– Kaip sugalvojote imtis VR projekto?

– Kažkada pasirodė VR projektas pagal Vincento van Gogho paveikslą „Naktinė kavinė“, taip pat 360° vaizdo filmas Salvadoro Dali paveikslų tematika. Pamačiau juos „YouTube“ ir pagalvojau, kaip būtų gerai įgyvendinti tokią patirtį apie M.K.Čiurlionį, perkelti jo kūrybą į virtualią realybę. Kodėl yra darbų apie V.van Gogho, S.Dali kūrybą, o mes tokių neturime?

Paskambinau prodiuseriui V.Žukui (mes ir anksčiau esame bendradarbiavę dėl kino projektų), paklausiau, kaip jam patinka ši idėja, ar sutiktų. Aš anksčiau nebuvau dirbusi su animacija ar trimate grafika, man tai buvo nežinomas pasaulis. Taigi Vitalijui papasakojau ir jis iš karto sutiko: „Gerai, darom!“ Ir man, ir jam tai buvo nauja sfera. Nors jis jau turėjo daug praktikos su 3D grafika, o aš dirbau kaip režisierė, bet abu nebuvome darę VR projekto. Suvienijome jėgas ir ėmėmės šį projektą įgyvendinti. Mūsų kūrybinis duetas ne tik praturtino projektą – tai buvo ir be galo maloni bei inspiruojanti patirtis.

– Kaip atrodo VR patirtis? Ar ji turi kokį nors siužetą?

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų.

– Taip, yra tam tikras siužetas. Mūsų projektas šiek tiek neįprastas – tai nėra tik 360 ° vaizdo filmas, tačiau nėra ir visiškai interaktyvus patyrimas. Kuriant VR nėra nusistovėjusių režisūros taisyklių, kaip reikia daryti, kad veiktų, kaip, sakykim, kine, nes tai labai nauja forma. Čia viskas vyksta per bandymus. Kai pradėjome kurti šį projektą, išsikėlėme tikslą, kad šis projektas netaptų žaidybinis, kad interaktyvumas neužgožtų M.K.Čiurlionio kūrinių. Kad tai būtų vieta ir erdvė, kuri pakviestų žiūrovą patyrinėti menininko kūrybą, sujungtų su ja. Mums buvo labai svarbu išlikti kuo ištikimesniems M.K.Čiurlionio kūrybai, paveikslams ir muzikai. Pradžioje darėme testus su vadinamaisiais pulteliais, norėjome juos panaudoti. Gali visko prisigalvoti, daug koncepcijų, įvairių sprendimų, bet labai svarbu patikrinti su žiūrovais, kad pamatytum, kaip žmogus reaguoja, nes tai vis tiek nėra mažas ekranas, kur žiūrovas seka jam rodomą istoriją, čia yra visa aplinka – viršus, apačia, žmogus pats renkasi, ką jis nori stebėti. Dėl to reikia viską apgalvoti, kaip tu vesi žiūrovą. Taigi mes žiūrovams buvome davę pultelius, bet pamatėme, kad jį turėdamas žmogus pradeda koncentruotis į veiklą, nori kažką paliesti, padaryti, pajudinti, tačiau jo dėmesys nukrypsta nuo aplinkos, įsižiūrėjimo į ją. O mes norėjome, kad žmogus įsižiūrėtų, pabūtų viso to pasaulio viduje.

Kiekvienas M.K.Čiurlionio paveikslas yra kaip langas į kitą pasaulį, virtuali realybė leidžia pereiti to pasaulio rėmus ir patekti į vidų. Tai mes norėjome perteikti kiek įmanoma aiškiau, paprasčiau ir paveikiau.

– Kaip tai atrodo?

– Patirtis sudaryta iš maždaug 60 paveikslų. Kai kurie paveikslai naudojami ištisai, kai kurių – tik fragmentai: aplinka, objektai, detalės, šviesos, dangus, žemė. Žmogus atsiduria iš paveikslų sukurtoje aplinkoje, kur keičiasi paros ciklas. Vieni paveikslai – iš dienos, kiti – iš ryto ar nakties laiko. Žmogus gali pamatyti, kaip, pavyzdžiui, nakties paveikslas gali atrodyti dieną. Žmogus patenka į M.K.Čiurlionio motyvais sukurtą pasaulį, keliauja po jį ir gali jį tyrinėti. Jis tam tikrus objektus gali savo žvilgsniu paveikti, nes, įsižiūrėjęs į juos, pavyzdžiui, į medį, dangų, debesis, jis priartėja prie M.K.Čiurlionio paveikslų. Tai ir yra interaktyvumas, žvilgsnio interaktyvumas.

– O ką VR projekte daro režisierius?

– Tą patį, ką ir kine. Tai yra interaktyvus animacinis filmas. Tik langas didesnis – tai ne ekranas, o visa aplinka. Šiuo atveju esu ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė, taigi turėjau labai gerai žinoti ir paveikslus, suprasti juos, persisemti menininko kūryba, apie ją kalbėjausi su dailininko proanūkiu Roku Zubovu. Atradau, kad visi M.K.Čiurlionio paveikslai yra tarsi susijungę, turi daug bendrumų, jie tarpusavyje darnūs, todėl pasakojimas mums susijungė labai natūraliai, patys paveikslai tarsi padiktavo siužetą. O kai dar pridėjome muziką... Naudojome M.K.Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio „Ramybę“. M.Urbaitis, kurdamas „Ramybę“, panaudojo M.K.Čiurlionio parašytas natas, bet jas iš naujo aranžavo, tiesa, neįdėdamas nė vienos naujos. Pagalvojome, kad mums šis kūrinys labai tinka konceptualiai – mes irgi naudojame M.K.Čiurlionio paveikslus ir juos tarsi iš naujo aranžuojame. Ir tai taip pat labai gražus kūrinys. Taigi patirtyje pasijaus, kaip M.K.Čiurlionio kūryboje nepaprastai dera garsas ir vaizdas. Menininkas turėjo visokeriopą harmonijos pajautimą, muzika ir paveikslai vienas kitą papildo, tarsi vienas kitam sukurti. Mes priėjome išvadą, kad M.K.Čiurlionis tam tikra prasme buvo multimedijos meno pradininkas – jis juk ir piešė, ir kūrė muziką, paišė muzikinius paveikslus, dar ir rašė – taigi integravo įvairias meno šakas.

– Kaip atrodo VR kūrimo procesas?

– Labai daug eksperimentavome ir testavome. Šioje sferoje daug diktuoja technologija. Su Vitalijumi aptardavome meninius poreikius ir tada jis siūlydavo technologinius sprendimus. Kartais išeidavo ir atvirkščiai – technologijos padiktuodavo kūrybinius prisitaikymus. Tai labai įdomus ir gyvas procesas, nes reikia nuolat mokytis.

Kai pradėjome, kaip minėjau, nebuvo taisyklių, kaip viską reikia daryti, tai buvo nauja. Dirbome su baltarusių kompanija „Asterman“ ir lietuviais animatoriais – nemaža komanda. Patyrimas susideda iš keturių aplinkų, jos buvo kuriamos paeiliui. Vis sužinodavome ką nors naujo vien iš technologinės pusės, tuomet kartais reikėdavo sugrįžti į pradžią ir perdaryti. Kai darėme bandomąją versiją, vien metus laiko dirbome prie testavimo, ar veikia, ar mūsų mintis įmanoma įgyvendinti techniškai. Tai buvo malonus atradimų kelias. Visas procesas užtruko apie pustrečių metų. Nenorėjome skubėti. Mums labai svarbu buvo kokybė. Norime išlaikyti tą patį lygį, kokie yra darbai apie V.van Gogho ar S.Dali kūrybą.

– Vienu metu buvo kalbama, kad kino ateitis yra 3D. Ar manote, kad VR yra ateitis?

– Aš manau, kad VR turi labai didelį potencialą, technologija sparčiai tobulėja. Kol kas ji yra savo priešistoriniame lygyje, ji dar nėra patogi, raiška nėra gera. Daug techninių apribojimų, kurie neleidžia pasiekti tokio lygio, kaip norėtųsi. Bet technologijos sparčiai tobulėja, greitai nereikės nepatogaus šalmo, užteks tik akinių, galiausiai – lęšių. Klausimas, ar tai bus labiau virtuali, ar augmentuota – papildyta realybė, aplinka, kurioje prasideda dvimačiai ar trimačiai objektai. Didelis skirtumas, kokios raiškos vaizdo žaidimai buvo prieš penkerius metus, kokie yra dabar. Kaip anksčiau ir kaip dabar atrodo trimačiai žmonės – kartais net kyla abejonė, ar čia nufilmuotas tikras, ar sukurtas. Tai tik laiko klausimas, kada trimatė grafika taps tokia įtikinama kaip realus pasaulis. Panašiai kaip Steveno Spielbergo filme „Ready Palyer One“ pagal žinomą knygą tuo pačiu pavadinimu.

– Kas VR padaro meno kūriniu, atskiria jį nuo žaidimų?

– Kaip ir kiekvieną kūrinį – priklauso nuo jo tikslo. Ar tai pramoga, ar ne tik. Apskritai kas padaro meno kūrinį meno kūriniu? Svarbu, kad jame jaustųsi autoriaus žvilgsnis ir kad kūrinys vienaip ar kitaip paliestų žiūrovą. Tiek kuriant filmus, tiek šį projektą man tai buvo labai svarbu. Tik tiek, kad kai kuri filmus ar originalią animaciją, ieškai stilistikos, galvoji, kokiu vaizdu perteiksi, o čia medžiaga jau buvo – teliko sugalvoti, kaip ją perteikti, kaip sudėlioti, kad būtų galima perskaityti mintį. Man buvo svarbiau, ką autorius norėjo pasakyti ir kartu pateikti tarsi jo kūrybos apžvalgą. Kuo labiau gilinausi į darbus, tuo labiau augo pagarba M.K.Čiurlioniui. Tuomet kaip tik nesinori siūlyti savo požiūrio, nebent labai subtiliai.

– Kokios VR projektų platinimo galimybės? Kaip tokie projektai paprastai pasiekia žiūrovus?

– Yra šalmai, per kuriuos galima žiūrėti VR. Vien šalmų tiekėjų yra labai daug. Kai kurie šalmai rodo iš kompiuterio („Vive“, „Oculus Rift“, „Sony Playstation“ ir kt.), jie gali rodyti geresnės kokybės, sunkesnius projektus. Į kito tipo šalmus galima įsidėti telefoną ir VR transliuojama iš jo („Samsung Gear“, „Google Daydream“, etc.), bet tai, žinoma, žemesnės kokybės vaizdas. Neseniai atsirado ir šalmai, kurie patys turi procesorių („Oculus Go“), tačiau jų rodomo vaizdo raiška taip pat nėra labai aukšta. Platinimui yra specialios VOD („Steam“, „Littlstar“ ir t.t.), kur turintieji prietaisus gali atsisiųsti ir žiūrėti VR. Užsienyje populiarios VR kavinės, nors jos daugiau skirtos žaidimams. Galiausiai kino festivaliai atidaro sekcijas, kuriose galima labiau meninės pakraipos kūrinius pasižiūrėti. VR projektų labai daug, todėl lengva pasiklysti jų gausybėje. Bet subrandinti projektai, kur įdėta daug darbo ir minčių, yra labai paveikūs.

– Kaip jūsų kūryba bus rodoma Lietuvoje?

– Lietuvoje planuojame surengti M.K.Čiurlionio darbų parodą su virtualios realybės stotelėmis. Kad atėjęs žiūrovas ne iškart užsidėtų šalmą ir žiūrėtų patirtį, bet apsiprastų, pasinertų, susipažintų su M.K.Čiurlioniu. Testuojant projektą supratome, kad dažnai žmonės iš tiesų nežino daugybės jo paveikslų, tik pagrindinius. Taip kilo mintis surengti parodą su darbų projekcijomis, kad pradžioje žmogus ateitų, pasiklausytų muzikos, pasižiūrėtų paveikslus ir tada galėtų visiškai pasinerti į VR patirtį. Planuojame darbą rodyti 2019 m. žiemą.

– Ar turite daugiau kūrybinių idėjų su VR ar grįšite prie kino kūrimo?

– Aš kino neapleidau, lygiagrečiai vystome ir kino projektus. Tai man vis dar labai įdomi sritis. VR projektai kol kas yra mažesnės apimties, trumpametražiai. Juos lengviau sukurti, jiems nereikia tokių didelių finansų kaip pilnametražiams kino filmams, ypač kai mano idėjos dažniausiai būna susijusios su moksline fantastika, kur reikalingi efektai, todėl ir biudžetai būna dar didesni. Taip pat kino filmo kūrimas užima daugiau laiko. Planuose yra dar ne vienas VR projektas, nes tai nauja sritis, nauja forma, įdomu pasinerti gilyn į ją ir žaisti kuriant.