Vokiško filmo dienose parodytas debiutinis vokiečių režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Ricko Ostermanno filmas "Vilko vaikai" ("Wolfskinder", 2013 m.) verčia mažai nagrinėtos istorijos puslapius.

Nauja sena tema

Vilko vaikai – tokį paslaptingą pavadinimą tarp žmonių gavo vaikai, kurie, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugebėjo pabėgti iš Rytų Prūsijos nuo skurdo ir sovietų agresijos į Lietuvą. Tokių vaikų buvo tūkstančiai, nemažai jų pavyko rasti sau prieglobstį pas lietuvių ūkininkus, dauguma šių žmonių gyvena čia ligi šiol.

Filmo tema aktuali ir nedaug tyrinėta. Pasak savo filmą Kaune pristačiusio režisieriaus, Vokietijoje apie vilko vaikus dar mažai kas žino – tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių sukurti šį filmą. Pats R.Ostermannas apie vilko vaikus sužinojo iš savo mamos, kuri taip pat po karo turėjo bėgti iš Rytprūsių.

Lietuvoje šis istorinis reiškinys plačiai auditorijai buvo pristatytas prieš kelerius metus išleistoje ir geriausios metų titulą laimėjusioje Alvydo Šlepiko knygoje "Mano vardas – Marytė". Romanas sulaukė didelio populiarumo. Tai, kad ši tema vis dar aktuali Lietuvos žmonėms, parodė ir pilnos žiūrovų salės per visus filmo "Vilko vaikai" seansus.

Po filmo seanso Kaune "Romuvos" kino teatre tarp žiūrovų ir režisieriaus istorinėmis filmo temomis išsiplėtojo ilga ir emocinga diskusija, kuriai dažnai net neprireikdavo vertėjo paslaugų.

Tikslas – išgyventi

Prieš kelerius metus Lietuvoje filmuotos juostos istorija prasideda 1946-ųjų vasarą. Pirmosiose scenose matome pagrindinius herojus – tai 12 metų Hansas (akt. Levinas Liamas) ir jo devynerių metų brolis Fricas (akt. Patrickas Lorenczatas), ieškančius maisto kažkuriame Rytprūsių kaime.

Prie kareivinių vaikai pamato pririštus arklius, vieną jų mažesnysis – Fricas slapta atriša, jiedu jį nusiveda į apleistą vietą. Matome supratingą arklio žvilgsnį, Hansas švelniai glosto jo snukį (vaikams juk patinka arkliai), staiga pasigirsta šūvis – arklys krenta negyvas. Frico rankose – ginklas. Arklys šiems vaikams – maistas jiems ir jų sergančiai mamai. Vėliau, netekę ir mamos, broliai išsiruošia į kaimyninį kraštą, prieš tai jai pažadėję niekada neužmiršti savo ilgų prūsiškų vardų.

Šios pirmosios scenos pristato žiūrovams karo apverstą – nevaikišką – vaikų pasaulį ir nurodo būsimo pasakojimo temą (vaikų pastangos išgyventi bet kokiomis sąlygomis), kartu tarsi apibrėžia tolesnę siužeto fizinę ir emocinę (veikėjų, bet ne žiūrovų) erdvę – miškai, kaimai, sugriauti trobesiai, neištrinamas vaikiškas nerūpestingumas, jį vis keičiantis nerimas, baimę – šaltakraujiškumas ir atvirkščiai.

Nors beveik visas "Vilko vaikų" veiksmas vyksta gamtoje (miškai, pelkės, laukai, ežerai ir t.t.), kur nėra plika akimi įžvelgiamų istorinių ar kultūrinių pėdsakų, vizualių detalių, nurodančių konkretų laikotarpį ir veiksmo vietovę, režisierius teigia siekęs, kad filmavimo darbai vyktų būtent ten, kur ir vystosi šio filmo siužetas.

Galbūt iš pirmo žvilgsnio Lietuvos ir Vokietijos miškai neturi labai didelių skirtumų, tačiau pusantros valandos reginyje pradedi jausti šiokį tokį gamtos vaizduose užkoduotą autentiškumą.

Pabūgta tikrojo realizmo

Filme vis matuojamas santykis tarp vaikų ir juos priglaudusios gamtos, iš vidutinio ir bendrojo plano dažnai pereinama į stambų: (ne)žymios emocijos ar nuovargis nešvariuose veiduose, lyriškos gamtos vaizdų detalės ar tiesiog trapi, smulki gyvūnija ir augalija, bematant, tik akimirksnį palydėjus vaikišku susidomėjusiu žvilgsniu,  patenkanti į išalkusias burnas.

Vaikų išgyvenimo dramą bandoma pabrėžti ir netiesiogiai, tam tikromis alegorijomis.  Hansas su savimi nešiojasi ir vis paskaito knygą – mums leidžiama suprasti, kad tai Charleso Darwino veikalas. Tačiau ekrane vyraujantis gamtos vaizdų estetiškumas nepasiduoda akimirksnio sugretinimui su Ch.Darwino vardu siejama kovos už būvį teorija.

Režisierius nori supažindinti su vilko vaikų istorija, parodyti, kaip viskas galėjo būti, bet nesiryžta išsemti savo herojų kančių ir vargų dugno – kad, jo paties žodžiais, "neatbaidytų žiūrovų pernelyg realistiškomis detalėmis". Tad pasakojime vyrauja estetiško, sušvelninto, kitaip sakant, netikro realizmo stilistika. Galima pagirti operatorę Leah Striker už jautriai užfiksuotus, estetiškus vaizdus, tačiau jie kartu ir slopina dėstomų įvykių dramatiškumą.

Minimalistinės rimties filmui suteikia dialogų taupumas, išvengiama perdėto sentimentalumo ir žiūrovų graudinimo (būdingo prastiems filmams apie vaikus). Stengiamasi pabrėžti veikėjų psichologinę būseną, gal todėl kai kurie epizodai stokoja detalesnio situacijų išdėstymo.

Dabartis lieka nuošalyje

Filme pasirodo ir lietuvių aktoriai, epizoduose suvaidinę ūkininkus, kareivius ar partizanus, kuriuos savo kelyje sutinka vilko vaikai. Vaikų skaičius vis kinta: prie brolių prisijungia dar keletas, juos keičia kiti, jie priversti išsiskirti, bet žiūrovai nepertraukiamai, nuo pradžių iki galo, yra vientiso pasakojimo – Hanso patirties liudytojai.

Bene įdomiausia šiame filme ir yra stebėti dažnai mums rodomą liesą mąslaus žvilgsnio šio berniuko veidą. Kiti veikėjai: tiek vaikai, tiek ūkininkai ir partizanai – suvaidinti įtikimai ir spalvingai, bet dramaturgine prasme jie fragmentiški ir greitai pakeičiami šiame kelio filme. Siužetui jie daugiausia pasitarnauja lipdant pagrindinio veikėjo Hanso charakterį.

Filmo pabaigoje, kiek naiviu, vaikišku savo herojaus vardo kartojimu režisierius priartėja prie bene rimčiausios, tačiau anapus visų vaizdingų išgyvenimų ir nuotykių likusios vilko vaikų problemos – šitų žmonių prarastos tapatybės klausimo.

Dauguma jų iki šiol gyvena su giliomis, taip ir neužgijusiomis tapatybės žaizdomis, praradę viską, ką tik tas žodis galėtų reikšti. Išgyvenę, bet išlikę be tėvynės, tautos, šeimos, prisidengę svetimais vardais, užgniaužę tikrąsias savo asmenybes.

Prarastos tapatybės problema ir yra užkoduota pačiame šios žmonių grupės pavadinime. Tačiau aptartame filme ši skaudi ir į dabartį sugražinanti tema mažai tepaliečiama (yra tik jos užuomazgos pradžioje ir pabaigoje). Pats "Vilko vaikų" režisierius sutelkia dėmesį į visai kitas filmo funkcijas: retrospektyvines, estetines ir edukacines.