Knygų lentynoje

Vienišų vėžių maras

Gal tai mada? Viena po kitos pasirodo pomirtinės rašytojų knygos – Jono Avyžiaus, Jurgio Kunčino. Dabar štai ir Raimondo Jonučio. Pavėlavusi mažiausiai septynerius metus. Poetas buvo nužudytas 1996 liepos 11 d. Vilniuje. Liko dvi eilėraščių knygos ir archyvai.

Pastebi per vėlai

Pomirtinę Raimondo Jonučio eilėraščių rinktinę “Aušra kambary be langų” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003) sudarė poetas Vladas Braziūnas. Už triūsą jis buvo apdovanotas šių metų Jotvingių premija. Pats R.Jonutis jokių premijų gyvenime nesulaukė. Tiesiog gimė, rašė ir žuvo per anksti. Pirmasis jo poezijos rinkinys “Eilėraščiai” pasirodė “Vagos” leidykloje 1987 m., o antrasis “Vėžių maras” taip pat “Vagoje” – 1990 m.

Tuo metu Lietuvoje poezija niekam nerūpėjo, visi iki ausų buvo panirę į Sąjūdį. Nutylėtos liko ne tik R.Jonučio, bet kartu debiutavusių poetų R.Rastausko ir M.Jurgelevičienės knygos. Apie pirmąjį R.Jonučio rinkinį plačiau parašė tik klaipėdietis Marijus Jonaitis (dabar Šidlauskas), o Valdas Kukulas, kaip pats prisipažino, tuo metu tinkamai neįvertino R.Jonučio kūrybos savitumo. Marijos Jurgelevičienės poezija tada jam atrodė aktualesnė. Ar nebus vėl kaip su Antanu Kalanovičium, kad gerą poetą mūsų kritika pastebės tik po žeme?

Paskutinioji R.Jonučio knyga sudaryta iš 5 skyrių. Pirmame sudėti eilėraščiai iš rinkinio “Eilėraščiai”, antrame – iš rinkinio “Vėžių maras”, trečiame – nepublikuota poezija. Tai bene talpiausias ir įdomiausias skyrius, rodantis intensyvius R.Jonučio poetinius ieškojimus ir atradimus. Ketvirtajame skyriuje sudėti poeto laiškai studijų draugui Aliui Balbieriui, o pabaigoje rasime palydimąjį poeto Valdo Kukulo straipsnį.

Sklando erdvėje

Nesiimu komentuoti R.Jonučio poezijos. Ją gana išsamiai nagrinėja ir vertina Valdas Kukulas. Kai kur, tiesa, iš degtuko priskaldydamas vežimą malkų. Pasiremdamas vienu, ne visai būdingu R.Jonučio poetikai eilėraščiu “Ginkluotos pelių ordos”, jis rašo:

“Ironiška distancija, atsainus intelektualo mostas, kuriuos pirmasis po R.Jonučio pasigavo bene G.Grajauskas, dabar tampa kolektyvine visų nuosavybe, ir turbūt niekad niekam nerūpės, kas kuriame poetiniame bare buvo pionierius” (psl. 298).

Ieškoti poetinių įtakų ar pionierių kūryboje labai nedėkingas užsiėmimas. Seniai pastebėta, kad kūrybinės idėjos subręsta tarsi savaime ir sklando erdvėje, kol įsikūnija keliose galvose iš karto. Taip nutinka ne vien literatūroje. Rusų mokslininkas Lobačevskis savo naują geometriją atrado vienu metu su vokiečiu Rymanu, o Einšteino reliatyvumo teorijos idėjas dar seniau savo pasakose apie “Alisą stebuklų šalyje” panaudojo matematikas ir rašytojas Charles’as Lutwig’as Didgeson’as, pasirašinėjęs Lewis’o Carroll’io pavarde. R.Jonutis ieškojo, o G.Grajauskas “atsainaus mosto” poetiką įtvirtino savo knygoje “Kaulinė dūdelė”.

Vienas įdomiausių šios knygos skyrių - poeto laiškai A.Balbieriui. Būtent čia labiausiai išryškėja stoiška poeto laikysena savo paties ir kitų kūrybos atžvilgiu.

“Edvardas nerašo. Velnias žino, kur jis. Aš irgi nerašysiu. Kai prisimenu jo audringą veiklą literatūros ir gyvenimo frontuose, man atrodo (ir aš to bijau), kad tai tik pigus entuziazmas. Bet taip turbūt reikia, ir tai geriau negu dūsauti prie urnos su savo pelenais.” (psl. 250)

“O poezija, poezija turbūt pasiliks su manimi, nors, kaip matau, mes į ją žiūrime truputį skirtingai. Tai ne todėl, kad Tu kalbėjai apie konkretų mano eilėraštį, kurį, be abejo, aš irgi laikau ne per geriausiu, bet dėl kitų priežasčių. Eilėraštis rašomas visai (kaip man atrodo) ne iš išankstinio nusistatymo, ne dėl kokios minties, bet iš kruopelytės nuotaikos ir, svarbiausia, žodžių. aš nesu už grynus žodžių nuotykius, bet į tai žiūriu labai rimtai. O gera mintis eilėraščio nesugadina, ir tiktai tiek.” (psl. 256)

Meilė ir auka

R.Jonutis paliko mus anksti, taip ir nespėjęs pasimėgauti šlovės spinduliais. Laurai Sintijai Černiauskaitei viskas dar prieš akis. Antroji jos prozos knyga “Liučė čiuožia” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003) sulaukė geros reklamos ir skaitytojų susidomėjimo, o to paties pavadinimo pjesė pastatyta Jaunimo teatre. Pjesės - galbūt stipriausia naujosios knygos dalis. Ir, žinoma, apysakaitė “Penkiolikmetė”, kur vaizdžiai, o kartu lakoniškai nupieštas bręstančios paauglės portretas. Tai pat keisčiausias ir komplikuočiausias amžius, metamorfozė, kada mergaitė virsta moterimi. Jauna rašytoja nevengia erotinių scenų, bando drąsiau parodyti amžinąjį moters ir vyro konfliktą, kur ne visada medžiotojas būna vyras. Apsakymas “Dorling, jis vilki mano paltą!” parašytas kaip pornografinio apsakymo parodija, o apysakoje ar pjesėje erotika yra tik padažas kasdienybės rutinai paskaninti:

“Draskydama jos šlaunis užlaužusį kūno luitą, moteris užsiaikčioja iki isterijos. Ji plaikstosi po juo lyg vėliava, į kūną įsmigęs grąžtas išskobia ją kaip kriaušę su sultimis ir minkštimu. Po valandos meilės imtynių iš moters lieka tik kvapni žievelė. Ji kūkčioja dėkinga, o sutriuškintas rašytojas masturbuojasi vonioje.” (70 psl.).

Juk net socializme žmonės nesidaugindavo ląstelių skilimo būdu. Asmenybės brendimo ir savarankiškumo tema ir dėl to kylantys konfliktai su aplinkiniais. Dvi asmenybės, bandančios išsilaikyti greta vienas kito. O tai neįmanoma be tarpusavio kovos ir kompromisų. Kažkas visada turi aukotis. Meilė ir auka. Apie tai kalbama geriausioje knygos pjesėje “Liučė čiuožia”. Ir mokėjimas atleisti už būtus ir nebūtus paklydimus.