenės elitas. Lygiagrečiai tai yra istorija apie kovą su vėžiu. Pastaroji skaitytojo tikrai nepaliks abejingo. Tik dauguma jų vertins kiek kitaip nei jūs – juk esate onkologė.

– Aš esu genetikė, ne onkologė. Aš tuos dalykus teoretiškai gerai žinau. Pavadinimas vienas, o išvados būna visiškai kitokios. Knygas kiekvienas žmogus supranta savaip. Bet juk taip ir turi būti, nes kiekvienas esame skirtingas. Per šios knygos pristatymą vieni verkė, kitiems buvo labai įdomi Radvilų linija. Šios knygos spektras labai platus.

– Kaip jūs, jau daug metų bandanti atrasti vėžio prigimtį, manote – vėžys vis dar yra žmonijos neįveikiama stichija, ar onkologinė diagnozė šiandien jokiu būdu neturi būti suprantama kaip nuosprendis?

– Galiu pasakyti, kad nežinome, kas yra vėžys. Bet sakyti, kad vėžys yra nepagydomas – negalima! Yra daug vėžio rūšių ir dalį jų galima išgydyti. Yra atvejų, kur galima sakyti sunki forma ar apleista, bet, kad vėžys yra mirties nuosprendis – tikrai negalima sakyti. Medicina šiandien labai pažengusi į priekį.

– Knygos autorė – racionalų darbą dirbanti žurnalistė. Jos tiesioginis darbas grįstas faktais. Tikslumas, faktologija yra svarbi ir pasakojimo dalis. Tačiau autorė nevengia ir, sakytum, emocingų pasvarstymų apie likimą, žmogaus galimybes kovoti su lemtimi, apie tai, kad šviesiausias gyvenimo periodas bet kurią akimirką gali baigtis, apie tai, kad niekas nežino, ar rytoj nesijuoks iš šiandienių savo sunkumų. Jūs pati tikite likimu?

– Manau, kad gyvenimas – tai mūsų sprendimai. Ne likimas valdo mūsų gyvenimą – su likimu esame bendraautoriai. Galiu atskleisti mūsų šeimos skaičių sutapimą. Mūsų šeimoje daugumą lydi skaičius 16. Šią dieną, tik skirtingais mėnesiais, yra gimę daugelis mūsų šeimos narių. Bet sėkmę neša visi kiti skaičiai nuo 16 iki 23.

– Tie, kurie imsis šios knygos nelabai teišmanydami Kennedy ar Radvilų šeimų istorijas, užvertę paskutinį puslapį, o gal net anksčiau į interneto naršyklę įsives Anthony Radzivilo pavardę, kad atrastų, kuri garsiosios Radvilų giminės medžio šaka jis buvo. Galbūt noru toliau pažinti šių šeimų istorijas užsikrėtėte ir jūs? Gal jūsų planuose yra ir daugiau knygų, skirtų šias pavardes turinčioms asmenybėms?

– Dabar tikrai neturiu. Knyga išleista, o tada – ramybės laikotarpis. Aš neplanuoju, knyga ateina pas mane pati.

Šiuo metu ant mano stalo daug skaitomų knygų – be skaitymo negaliu. Būna, kad prabundu naktį, negaliu užmigti ir pasiimu knygą. Galiu pasakyti, kad mūsų giminė nemažai skaito. Didelis mano vyro nuopelnas – jis daugumą knygų supirko. Augdami vaikai matė, kad mes skaitėme, gal dėl to ir jie dabar skaito. Džiugina ir anūkai, kurie taip pat tęsia šeimos tradiciją – noriai skaito knygas.