Dovanos tapo verslu

Iš pradžių nukeliaukime į Pasvalio rajoną, Gulbinėnus, kur gyvena iš Danijos grįžusi 39-erių T. Martinaitienė. Iš Joniškėlio kilusi ir į vyro kraštus nutekėjusi Toma minkštukus nerti pradėjo maždaug prieš dešimtmetį. „Vaikų dar neturime, tik žaislų krūvą. Kol kas vaikų kambarys paverstas žaislų kambariu“, – juokiasi Toma.

Iš pradžių, artėjant Kalėdoms, ji sumanė pagaminti rankų darbo dovanų savo artimiesiems. Visiems nunėrė po šlepečių porą, o paskui netikėtai internete pamatė vąšeliu nertą žaislą.

„Tuo metu tai buvo nauja, įdomu. Pabandžiau vieną nunerti krikšto dukrai, kitą – anytai, kuri kolekcionuoja drambliukus. Taip ir prasidėjo“, – savo kuklia istorija dalijasi pašnekovė, prie kurios žaislų šiandien rikiuojasi norinčiųjų eilės.

„Iš pradžių nėriau tik saviems, paskui sesuo juokais paprotino, kad užteks juos čia į kairę ir dešinę dalyti. Pradėk pagaliau dirbti, sakė“, – cituoja sesers žodžius nėrėja ir priduria, kad būtent tada susikūrė feisbuko puslapį „ToToys“.

Įvairovė: „Kokių žaislų žmonės prašo, tokius ir neriu. Jei kažkam norisi mėlyno liūto – prašom“, – juokiasi Toma. / T.  Martinaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Nori ir suaugusieji

Ką Martinaičiai veikė Danijoje šešerius metus? Iš pradžių dirbo fabrike, paskui skynė smidrus. „Likti? Ne, neketinome. Turėjome aiškų tikslą – užsidirbti namučiams ir iškart grįžti“, – šypsosi Toma.

Dabar pora kartas irgi išvažiuoja į Daniją – vos tik pavasarį prasideda smidrų sezonas, kuris trunka maždaug šešias savaites. „Kai važiuojame dirbti, būtinai vežuosi ir mezgimo reikmenis – siūlus, vąšelius, pradėtus žaislus. Juk Danijos lietuvių vaikai irgi mėgsta žaisti“, – aiškina auksarankė lietuvė.

Draugams sakau, kad turiu du hobius: vienas – pirkti viską, kas skirta žaislų nėrimui, o kitas – tiesiog nerti.

Jos žaislai vyksta ne tik į Daniją, bet perskrenda jūras, marias, vandenynus ir linksmina vaikus iš viso pasaulio. „Šiuo metu ant bangos – žmonių augintinių atvaizdavimas žaisluose. Tarkime, žmogus augina katiną arba šunį ir prašo manęs nunerti į jį panašų žaislą. Bent jau pagauti gyvūno veido išraišką, emociją“, – dalijasi savo darbo užkulisiais nėrėja.

Paprastai šie žaislai yra skirti suaugusiesiems. Ir ne žaisti, bet pastatyti į sekciją ar lentyną. „Galima sakyti, tai interjeriniai žaislai, kaip interjerinės lėlės. Į jų vidų dedamas specialus metalinis karkasas, kad žaislas stovėtų“, – aiškina nėrėja.

Labiausiai Tomai patinka ieškoti savo žaislams įdomesnių aksesuarų, detalių internete – akyčių, nosyčių, segtukų, pakabukų. Jei tinkamų neranda, gamina pati iš kepamo modelino.

„Draugams sakau, kad turiu du hobius: vienas – pirkti viską, kas skirta žaislų nėrimui, o kitas – tiesiog nerti“, – atvirauja ji.

T.  Martinaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Pagal mažųjų poreikius

Siūlų moters kambario lentynose – nors vežimu vežk, tačiau visi reikalingi. Norėdama išgauti kuo panašesnę žaislo išvaizdą į tikro gyvūno, Toma derina įvairias jų rūšis – tarkime, pūkuotą moherį su medvilne ar poliesteriu.

Žaislus vaikams neria visokius – nuo mažo migduko (apie 25 cm) iki didesnio (apie 50 cm), kuris gali atstoti net pagalvę.

Migdukus dažniausiai neria iš medvilnės arba vadinamųjų pliušinių poliesterio siūlų, kurie yra hipoalerginiai – t. y. nedirgina jautrios mažylių odos, turi „Oeko-Tex“ sertifikatą.

„Kartais vaikai būna alergiški net medvilnei, tad mamos nori žaislų, nunertų iš saugaus ir švelnaus, bet jau dirbtinio pluošto“, – aiškina T. Martinaitienė.

Nunėrusi didelį žaislą, tarkime, kiškį, dažnai sulaukia iš mamyčių prašymo nunerti tokį patį ilgaausį, tik jau mažesnį, nes vaikas, sako, visur tą dičkį su savimi nešiojasi. Tuomet daro nešiojamą kopiją – kiškį mažina. Taip atsiranda skirtingo dydžio žaislai.

T.  Martinaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Karaliauja zuikiai ir katinai

Ar žaislų nėrėja iš Gulbinėnų savo kolekcijoje turi gulbių? Pasirodo, kol kas dar ne.

„Kokių žaislų žmonės prašo, tokius ir neriu. Jei kažkam norisi mėlyno liūto – prašom“, – juokiasi pašnekovė ir bando išvardyti visus kada nors nertus gyvūnus. Tomos žaislų zoologijos sode – kiškiai, vėžliai, lapės, katinai, šunys, antys, gyvatės, drakonai, vienaragiai ir t. t.

Ar diena iš dienos tas pats darbas nepabosta? Toma tikina, kad tikrai ne. Atsikėlusi ji išsyk keliauja į žaislų kambarį darbuotis.

Kokį žaislą nerti buvo sunkiausia? „Kai yra noras, sunkumų nebelieka. Pagal Zodiaką esu Skorpionas. Jei sugalvočiau šį gyvį nunerti, gal ir būtų sunku išraityti jo uodegą“, – spėlioja ir priduria, kad kažin ar kam ateityje prireiks žaislinio skorpiono. Gal labiau avytės, katino ar zuikio – jie šįmet ant bangos.

Nerti Toma išmoko mokykloje, bet pirmiausia, sako, buvo virbalai, ne vąšelis. Šiandien juos traukia iš stalčiaus tik tada, kai reikia aprengti kokią nunertą lėlę.

Šios vasaros planai? Nerti, nerti ir dar kartą nerti. Vaikai laukia žaislų, o užsakymų sąrašas vis ilgėja. Paklausta, ar atostogoms vyks kur nors toliau, Toma tikina, kad jiedviem su vyru vasaromis labai smagu ir Lietuvoje. Ūkio prie namų Martinaičiai neturi, užtai smidrų – ištisą plantaciją.

„Mano vyras – ūkininkas. Bandysime auginti smidrus čia, Lietuvoje. Juolab kad praktikos juos auginti turime užtektinai“, – sako Toma ir atvirauja, kad paprastai paruoštos šios daugiametės daržovės jai pačios skaniausios. Smidrus ji tiesiog apverda, apkepa svieste ir valgo su šviežiomis bulvytėmis.

Gerbėjos: dažniausiai Simonos nertus žaislus anūkams užsako močiutės, kažkada ir pačios megzdavusios, bet dabar neturinčios laiko. / S. Jusienės asmeninio archyvo nuotr.

Karantino vaisiai

34-erių S. Jusienės žaislų nėrimo istoriją galima vadinti klasikine. Moteris kilusi iš Ignalinos, bet vyro dėka atsidūrė Švenčionėliuose.

Nerti žaislus pradėjo, kai susilaukė dviejų šaunių berniukų. Šiandien Augustinui Raimundui – aštuoneri, Justinui netrukus sueis dvylika. Pirmieji žaislai, anot jos, buvo skirti sūnums, o paskui į Lietuvą atsliūkino pandemija ir karantinas.

Sėdėti be darbo nepratusiai Simonai pritrūko veiklos. Kaip tyčia Švenčionėliuose atsidarė parduotuvė, kuri ėmė prekiauti pliušiniais siūlais.

„Nieko tada apie juos nenusimaniau, bet pamačiusi prisiminiau, kad turiu išsisaugojusi keletą iš panašių siūlų nertų žaislų nuotraukų. Taigi, nusipirkau siūlų, pabandžiau nunerti iš jų žaislą ir man pavyko“, – prisimena pačią pradžią S. Jusienė ir tęsia, kad internete galima rasti įvairiausių schemų, kuriomis tokie pliušiniai žaislai neriami.

Iš pradžių žaislas gaunasi panašus į pagalvę. Vėliau reikia iš peties padirbėti su adata ir siūlu: įtraukti, įtempti – tinkamai kiekvieną žaislo detalę suformuoti.

Pamatę pirmuosius mamos pliušinukus, Justinas su Augustinu Raimundu buvo sužavėti. Išsyk pakrikštijo juos pliuškiais – nes gi nunerti iš pliušinių siūlų. Mamai teliko pridėti vieną žodį ir sukurti „Nertų pliuškių“ puslapį feisbuke. Pradėjusi rodytis socialiniuose tinkluose, ji išsyk sulaukė didelio susidomėjimo.

„Vasario mėnesį aš nunėriau du zuikius savo vaikams, o balandį jau pradėjau individualią veiklą“, – šypsosi mezgėja ir rodo naujausius savo darbus – žaislus su siuvinėtais gimimo įrašais ant pilvelių.

Kol kas jų dar nesiuvinėja pati, bet ilgainiui žada išmokti. Tokius pliuškius, sako, labai smagu dovanoti mažyliams krikštynų proga.

S. Jusienės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausios fanės – močiutės

Simona tikina iki šiol nežinanti, koks populiariausio jos nerto žaislo – baltos zuikutės su rožiniu sijonėliu – fenomenas. Gal tobulas spalvų derinys, o gal ilgos zuikutės ausys?

„Vieną vasarą ji buvo topų topas. Tokią turėti norėjo visi, bet, tarkime, šią vasarą – nors ji ir be galo karšta – paklausiausi yra moherio peliukai. Nersiu juos iki pat rudens, nes tiek daug turiu užsakymų“, – aiškina S. Jusienė.

Paprastai juos užsisako suaugusieji, bet pasitaiko ir išimčių. Štai moherio jūrų kiaulytę mama padovanojo sūnui, kuris turi raidos sutrikimą. Berniukas augina ir tikrą jūrų kiaulytę, bet labai nori miegoti su ja. „Man teko numegzti lygiai tokią pačią, skirtą ramiam vaiko miegui“, – jautrią istoriją pasakoja Simona.

Pasirodo, dažniausiai nertus žaislus šiais laikais anūkams užsako močiutės. Dauguma ir pačios kažkada megzdavo, o dabar neturi laiko – dar dirba arba prižiūri anūkus. Kas jau kas, o jos tikrai supranta rankų darbo vertę.

„Prieš Velykas surengiau edukaciją. Mokiau nerti margutį. Susirinko nemažai senyvo amžiaus moterų, kurios sakė: mokame, žinome. Tačiau kaip jos nustebo, kad toms, kurios nemokėjo, bet dirbo pagal mano nurodymus, gavosi kur kas gražiau nei joms“, – juokiasi edukatorė, pati išmokusi megzti iš interneto.

Man nepatinka, jei kas mane moko. Kas kita, kai kažko išmokti užsimanau pati. Darau taip, kaip man patogu ir gražu.

Savo charakterį moteris apibūdina kaip kietą riešutėlį. „Man nepatinka, jei kas mane moko. Kas kita, kai kažko išmokti užsimanau pati. Darau taip, kaip man patogu ir gražu“, – juokiasi pašnekovė ir giria puikius „Youtube“ vaizdo įrašus, kuriais dalijasi neriančios moterys.

Sūnūs miega su pliuškiais

Paklausta, ar jos sūnums dar reikia mamos pliuškių – juk dideli! – S. Jusienė džiaugiasi, kad sūnūs iki dabar miega su jais. Jei savaitgaliui važiuoja pas senelius – vežasi pliuškius drauge.

„Maniškiai jaučiasi taip, lyg gyventų žaislų parduotuvėje. Sykį turėjau dar neparduotą gyvatę, atėjo jaunėlis, atsidarė dėžutę ir… gyvatės nebėra“, – juokiasi žaislų nėrėja.

Iš pradžių, pasibaigus karantinams, Simona planavo ieškotis darbo. Tačiau kai įsivažiavo pliuškių veikla, nėrimas moteriai tapo pagrindiniu užsiėmimu.

„Kol vaikai nedideli – tobulas darbas. Gali vežioti juos į būrelius. Laukdama jų automobilyje neriu. Be vąšelio niekur nejudu iš namų“, – tikina ji.

Ar vyras nepyksta, kad žmona, kur buvus, kur nebuvus, vis griebiasi siūlų kamuolio? Simona šypsosi, kad šis etapas šeimoje jau praeitas. Tiek vyras, tiek ir visi artimieji po kiek laiko įsitikino, kad darbuotis namuose labai patogu. Prireikė kam nors ko nors – ji gali privažiuoti, padėti, nuvežti.

„Tik gaila, kad teko ilgai įrodinėti, kad darbas iš namų irgi yra darbas – ne laisvalaikis. Pradžioje visiems atrodė, kad jei jau būnu namuose, vadinasi, nieko neveikiu“, – juokiasi S. Jusienė.

S. Jusienės asmeninio archyvo nuotr.

Pailsi daržuose

Žodis po žodžio išsiaiškiname, kad Simona žinutėmis bendrauja su kita žaislų nėrėja – Toma iš „ToToys“. Stebimės abi, kokia maža Lietuva ir kiek joje daug smagių sutapimų, nes būtent šių dviejų moterų nerti žaislai man pasirodė patys gražiausi.

Ar jos ne konkurentės? Juk abi neria ir pliušinius, ir moherio žaislus. Moterys tikina, kad iš pradžių tikrai konkuravo, bet paskui susidraugavo. Simona net į svečius pas Tomą buvo nuvykusi. „Dabar kiekvieną dieną susirašome per mesendžerį. Pasidalijame, kuri ką mezgame ir ką kasdien veikiame apskritai. Pasijuokiame abi: kas geriau supras viena kitą, jei ne žaislų mezgėjos?!“

Likusią vasaros dalį Simona su šeima žada keliauti aplinkui namus. Kam kažko ieškoti svetur, jei ir Švenčionėliuose labai gerai. Pro miestelį teka Žeimena. Miškingos paežerės ir pažeimeniai vasaromis sutraukia nemažai turistų. Apie 4,5 km į šiaurę nuo Švenčionėlių miesto centro prasideda Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija, panašiai tiek į vakarus – Labanoro regioninis parkas. Jusų šeima mėgsta turistauti, žvejoti. Savų daržų neturi, tačiau netoliese yra vyro senelio sodyba.

Ar nugaros nuo nėrimo neskauda: juk nuolat susilenkus? Simona juokiasi, kad kai tik tą nugarą paskausta, išsyk žino, kad metas važiuoti į „treniruoklių salę“ – daržus. Juose kaipmat visi skausmai pranyksta.