Vienmečiai Vaidas ir Goda pirmą kartą susitiko prieš ketverius metus, kai kartu su bendraminčiais vegetarų valgyklėlėje sutiko Naujuosius. Nuo to laiko subrendo ne tik jų draugystė – šiandien 24 metų Vaidas ir Goda Plytnikai yra susituokę ir laikosi tradicijos Naujuosius sutikti blaiviai.

Plytnikai dalyvauja jau ketvirtus metus Kaune organizuojant blaivią Naujųjų metų sutikimo šventę "Naujieji kitaip". Savęs organizatoriais nevadina, prie šventės prisideda tiek, kiek gali.

Kaip ir anuomet, šiemet gruodžio 31-osios vakarą Plytnikai prisijungs prie būrio bendraminčių, su kuriais šventėje klausysis  dainininkų Edgaro Lubio, Ievos Zasimauskaitės dainavimo, panirs į gongų, Tibeto dubenėlių meditaciją, gilins vegetariškų patiekalų gamybos ir vedų psichologijos žinias.

Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete dekoratyvinės stiklo plastikos studijas baigęs V.Plytnikas šiandien – tatuiruočių meistras. Žirgininkystę studijavusios jo žmonos pagrindinė veikla – namų ūkis, laisvalaikiu – piešimas, rankdarbiai.

Goda (G.P.) ir Vaidas (V.P.) – Kauno miesto Krišnos sąmonės bendrijos nariai. Vaidas – dar ir Vyasadeva das, Goda – Gaura lila devi dasi. Tai jų dvasiniai vardai.

– Abu propaguojate blaivų gyvenimo būdą. Kodėl pasisakote už gyvenimą be svaigalų?

G.P.: Man taip priimtina. Niekada nebuvau linkusi vartoti svaigalų, niekada nesuprasdavau žmonių, kuriems reikia svaigintis. Visuomenei darant įtaką, esu pabandžiusi alkoholio, bet tai buvo dėl to, kad visi taip darė. Tačiau iškart nepatiko. Man tai atrodo tuščias laiko švaistymas.

V.P.: Svaigalus esu išbandęs, ir gėriau gana nemenkai. Tačiau greitai bus jau ketveri metai, kai negeriu nė lašo alkoholio. Staiga apsisprendžiau ir baigiau. Tas apsisprendimas susijęs su savęs pažinimu, dvasinio gyvenimo atradimu. Anksčiau laisvą laiką skyriau alkoholiui, draugams, koncertams, barams, festivaliams, paskui atėjo suvokimas, kad laimės nuo to nedaugėja. Jaučiau, kad alkoholio jau nenoriu, bet kurį laiką neradau pakaitalo, tai naudojausi alkoholio teikiamais vadinamaisiais džiaugsmais. Paskui atradau dvasinį gyvenimą. Susidomėjau mantromis, meditacijomis, atsirado vidinis poreikis atsisakyti svaigalų. Gyvenime atsirado kažkas geresnio.

– Matote visuomenės bėdą, kad ji vartoja per daug alkoholio?

V.P.: Didelė problema, kad visuomenė tam nemato alternatyvos. Kai pasakai, kad švenčiame be alkoholio, žmonės net nesuvokia, kaip tai įmanoma, kaip tai gali būti smagu. O nuo svaigalų žmonės bunka, virsta gyvuliais ir nesiekia aukštesnių tikslų, pažinti save.

– Jūsų blaivaus gyvenimo būdo pradžia susijusi su vaišnaizmu?

V.P.: Man asmeniškai – taip. Tai buvo postūmis. Atėjau į šventyklą siekdamas pažinti save, o kai pradėjau praktikuoti vadinamąją Krišnos sąmonę, pajutau, kad dingsta potraukis svaigintis. Nors tada grįždavau pas senuosius draugus, nueidavome į barą, bet viduje jaučiau ramybę – man jau vartoti alkoholio nereikėjo. Pabandęs gyventi blaiviai supratau, kaip yra smagu, kai nesi apsvaigęs. Pamačiau, kaip kiti apsvaigę atrodo. Daug kas sako, kad alkoholį žmonės vartoja, kad būtų lengviau bendrauti. Tačiau pastebėjau, kad išgėrusieji bendrauja mažiau, nei blaivūs būdami. Išgėręs žmogus prislopsta, daugiau koncentruojasi į save. O kai kiekvienas šneka apie save, galų gale jiems nelieka apie ką kalbėtis.

Būdamas blaivus nori kažką veikti – bendrauti, klausinėti, žaisti, dalyvauti kokiuose nors procesuose. Išgėrus sąmonė slopsta, daraisi abejingas aplinkai. Organizuodami Naujųjų metų sutikimą blaiviai, pastebėjome, kad blaivūs žmonės daug reiklesni. Norint įprastai sutikti Naujuosius reikia daug alkoholio ir kokio nors koncerto. Blaiviame renginyje vien tik su tuo neišsisuksi. Ir ta pati veikla netiks, jei kasmet rengsi tas pačias kūrybines dirbtuves, meditacijas, paskaitas, po kelerių metų žmonės jau neis. Sakys, kad visa tai jau matė. Tad kasmet reikia vis kažko naujo.

– Kaip atradote šią religiją ir bendruomenę?

G.P.: Tada tiesiog norėjau kažkur atšvęsti Naujuosius. Buvau susiplanavusi viena, tačiau tai atkrito. Tada reikėjo kažką greitai susigalvoti, kad nelikčiau be šventės. Internete radau skelbimą, kad "Samosoje" vyksta Naujųjų metų vaišnaviškas sutikimas. Atėjau pažiūrėti. Nuo to ir prasidėjo: ėmiau domėtis, lankyti paskaitas. Iki to laiko žinojau, kad tokia bendruomenė egzistuoja, sutikdavau juos gatvėje, tačiau nieko daugiau nežinojau. Buvo labai smalsu, ką jie veikia, apie ką kalbama paskaitose, kokią jų filosofija. Patiko jų dainuojama mantra, taip ir užsikabinau. Ir dabar nesigailiu.

V.P.: Paklausydavau vienos asmenybės paskaitų. Anksčiau tas žmogus pasakojo apie žaliavalgystę, gyvenimą kaime, kaip tapti laimingesniam ir t.t. Jis man tapo autoritetu, o po kurio laiko pastebėjau internete jo naujų paskaitų įrašus internete. Pradėjau jų klausyti, bet tai jau buvo visai kiti dalykai – apie vedas, jų kultūras, Krišną. Per tas žinias susidomėjau. Tada sutikdavau  krišnaitus iš dabar jau mūsiškės bendruomenės, kurie gatvėje platindavo knygas. Pasišnekėdavau su vienu, su kitu. Tada galvodavau – ai, kažkokie sektantai, bet faini žmonės. Pradžioje knygučių neėmiau, antrąsyk jau kažką žinojau, bet sakiau "dar ne dabar", o knygutės vos nepaėmiau. Trečiąsyk, kai pasiūlė, iškart paėmiau knygutę. Kadangi jau iki tol buvau vegetaras, pakvietė užeiti pavalgyti. Studentams šventykloje nebrangu. Pagalvojau, kad jei trečią kartą kviečia, reikia apsilankyti. Nuėjau, sutikau tuos pačius žmones, pavalgiau, pradėjome bendrauti, paaiškėjo, kad yra bendraminčių, ėmiau lankytis dažniau. Taip pamažu viskas ir išsirutuliojo į tai, kas yra dabar.

– "Naujieji kitaip" – kas tai?

V.P.: Tai bus trečias toks didelis Naujųjų sutikimas Kauno Tautos namuose, o prieš tai vienais metais rengėme mažesnį renginį "Samosoje" – tai buvo pirmieji "Naujieji kitaip". Pirmąsyk organizuojant šį renginį, kilo noras viešinti ir propaguoti didžiųjų švenčių šventimą be svaigalų. Pradžioje žinodami, kad tokių žmonių yra nemažai, kilo idėja organizuoti šventę tiems, kas laikosi šų nuostatų, bet nenori sutikti Naujųjų vieni, nors ir nenori sutikti eilinių girtų Naujųjų. Mūsų Naujųjų metų sutikimo renginys turi ir religinį atspalvį, mes kartu naudojamės proga, kad ši šventė būtų ne tik blaivi, bet dar ir dvasinga. Todėl įterpiamos meditacijos, paskaitos, siūlome tik vegetarišką maistą, nevartojame jokio alkoholio, rūkalų, kvaišalų. Programoje taip pat – kursai, mokymai, žaidimai, viktorinos, koncertas, mantrų giedojimas ir šokiai Dievo garbei. Žmonės gali įsitikinti, kad, garbindami Dievą, patys tampa laimingi. Kai mes giedame šventus Dievo vardus, žmonės įsijungia, dainuoja kartu ir šoka, ir patiria džiaugsmą. Mantra susideda iš šešiolikos vardų, ir ją kartojame skirtingomis melodijomis, skirtingais ritmais ir instrumentais, ir galime valandų valandas šokti ir dainuoti, o to užtenka, kad būtum laimingas. Šiemet bus ir daugiau visokių kultūrinių programų, koncertų ne tik religine tematika, kad atėjusiam paprastam žmogui būtų ką veikti.

– Kviečiate ne tik savo bendruomenės narius?

V.P.: Taip. Bet ko, tiesa, nekviečiame – atsirenkame, jei kalbame apie tuos, kurie bus scenoje. Žiūrime, kad tai būtų šviesesni žmonės, jų muzika būtų atitinkama, o tekstai – ne apie mirtį ar svaiginimąsi. Šis laikotarpis atlikėjams yra pats darbymetis, tad honorarai labai aukšti. Mūsų renginys labdaringas, neturime didžiulio biudžeto, tad atlikėjus dažnai renkamės per pažįstamus. Žmonėms, kurie ateina švęsti, daug reikalavimų nekeliame. Svarbiausia, kad būtų neapsvaigęs, nepiktybiškai nusiteikęs. Tam pasamdoma apsauga, nes per Naujuosius visokių svečių gali užsukti. Geranoriškus ir neapsvaigusius žmones mielai kviečiame, neatsižvelgdami į jų religiją ar pasaulėžiūrą.

– Ar į jūsų renginį Tautos namuose gruodžio 31-ąją bus parduodami bilietai?

V.P.: Tai labdaringas renginys, tad bus renkamos aukos. Renginiui reikia daug išlaidų, tai norisi bent kiek surinkti lėšų. Niekas nežiūrės, kiek kas aukoja. Jeigu kažkas labai labai norės, priimsime ir be piniginės aukos.

– Esate susituokę. Ar tai civilinė, ar religinė santuoka?

V.P.: Jau daugiau kaip metai esame susituokę. Buvo ir civilinė santuoka, ir – religinė. Pastaroji todėl, kadangi nesame krikščionys, o išpažįstame vaišnavizmą, taigi mūsų vestuvės buvo vaišnaviškos, kitaip tariant, labai panašios į indiškas. Pirmiausia įforminome civilinę santuoką, po savaitės atšventėme vaišnaviškai.

– Vaišnaviškos vestuvės! Kaip jos atrodė?

V.P.: Pagrindas yra ritualas – jagja. Giedamos įvairios mantros, sukuriamas toks aukuras, į kurį dedamos malkos, lydytas sviestas, įvairūs grūdai metami į ugnį. Vestuvių metu buvo atvykęs mūsų dvasinis mokytojas iš Amerikos. Buvo skaitoma paskaita. Buvo per šimtą svečių. Teko susirasti atitinkamo dydžio patalpą, pasirūpinti, kad visiems būtų vaišių. Sutuoktuvės buvo švenčiamos, galima sakyti, indišku-vakarietišku stiliumi, paprastai ir kukliai.

– Geriausias sutuoktinio bruožas?

V.P.: Sunku išskirti geriausią, kai tų gerų yra daug. Man patinka mano žmonos ištikimybė, kantrybė. Netgi, jeigu jai kas ir nepatinka, ji vis tiek padaro, aukodama savo komfortą dėl kitų žmonių. Mes visi esame įpratę būti visa ko centre, ir kai reikia pasiaukoti dėl kitų, tai tampa sudėtinga.

G.P.: Man labausiai patinka Vaido paprastumas esant bet kuriai situacijai. Tas bruožas, jo charakterio lengvumas nuo pradžios man patiko ir patinka. Viską jis priima lengvai, nedarydamas problemų. Atrodo, kad tos problemos jam apskritai neegzistuoja.

– Vaidai, turite daug užsiėmimų. Kurie pagrindiniai, kas hobis?

V.P.: Mano gyvenimo dienotvarkė tokia, kad neprivalau griežtai planuoti laiko. Kartais dirbu šeštadienį, kartais pirmadienį. Taip daug laiko lieka dvasiniam gyvenimui. Keliamės anksti, kartojame mantras, medituojame. Kasdien mažiausiai per tris valandas skiriu tam. Man patinka kulinarija, gaminti valgį. Dar vienas užsiėmimas – muzika. Groju nemažai instrumentų, moku groti ir indiškais, ir vakarietiškais instrumentais. Jeigu tenka groti grupėje, imu bosinę gitarą. Groju tais instrumentais, kuriuos naudojame per savo eitynes. Šventykloje tenka ir giedoti. Giesmėms nereikia kažkokio ypatingo balso, svarbiausia – pati meditacija, nuoširdus kreipimasis į Dievą. Skiriu dėmesio meniniams užsiėmimams, tenka piešti, nutapyti ką nors. Stengiuosi vis geriau įvaldyti ir puoselėti tatuiruočių meną.  Ateityje planuoju atidaryti tatuiruočių studiją.

– Jeigu kažkuris iš jūsų būna piktas, koks sutuoktinio ginklas tam pykčiui nuraminti?

G.P.: Kad jis labai retai būna piktas. Nepamenu net...

V.P.: Būnu, būnu.

G.P.: Tai, kad jis net tada, kai būna piktas, dažniausiai to neparodo.

V.P.: Stengiuosi tokiais atvejais išjausti. Kartais bandau pralinksminti, pakalbinti. Kartais būna laikas, kai geriau palaukti, kol viskas praeis, o paskui jau pasišnekėti apie priežastis, nes be jų niekas neįvyksta. Jei priežasties nežinai, tenka išsiaiškinti. Esant atskirai situacijai, sprendimus tenka rinktis intuityviai. Juk visos jos unikalios ir nėra šablono, pagal kurį viską išspręstume. Pats aš dažnai pamirštu, kad turėčiau būti piktas, pradedu juoktis, o paskui prisimenu, kad neseniai pykau. Sėdėti, pykti ir laukti, kol kažkas į tave atkreips dėmesį – tuščias laiko švaistymas. Būna ir tokių akimirkų, bet dažniausiai nesulauki to dėmesio ir užsiimi kokia veikla.

– Nekalbadieniai nėra jūsų poros problema?

V.P.: Kad visą dieną nesišnekėtume, taip nebūna. Valandą kitą gal ir būna. Aš labai mėgstu daug šnekėti, tai man per sunku būtų dieną nebendrauti. Kartais bandau mažiau šnekėti, bet man tai nėra lengva.

G.P.: Kalbėdami išsprendžiame problemą, ir tada nėra dėl ko nesikalbėti.

V.P.: Daugelio šeimų problema yra ta, kad stinga atviro, nuoširdaus pokalbio, kur du žmonės yra tik vienas su kitu, be jokių pašalinių, be kaukių ir atveria vienas kitam širdį. Dažnai žmonės kaupia menkas nuoskaudas ir paskui pratrūksta, o tada prasideda dideli pykčiai. Laiku išsiaiškinus problemas, jos nesikaupia. Jeigu aš pykstu ant Godos, vadinasi, problema yra ne jos, o mano. Ir taikytis turiu tokios nuotaikos, kad atsiprašau jos, jog aš pykstu. Mums pasisekė tuo, kad mes labai daug laiko praleidžiame kartu. Abu neturime nuolatinio darbo, tad ir keliaujame kartu, į šventyklą einame kartu, tad visada yra  pastovus tarpusavio santykis. O juk dabartinėje visuomenėje poros kartu praleidžia kokią valandą ryte, kol išeina į darbus, o paskui dar porą valandų po jų vakare.

– Kaip dalijatės buities darbus?

G.P.: Kadangi aš namuose praleidžiu šiek tiek daugau laiko,  daugiau darbų tenka nuveikti man. Tačiau dalijamės darbus pagal poreikius. Vaidas dažniau gamina pusryčius, aš – pietus, visa kita pasidalijame pagal situaciją.

– Kaip sugyvenate su vienas kito tėvais?

V.P.: Godos abu tėvai Anglijoje, mano tėvas ten, o mama Vilniuje. Tad su tėvais beveik nesusitinkame. Bendraujame dažniausiai telefonu. Daugiau bendrauti teko su Godos mama, kai buvo parvykusi. Problemų bendraujant nekilo.

G.P.: Man tenka su Vaido tėvais susitikti dažniau nei jam su maniškiais. Dažniau – su mama, kuri Vilniuje. Normalūs, šilti santykiai. Gal vis dėlto todėl, kad matomės retai.

– Kaip jūsų tėvai reagavo į tai, kad jūs įsiliejote į šią bendruomenę, o paskui – į santuoką ir vaišnaviškas vestuves?

G.P.: Pradžioje keistai reaguodavo, kad pasirinkau tokią religiją, bet dalyvavo vestuvėse, pamatė, kad viskas čia normalu, ir ėmė ramiai reaguoti. Mama iš pradžių labiau buvo išsigandusi, buvo ir nerimo, ir smalsumo, bet pabendravo su bendruomenės žmonėmis, ir jai visai patiko.

V.P.: Mano mama jau seniau žinojo apie šią bendruomenę, buvo dalyvavusi renginiuose, nors pati nepraktikuoja, bet žino, kas tai yra, ir neturėjo nieko prieš. Tėtis nelabai palaikė. Bet jis labai nudžiugo, kad sūnus tuokiasi. Prieš tai gyvenau šventykloje vienuolio-mokinio gyvenimą, ir nors šis statusas neįpareigoja visiškai pasišvęsti, tačiau tie mokiniai jau laikosi vienuolio gyvenimo principų ir jeigu apsiprendžia, duoda nuolatinius įžadus ir tampa vienuoliais. Atrodo, kad tėvai labai bijojo, jog tapsiu vienuoliu, tad tėvas labai nudžiugo, kad jau turiu antrąją pusę ir jau bus vestuvės. Todėl ir jis neprieštaravo. Mano brolis pusantrų metų už mane vyresnis, apie jokias vestuves vis dar nešneka, tad tėčiui buvo paguoda, kad bent vienas sūnus kuria šeimą. Tada jau jam tapo nesvarbu, kad vestuvės bus indiškos, nors jam mūsų religija ir ne prie širdies.

– Ar sutariate rinkdamiesi patiekalus?

G.P.: Skoniai kai kada išsiskiria, bet kai gaminu, stengiuosi, kad tiktų ir vienam, ir kitam.

V.P.: Man gal labiau patinka ryžiai, Godai – bulvės. Man labiau patinka indiška virtuvė, jai – lietuviška. Dedu daugiau prieskonių. Bet ta įvairovė tik naudinga. Kai Goda iškepa vegetariškų žemaitiškų blynų su varške, man tai labai patinka, nes tas pats maistas juk ilgainiui atsibosta. Ir turbūt nėra tokio produkto, kurio vienas iš mūsų nevalgytų.

G.P.: Yra. Razinos.

– Šiuo metu jūsų šeima sudaro du asmenys. Ar planuojate jos padidėjimą?

G.P.: Vaikų bus, planuojame jų turėti, bet neturime nusistatę nei vaikų skaičiaus, nei laiko terminų.

V.P.: Vaikų reikia turėti tiek, kiek sugebėtum pasirūpinti. Nepakanka tik paleisti į gyvenimą. Geriau užauginti vieną vaiką, bet jam skirti pakankamai dėmesio, padėti suformuoti jo pasaulėžiūrą, suteikti išsilavinimą.