Atgarsiai

Vienuoliktoji džiazo banga buvo geltona

„The Jive Aces“ tikslas – sušildyti Klaipėdos publiką – buvo pasiektas. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Tris praėjusio savaitgalio dienas į džiazą ėjusieji lyg į malonų darbą - ilsisi. Raudonšvarkiai džiazo klubo kariai jau sulankstė muzika ir įtampa impregnuotus drabužius. Kitais metais bus kita spalva. Bus kitas džiazas.

Dar nespėję išdilti įspūdžiai rikiuojasi į apibendrinimus – nors nesinorėtų į jų rėmus grūsti tokio neprognozuojamo reiškinio kaip džiazas. Man jis buvo geltonas – ne tik todėl, kad apniūkusį sekmadienio vakarą šia spalva nudažė paskutinioji festivalyje pasirodžiusi britų grupė „The Jive Aces“. Geltona – vilties, džiaugsmo, šėlsmo spalva. Viso to tikrai netrūko šiemetiniame birželio 4-6 dienomis tarsi taifūnas Teatro aikštėje praūžusiame XI pilies džiazo festivalyje.

Alternatyva kitokiems

Prisiminę pirmuosius Vytauto Kongo Grubliausko Laikrodžių muziejaus kiemelyje organizuotus renginius, nesunkiai įžvelgsime kokybinį (ir kiekybinį) šuolį. Nuo diksilendų šoktelėta iki pasaulio muzikos šventės.

Joje turi ką klausyti ir džiazo gerbėjai, jautriai suvokiantys daugelio elitine laikomos muzikos niuansus, ir mėgstantys pašėlti pagal rokenrolo, regio, flamenko ritmus.

Įdomu tai, jog Klaipėdoje džiazo sąvoka tarsi įgijo kitą spalvą. „Eiti į džiazą“ tapo vos ne sparnuota fraze. Tai reiškia beveik tą patį kaip „neiti į popsą“. Pilies džiazo festivalis – tai alternatyva kitaip mąstantiems. Tai ir savotiškas gyvenimo būdas, kuriame muzikos klausymas ne visada užima pagrindinę vietą. Scenoje grojantys muzikantai kartais tampa tik įdomiu muzikiniu fonu, kuriame smagu spardyti smėlio prikimštą kamuoliuką ar tiesiog būti su draugais, bendraminčiais, judėti vienu ritmu, išreikšti save tam tikrais apdarais.

Butelsvydžio nežaidė

Prancūzų lūpinės armonikėlės virtuozas Žanas Žakas Milto stebėjosi: aikštėje tiek jaunos publikos! Tai užfiksavo ir grupės „Jazzmanija“ metras, vibrafonininkas Maikas Mainieris, kiti atlikėjai. Veltui džiazo festivalio oponentai bandė ieškoti muštynių, girtuoklysčių pėdsakų. Atvirkščiai, džiazo festivalio metu mieste užfiksuota itin mažai prasižengimų. Niekas į sceną nesvaidė butelių, nesivoliojo ant grindinio, nors, ką čia slėpti, dauguma gėrė alų. Policininkai mandagiais, bet griežtais perspėjimais – negerti iš butelių – nugesino net masinių švenčių dienomis aktyviai besisukantį tuščios taros verslą ir užkirto kelią pažaisti butelsvydį.

Prie Dramos teatro įėjimo besisukiojantys apsaugos vyrukai buvo daugiau puošmena negu būtinybė. Pasaulinio garso žvaigždės vaikščiojo laisvai ir be baimės. Gal tik šiokią tokią, bet ne agresyvią sumaištį kėlė Gena, ginkluotas balta žymių muzikantų ir paprastų prašalaičių parašais nusėta gitara, įkyriai lyg rudeninė musė troškęs suktis džiazo epicentre...

Klaipėdiečiai Teatro aikštėje jau matė ne vieną džiazo legendą. Tačiau šeštadienį, antrąją XI festivalio dieną, ne vienam džiazo aistruoliui vėl ėmė tankiau plakti širdis. Tevet Selos grupė iš Izraelio tapo puikia įžanga į pasaulinio lygio žvaigždžių pasirodymą. Prie scenos T.Selos laukė būrys gerbėjų, pakerėtų ne tik paties saksofonininko, bet ir jo kolegų muzikavimo. Nediduko ūgio vyrukai į kairę ir dešinę dalijo autografus, o jų vadybininkas vos spėjo pardavinėti kompaktines plokšteles.

Virpėjo oras

Šeštadienio vakarą, kai prie Dramos teatro privažiavo baltas limuzinas ir iš jo išlipo penki grupės „Jazzmania“ nariai, regis, aplink net oras virpėjo. O turo po Europą metu koją susilaužęs, vėliau džiazuojančia siela tituluotas boso gitaros meistras Viktoras Beilis spinduliavo ramybe. Jokio pasipūtimo ir žvaigždės aureolės. Ne mažiau žymus M.Mainieris buvo kalbus ir nuoširdus. 66 metų muzikantas gyrėsi turįs 8 vaikus, iš kurių net trys - muzikantai. Pasak M.Mainierio, V.Beilio lūžusi koja grupės narius privertė labiau susikaupti ir dar geriau groti. „Nesėkmė – tai išbandymas, o šou privalo tęstis, nesvarbu, kas su tavimi vyksta“, - sakė muzikantas.

Prašo moterų

Vienos labiausiai lauktų, brangiausiai kainavusios popgrupės „Chico and the Gypsies“ lyderis Čiko Bučikio dieną vykusioje repeticijoje nedalyvavo, o prieš koncertą išlipęs iš autobusiuko kartu su penkiolika grupės narių iš tolo švytėjo akinančiai baltais marškiniais. Jo vadybininkas Rudis Ledermanas pasakojo, jog apie šios grupės populiarumą byloja 40 milijonų parduotų kompaktinių plokštelių. R.Lydermanas išvardija trijų paskutinių savaičių gastrolių vietas: Šanchajus, Kopenhaga, Kuba, Ankara, Paryžius, Tel Avivas, Amsterdamas ir... Klaipėda. „Kiekvieną kartą aš Čiko klausiu: ko tau reikia prieš koncertą, ko reikia po jo? Ir Čiko visada man atsako: standartas nuo 25 iki 32 metų, tinka ir blondinės, ir brunetės“, - juokiasi vadybininkas pabrėždamas, kad visi grupėje grojantys muzikantai vedę. Bet jų galvose nuolat verda: mes tai grojame, o ką veikia mūsų žmonos?

Čiko sakė, kad pagal pasus dauguma grupės muzikantų - prancūzai, R.Lydermano teigimu, jie - kataloniečiai. Tačiau iš tiesų penki pagrindiniai dainininkai yra tikri čigonai. Jie negali tuoktis su kitų tautybių moterimis. Anot R.Lydermano, baltaodės moterys negalėtų ištverti su čigonų vyrais – kitas mentalitetas, kitas požiūris. „Bet tai – geri vyrai. Savo žmonoms perka dovanas. Ir labai dažnai skambina į namus“, - apie populiariosios grupės atlikėjus pasakojo jų vadybininkas.

Muzika – iš širdies

Į Klaipėdą koncerto išvakarėse atvykęs Čiko džiaugėsi publika – su ja spėjo susipažinti penktadienio vakarą pasisukiojęs minioje. „Gipsy Kings“, o vėliau – „Chici and the Gypsies“ įkūrėjas mano, jog specifinė, čigoniško stiliaus muzika eina iš jo širdies, o tai, kas iš širdies, supranta visi žmonės. Grupė džiazo festivalyje dalyvauja ne pirmą kartą. Nors „Chico and the Gypsies“ muzika yra įkvėpta čigoniškų ritmų, joje galima aptikti ir džiazo elementų. Č.Bučikio garsus ne tik savo muzikine veikla. Jis yra ir UNESCO nepaprastasis taikos atstovas. Kaip jis už taiką kovoja? „Tai nėra tiesioginė kova. Kai žmonės klausosi mūsų muzikos, jie tampa laimingi, neagresyvūs, vadinasi, daugiau taikos pasaulyje“, - sakė „Klaipėdai“ Čiko.

Skleidė šilumą

Turbūt ne vienas, išvydęs paskutinįjį džiazo festivalio pasirodymą, grupę iš Didžiosios Britanijos „The Jive Aces“, susimąstė: ar lyg ant spyruoklių strikinėjantys, ant scenos pastolių besikarstantys, temperamentingai šokantys ir dar grojantys geltonieji vyrukai – iš tiesų yra anglai? „Taip, mes tikri anglai, o dėl tokio elgesio „kalta“ mūsų muzika“, - po pasirodymo sakė grupės muzikantai. „The Jive Aces“ visada groja, neturi laiko treniruotėms, tačiau karstymasis su instrumentais koncertuose atstoja bet kokį sportą. Temperamentingieji anglai pasakojo, jog kiekvienam kūriniui yra sugalvotas specialus šou, tačiau daug ką lemia ir vieta, kurioje jie koncertuoja. „Šiandien mes tikrai neplanavome įšokti į publiką, tačiau troškome daugiau kontakto su žmonėmis, nes jie mums patiko“, - sakė „The Jive Aces“.

„Kodėl mes geltoni? Norime visada būti šviesūs ir išsiskirti. Nes ir mūsų muzika yra šviesi. Turime mėlynų ir raudonų kostiumų. Tačiau buvo vakaras, žinojome, jog koncertuosime pačioje festivalio pabaigoje. Norėjome, kad publika mus išvystų ir išgirstų dar geriau, kad nuo mūsų sklistų šiluma“, - pasakojo ir ne scenoje linksmi, komunikabilūs vyrukai.

Toji šiluma iš tiesų pasklido. Ne tik paskutinįjį XI pilies džiazo festivalio vakarą, kuris alsavo vos ne rudenine vėsa ir pabaigos nuojauta. „The Jive Aces“ paskleidė daug geltono džiaugsmo, kuriuo iki kito festivalio alsuos Teatro aikštėje gyvenanti džiazo dvasia...