Žodžio spalva

Mes sėdime prie klaviatūrų ir spaudome mygtukus. Kiekvienas savo saugioje kertėje – krėsle ar ant kušetės. Mes siunčiame vienas kitam meilės signalus, kalbame apie jausmus, ginčijamės dėl skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus.

Tai kalba mūsų sielos. Kad žmonės galėtų kalbėti ir susikalbėti, pajausti vienas kitą, kūnai nereikalingi. Kam Dievas mus taip sutvėrė? Galbūt kad kažko išmoktume... Kūnas suteikia ne tik įvairių malonumų pojūtį, bet ir daug skausmo, kančios. Turbūt reikia išmokti būti sielai tokiame kūne. Būti.

Keistas daiktas – ieškoti žodžių, kurie įvardintų „tai“. Panašu į drabužių matavimąsi kabinoje: imi vieną ir derini – tinka ar ne prie to, ką jauti? Dedi į šalį ar trumpam pasistaipai prieš veidrodį, kad įsitikintum pojūčių tikrumu.

Anksčiau man niekada netrūkdavo žodžių. Nesusimąstydama barsčiau juos į kairę ir į dešinę. Tačiau ateina laikas, kai imi sverti. Žodžio svoris, jo spalva, tūris, forma, kvapas, jausmas, kurį jis kelia – kaip viską keičia viena menkutė smulkmena! Tarsi dėliotum dėlionę.

...Dangus – lyg spalvų žemėlapis. Purpuriniai ir turkio tonai švelniai susilieja į žydrą mėlį ir violetą. Čia nėra ryškių ribų tarp to, kas baigiasi ir kas prasideda, čia nėra spalvų teritorijų, kurias valdo spalvų karaliai. Absoliuti harmonija. O tu – tik stebėtojas, negalintis įminti dieviško grožio paslapties. Vadinasi, negalintis ir jos valdyti. Žmogus nejaukiai jaučiasi stebėtojo vaidmenyje. Jis nori dalyvauti. O dangus, ranka nepasiekiamas ir nepačiupinėjamas dangus jam krečia tokias gražias šunybes...

Vis stengiamės kuo nors save užpildyti. Vos tik dvasia ima neramiai spardytis nelyginant kūdikis, pabudęs iš miego, bandome ją nutildyti. Ša, nutilk, imk saldainį ar kokį traškutį.

Dar padeda garsi muzika. Kai atsuki iki galo „volume“ , dvasia išsigąsta ir susigūžia į kamuolėlį. Ji nepakenčia paiko triukšmo.

Kiti sako, kad diskomfortą keliančius dvasios judesius geriausia marinti šimto procentų spiritu arba karnavalo klegesiu.

Pokalbiai. Kalbėjimas. Žodžiai. Jie byra tarytum lietus. Netaupom ir nebranginam. Nepasveriam. O jeigu vieną dieną staiga jų pritrūksim? Be žodžių mes visiški bejėgiai. Jais ginamės nuo tuštumos – tyloje jaučiamės nejaukiai. Kalbėdami pastatome sienas ir jas sugriauname. O jeigu tektų visą gyvenimo istoriją papasakoti akimis – ar sugebėtume? Jeigu žmonių bendravimą palygintume su aisbergu, tai žodžiai būtų jo viršūnė. O visa esmė – ten, anapus, kur nėra garsų ir vaizdų. Kur visiška tyla.