Edmundas Janušaitis, Žaliakalnis – Prisikėlimo bažnyčia, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Šiais metais pasirodė nauja poeto ir bardo Edmundo Janušaičio knyga "Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija". 60-uosius einantis autorius jau yra išleidęs dešimt poezijos knygų ir vieną romaną. Naujausioji jo knyga įvardyta kaip "36 sapnų romanas", taigi sudėta iš skirtingų tarp novelės ir eseistinio kalbėjimo žanrų gravituojančių tekstelių.

Istorijos liudytojas

Nebūčiau tikra dėl pavadinimo "romanas", tačiau sapniškumo E.Janušaičio tekstuose iš tiesų nemaža. Pasakojime atsiranda užuominų į praeities laikus, dialogų su mirusiaisiais, vizijų. Kad ir kaip proziškai autorius mėgintų rašyti, tekstuose vis tiek prasiveržia bardiškas lyrizmas, išlendantis ir konkrečiais eilėraščiais.

Kodėl verta paskaityti E.Janušaičio sapniškąją knygą? Visų pirma dėl to, kad, skaitant šiuos tekstus, galima trumpam prisiliesti prie komunistiniame režime brendusio autoriaus atminties trajektorijų. Turint omenyje, kad Rytų Europos hipių gyvenimo būdas ir maištas skyrėsi nuo Vakaruose gyvenusių jaunuolių, įmanu sekti konkrečius laisvės ištroškusiųjų tramdymo būdus.
Tarkime, viename prisimenama, kaip paauglystėje milicija jo "gėlių vaikų" šutvei tiesiog traukinyje nurėžė ilgus plaukus ir paprašė sugroti Lady Jane, vis pasirodo dėl laisvės susideginusio, artimai pažinoto Romo Kalantos figūra ir t.t.

Romantikos užliūliuotas

Autorius mėgina išlikti anų laikų liudytoju, nuoširdžiu savo tikėtos ideologijos sekėju, nuo sovietų režimo, o vėliau – nuo sudaiktinančios rinkos ekonomikos nepriklausantį kūrėją, meniškos natūros vėjavaikį.

To romantizuoto laisvumo knyga tiesiog persmelkta: "Beje, kaip tau eilėraščio vieta nūdienos pasaulyje? Ar tau jis neprimena pamestinuko Petrašiūnų kapinių prieigose? Gal aš be reikalo eiliuoju? Gal kišu nosį ne į savo reikalus? Gal aš tik vargšas istorikas, kuriam kiekvienąkart suspaudžia širdį, kai einu pro griūvančius medinukus – dvynius Savanorių prospekte? Žinau, jiems jau nepagelbėsiu kaip anuomet čia gyvenusiam savo klasiokui Juliui ištuštinti vyno butelį per patį sodų žydėjimą. Bet ar aš kaltas, kad lyg šiol menu ir obels žiedų grožį, ir jo mamos keiksmus?" (p. 35)

Čia nuolat šmėkštelėja 7-ajame dešimtmetyje hipių mėgtos ikonos – roko muzika, klausyta per džeržgiantį radiją, džinsai, knygos. Stebina tik tai, kad tekstų protagonistas atrodo įstrigęs tame vis dar karta iš kartos paauglių adoruojamame diskurse. Jaunystėje mėgta muzika ir literatūra, atrodo, vis dar svaigina ir į brandų amžių įžengusįjį. Autorius lyg niekur nieko lovoje žmonai skaito J.K.Salingerio romaną "Rugiuose prie bedugnės" ir mintyse keliauja kartu su Jacko Kerouaco knyga "Kelyje". Taigi, sentimentalumas čia yra varomoji tekstų galia.

E.Janušaičio tekstuose ir vėl kuriamas Žaliakalnio mitas – vaikštoma po dabartinį rajoną, prisimenant praėjusių laikų ženklus. Nuosekliai mėginama įtvirtinti hipiškąją poetiką į Kauną – miestą, kuriame senoji bohema jau turi meninį savo egzistavimo įrodymo mitą ir kurio vis dar ieško jauniausioji karta. Visa tai sveikintina, nes miestui reikia savos mitologijos, į tekstus įrašytų ten gyvenusių ir jo poetiką jautusių sielų.

Neliks neišgirstas

Literatūrologai, regis, nepastebi aktyviai besireiškiančio autoriaus ir literatūros lauke jis aktyviai nelinksniuojamas, nors jau 20 metų priklauso Rašytojų sąjungai. Skaitant šią knygą nesentimentaliai, deja, tenka susiraukti perskaičius visokias literatūrines klišes. Naratyvas dažnai stumiasi į priekį naudojant dialogo principą, kurio patetiška retorika ir vėl nuvilia. Taigi nejautriems "gėlių vaikų" romantikai, bardiškam dvasingumui ir lengvai grafomanijai geriau šį "sapnų romaną" aplenkti.

Vis dėlto atrodo, kad kažkam E.Janušaičio kūrybos tikriausiai reikia ir ji svarbi kaip dalijimosi nuoširdžia autentika dalis. Tikiu, kad autoriaus tekstai, bent jau laikinojoje sostinėje, turi savo skaitytojų nišą ir visi yra savotiškai svarbūs – tarsi liudytojai to, kas fiziškai nebepagaunama, skirti dvasingumo išsiilgusiems, taip pat panašios patirties turėtojams.

Šią apžvalgą būtų galima užbaigti paties autoriaus citata: "Rašiau knygas, neturėjau pažinčių joms išleisti. Visi sakydavo, kad jos geros, bet dar ne laikas nustebinti pasaulį. O kai laikas ateidavo, išgirsdavau, kad tai jau kažkur girdėta: gal vėjo pakrūmėj pašnabždėta, gal vietinės reikšmės klasiko anksčiau dirstelta" (p. 64).