Fotomenininko Žilvino Glušinsko darbai sulaiko žiūrovo žvilgsnį ne tik dėl naudojamos analoginės fotografijos, alternatyvių nuotraukų spausdinimo technikų, vystomų temų. Žvilgsnį prikausto fotografijų metaforiškumas. „Nefotografuoju geriau ar blogiau, fotografuoju kitaip“, – sako kūrėjas.

Su Ž. Glušinsku kalbamės apie jo susidomėjimą analogine fotografija, unikalias nuotraukų spausdinimo technikas, idėjas kūryboje ir kodėl kuriant kartais reikia laikytis taisyklių, o kartais – jas laužyti.

– Kas paskatino jus susidomėti analogine fotografija?

– Kai mokiausi paskutinėse mokyklos klasėse, buvo populiaru fotografuoti, spausdinti nuotraukas ir jas dovanoti. Visi išsitraukė senus fotoaparatus ir tuo užsiėmė. Prabėgus keleriems metams, ši mada baigėsi. Tačiau mano susidomėjimas fotografija nedingo. Buvau padaręs kelerių metų pertrauką ir nefotografavau, bet mano akiratyje ji buvo visada. Nuo 2002–ųjų fotografija užsiimu nepertraukiamai.

– Fotografuojate jau 21 metus. Ar fotografija jums vis dar tokia pat įdomi? Vis dar joje atrandate kažką naujo?

– Fotoaparatų yra daugybė, o darbas su kiekvienu iš jų vis kitoks. Tačiau, jei atsitinka taip, kad nieko nebesinori, galima pakeisti aplinką, modelius ar techniką. Tada vėl, kaip vaiką smėlio dėžėje, apima noras žaisti. Nukreipus žvilgsnį į alternatyvias technikas ir nuotraukų spausdinimą – tai laukai, kuriuose visko tiek daug ir viskas labai įdomu.

Unflooded Venice. Ž. Glušinsko nuotr.

– Yra manančių, kad fotografuojant juostiniu fotoaparatu geras kadras pavyks tarsi savaime. Kokių žinių būtina turėti norint analogine fotografija užsiimti nemėgėjiškai?

– Kai nieko nemoki, nieko nežinai, džiugina bet koks rezultatas, nes jis nustebina. Jei norisi analogine fotografija užsiimti rimčiau, reikia mokytis valdyti ne tik techniką, su kuria dirbama, bet ir pasigilinti į kompozicijos pagrindus. Jų įgijus – nuotrauka  bus geresnė. Žinios tikrai yra svarbios, bet kyla klausimas, ar būtina studijuoti? Studijose žinios ir atsakymai į kylančius klausimus bus pasiekti greičiau, bet mokytis galima ir savarankiškai. Tai priklauso nuo žmogaus užsispyrimo, užsidegimo.

– Pradedantiems pažintį su analogine fotografija laikytis kompozicijos taisyklių svarbu, bet jūsų turima patirtis tikriausiai jau leidžia jas laužyti?

– Žinios man leidžia laužyti taisykles kai kuriu art print’us (liet. meninės spaudos darbus – aut. past.), tačiau kai fotografuoju dokumentines, reportažines nuotraukas, priešingai, vadovaujuosi klasikinės fotografijos taisyklėmis.

Kai kiti lipo sienomis skųsdamiesi, kad neturi ką veikti, aš sakiau, kad man paroje labai reikia 25-os valandos.

– Kuriate skirtingų žanrų fotografijas, taip pat išbandote alternatyvias nuotraukų spausdinimo technikas, fotografijas spausdinate ant neįprasto popieriaus. Ar analoginė fotografija su plačiomis vizualinės raiškos galimybėmis inspiruoja jus kurti?

– Dažniausiai aiškios, apibrėžtos temos ar idėjos, ką ir kaip fotografuosiu, neturiu. Pasineriu į kūrybą ir, praėjus kuriam laikui, darbai pradeda sietis tarpusavyje. Šis procesas užtrunka, bet jo rezultatas dažniausiai yra paroda. Neseniai „Galerijoje 11“, Vilniuje, eksponuotos parodos „Juodos gėlės“ idėja gimė prieš dvejus metus, o ją realizavau praėjusią vasarą, visus mėnesius dirbau beveik neišeidamas iš fotolaboratorijos. Tačiau būna ir taip, kad nors fotografuojant pavyksta pagauti gerą kadrą, jis būna vienetinis.

– Sugrįžkime prie alternatyvių technikų, kurias naudojate spausdindamas nuotraukas. Kokia buvo pirmoji, kurią atradote?

– Domėtis alternatyviomis technikomis pradėjau išbandęs cianotipiją. Tai buvo viena pirmųjų technikų, kuria spausdintus darbus pamačiau, ir ji dėl savo estetikos man paliko labai didelį įspūdį. Vėliau atradau lithprint techniką. Ji sužavėjo, nes nuotraukos ryškinimo procesas negreitas. Lyg meditacija. Dėl to kadras įgyja kitokią vertę.

– Esate vienas iš pinhole technikos populiarintojų. Jūsų darbai eksponuoti Galantoje, Bratislavoje, Kyjive, Gdanske, Tokijuje, Porte. Esate Japonijos pinhole fotografijos draugijos (JPPS – Japan Pinhole Photography Society) narys. Kuo ši technika jums įdomi?

– Būna, kad pamatai kitų autorių nuotraukas ir pasidaro įdomu, kaip jos nufotografuotos. Norisi išbandyti pačiam. Pinhole technika mane sudomino iš karto. Savo pirmąją kamerą pasidariau iš seno, sulūžusio fotoaparato, o vėliau naudojau įvairiausias dėžės ir dėžutės. Kai supranti, kad gali pasigaminti fotoaparatą per 10–15 minučių ir pasiekti labai įdomių rezultatų, tai įtraukia.

– Jūsų kūryba išsiskiria ne tik unikaliomis technikomis, bet ir naudojamomis priemonėmis. Vienas pavyzdžių – popierius, sunaikintas pelėsio.

– Atspausdinau ant jo vieną fotografiją ir pamačiau, kad blogai. Tuomet pažiūrėjau į ją dar kartą ir supratau, kad yra taip blogai, kad net gražu. Ciklas „Juodos gėlės“ yra antrasis, kurio kūrinius spausdinau ant popieriaus, kurį sunaikino pelėsis. Manau, idėja buvo gera. Man atrodo, Lietuvoje niekas dar to nedarė.

Darkroom Against Corona. / Ž. Glušinsko nuotr.

– Savo fotografijas eksponuojate personalinėse parodose, kurių per metus surengiate kelias, dalyvaujate grupinėse parodose užsienyje. Ar ruošiantis joms kūrinius sunku atrinkti?

– Blogas fotografas bus tas, kuris išfotografavęs juostelę manys, kad visi kadrai yra geri. Blogas fotografas bus ir tas, kuris manys, kad visi kadrai blogi. Todėl darbų atranka yra labai svarbus dalykas. Menininkui atrinkti savo darbus nelengva, todėl reikia kuratoriaus pagalbos.

– Realizuoti visas kūrybines idėjas dabar puikus laikas, o kaip sekėsi karantino laikotarpiu? Ar buvo daug iššūkių?

– Kai kiti lipo sienomis skųsdamiesi, kad neturi ką veikti, aš sakiau, kad man paroje labai reikia 25-os valandos. Per karantiną nuobodžiauti neturėjau kada. Vonią transformavau į tamsųjį kambarį ir spausdinau savo nuotraukų archyvus, kurių tikrai yra nemažai. Tai man buvo ir poilsis, ir smagus užsiėmimas.

– Savo patirtimi dalijatės su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos studentais. Ar jaunoji karta domisi analogine fotografija?

– Kiekvienais metais vienas ar keli diplomantai baigiamuosius darbus kuria naudodami analoginę fotografiją arba nuotraukas spausdina alternatyviomis technikomis. Stengiuosi studentams dėstyti taip, kad spausdinti nuotraukas jie galėtų ir namie. Pavyzdžiui, spausdinant fotografijas cianotipijos technika nereikia fotolaboratorijos, nes pakanka popieriaus, stiklo ir saulės šviesos.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje nedaug analogine fotografija užsiimančių fotomenininkų?

– Jų yra tiek, kiek yra. Analoginei fotografijai reikia skirti laiko. Su tais, kurie ja užsiima, bendrauju. Įdomu ne tik susipažinti, bet ir naujų idėjų pasisemti.

– Ar analoginei fotografijai nesunku spėti paskui šį greitai lekiantį pasaulį? Ar skaitmeninė fotografija ją nukonkuravo?

– Skaitmeninė fotografija laimėjo, o analoginė užėmė savo nišą. Atrodo, senų fotoaparatų atsargos senka, bet socialinėse medijose atsiranda pranešimų, kad kai kurios įmonės atnaujins jų gamybą. Darbą vėl pradeda ir fotojuostų gamyklos. Kita vertus, spausdinant nuotraukas alternatyviomis technikomis nelabai svarbu, ar fotografija sukurta analoginiu ar skaitmeniniu fotoaparatu. Galima netgi fotografuoti išmaniuoju telefonu, padaryti skaitmeninį failą, iš jo – skaitmeninį negatyvą ir nuotrauką spausdinti alternatyvia technika. Jei fotografija paliks įspūdį, viska kita bus nesvarbu.