Posūkis

Iš „zonos“ – į kultūros versmes

Spalio mėnesį Menininkų namuose pradedanti dirbti Rūta Lysenkaitė svajoja Klaipėdoje sukurti jaukią kultūrinę atmosferą. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Laisvosios ekonominės zonos viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistė Rūta Lysenkaitė nebe pirmą kartą gyvenime metė sau baltą pirštinę. Daugelio nuostabai ji ryžosi palikti įdomų darbą, puikų kolektyvą, erdvų kabinetą ir tapti Klaipėdos menininkų namuose besikuriančio Kultūrų komunikacijų centro darbuotoja.

Jos atviros šypsenos pilna visur: parodų atidarymuose, Jūros šventėje, sekmadieninėje evangelikų baptistų bažnyčios mokykloje – čia jau 10 metų Rūta dirba mokytoja. Ar UNESCO ambasadorių būryje – jiems ši taisyklių nepaisanti gidė pavasarį surengė netradicinę ekskursiją: pasidabinusi Mažosios Lietuvos tautiniu kostiumu ir dainuodama šio krašto liaudies dainas.

Ne mažiau, kaip drąsūs užmojai, žavi šios merginos patriotizmas. Be patoso ir vėjo perpučiamų deklaracijų. Klaipėdos, Prahos ir Velso universitetų diplomai. Anglų, vokiečių, rusų, švedų, lenkų, čekų kalbos. Ir į jokias kalbas neišverčiamas troškimas būti čia, Klaipėdoje.

- Baigusi K.Donelaičio gimnaziją, likau čia, nors labai norėjau į Vilnių – svajojau apie archeologiją. Tačiau viskas – tik į gera. Įstojusi į Klaipėdos universitetą, dėstytojo Nikžentaičio dėka atradau tapatybės istoriją – ėmiau domėtis vietos gyventojų, mažlietuvių identitetu. Ir supratau: tai mano sritis, kuri dar labiau pririšo prie Klaipėdos.

Besimokant atsirado galimybė pagal apsikeitimo programą išvažiuoti į Vokietiją. Po jos pirmą kartą drąsiai „šokau į šoną“ – išvykau į Prahą studijuoti man visiškai naujos srities – teologijos.

Būdama ten, supratau, jog tas drąsus šuolis buvo ne šiaip sau, o natūrali buvusių studijų tąsa: Klaipėdoje tyrinėjau etninę, o Prahoje – religinę tapatybes. Vėliau visa tai natūraliai susijungė, viena sritis papildė kitą.

- Dauguma svetur studijavusiųjų ieško galimybių ten ir likti.

- Gyvenime dažnai tenka rinktis. Tačiau, tik pasibaigus etapui, pamatai, kad be jo nebūtumei pasiruošęs kitam, kas ateis vėliau. Galėjau likti ir Vokietijoje, ir Čekijoje, tačiau man labai širdį skauda dėl to, kas yra lietuviška ir neišverčiama į kitas kalbas. Tai nėra tas siauras suvokimas – būti lietuviu ir atmesti visa kita. Atvirkščiai, aš labai branginu kultūrų dialogą. Tačiau man labai brangi pati esmė – kuo skiriasi viena tauta nuo kitos. Būdama labai arti kitų kultūrų, nenoriu prarasti savęs pačios. Ir todėl man reikia būti Lietuvoje. Todėl į ją ir grįžau.

O Klaipėdai jaučiu priklausomybę dėl žmonių. Dažnai galvoju: jeigu ne žmonės, tuomet neverta dėl nieko gyventi. Yra dalykų, kurių aš negaliu iškeisti.

- Klaipėdoje po visų klajonių tu jau pusantrų metų. Kaip sekėsi atrasti save čia?

-Atsiradau Klaipėdoje pačiu laiku. Susipažinau su įdomiais žmonėmis. Klaipėda – kompaktiškas miestas, tačiau vis tiek atsiranda uždaras artimų žmonių ratas. Tokių, kuriems rūpi Klaipėdos veido gražinimas. Man tikrai skauda širdį dėl to, kas Klaipėdoje nevyksta, ir kiekvieną kartą džiugu dėl to, kas vyksta. Man ne vis tiek, ar čia jauku, ar šiltas mūsų miestas, ar yra ką parodyti, kuo pasididžiuoti. Turiu vieną pomėgių – ekskursijų vedimą. Tiek delegacijoms, tiek miesto turistams. Atvažiuoja žmonės, matę visą pasaulį, garbūs miesto svečiai – prezidentai. Arba 30 UNESCO ambasadorių, kuriems vedžiau ekskursiją šį pavasarį. Ką jiems parodyti, kai jie matę viso pasaulio kultūros paveldą? Tuomet apsirengiau Klaipėdos krašto tautiniais rūbais, dainavau liaudies dainas. Jaučiau, kad pavyko jiems perteikti mūsų krašto dvasią. Norėjau parodyti, kuo mes kitokie negu visa kita Lietuvos dalis. Juk nepasakosi, kad buvo gaisras, dėl to mūsų Klaipėda neturi kuo pasigirti. Gali skųstis arba bandyti per tą negatyvią miesto patirtį ieškoti įdomių išvadų: kodėl čia žmonės tokie, kodėl kitoks mūsų identitetas. Todėl man labai rūpi, kad nedingtų nepažintas mūsų miesto kultūros paveldas vien dėl to, kad jis nepažintas. Man labai rūpi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kodėl mes kitokie.

- Regis, nepripažįsti trafaretų...

- Negaliu! Turbūt numirčiau, jeigu tektų gyventi pagal juos! Net visi universitete atlikti tyrinėjimo darbai buvo prieš srovę. Tokie ir mano dėstytojai - drąsūs, išlaisvinantys protą. Prahoje pačiai teko padirbėti dėstytoja. Ilgai svarsčiau, kaip nenuobodžiai perteikti bažnyčios istoriją? Studentams pasakiau, kad nebus jokių datų. Kad aš atėjau sujaukti protų ir į dėstomą dalyką pažvelgti kitaip. Pirmoji reakcija – be žado. Norėjau mesti iššūkį, sudrebinti protus ir išlaisvinti mąstymą. Stebėjau, kaip kito studentų mintys, vertinimai. Tuomet suvokiau akademinio darbo prasmingumą. Dabar tą veiklą kokiems 10 metų pristabdžiau. Šiemet Klaipėdos universitete įgijau dar vieną magistro laipsnį. Jaučiu, kad viskam savo laikas. Dabar noriu iš tiesų gyventi. Visą laiką jaučiausi taip, tarsi repetuočiau. Štai padarysiu kažką, o tada prasidės tikrasis gyvenimas. Pagavau save: vis bėgu, vis repetuoju, bet juk tai nebegrįš, tai ir yra tikrasis gyvenimas! Dabar labiausiai pasiilgstu tylos, pabuvimo su savimi. Noriu viską daryti ramiai. Ir siaurinti veiklos sritis, nes klonuoti savęs dar neišmokau.

- Ar tai, kad ateini dirbti į Menininkų namus, reiškia, kad siaurini savo veiklą?

- Tai reiškia, kad pasirinkau kryptį. Man buvo labai sunku apsispręsti ir išeiti iš „zonos“. Visų pirma dėl žmonių, nes kolektyvas čia tikra Dievo dovana. Ir darbas labai įdomus. Tačiau apsisprendžiau tuomet, kai suvokiau: sričių ir veiklos daugiau negu laiko brangiems žmonėms. Tapo aišku, kad aš neteisingai dėlioju prioritetus. Daug mąsčiau, kas yra svarbiausia. Vis dėlto žmonės, buvimas su jais. Tada reikia rinktis, kad paskui nebūtų per vėlu.

- Ir ką veiksi, iš „zonos“ emigravusi į Menininkų namus?

- Dirbsiu tai, kas man iš tiesų rūpi. Svajojame Menininkų namus transformuoti į Kultūrų komunikacijų centrą. Sieksime prikelti Klaipėdą, sukurti gerą, teisingą, jaukią kultūrinę atmosferą iš to, ką turime. Kol kas nenorėčiau kalbėti apie tai, ko dar nėra. Nes pradėjęs pasakoti apie savo idėjas, jautiesi taip, tarsi viską jau būtumei padaręs - nebelieka tikro ūpo. Norime sutelkti vietines pajėgas, parodyti saviškiams, ką galėtume parodyti kitiems, suteikti džiaugsmo ir patirties tiems, kurie neturi galimybės keliauti ir pajusti kitų kraštų autentiškumą. Menininkų namų veikla plėsis, nes tai bus ne tik menas. Prieš pradedant dirbti, reikia sukurti duomenų ir pajėgų bazę. Norime, kad Kultūrų komunikacijų centras taptų informacijos baseinu. Stengsimės koordinuoti ir visų uostamiesčio kultūros institucijų veiklą, konsultuoti žmones. Taigi kurį laiką bus daug darbo „po žeme“.

- Mes - vis apie darbą. O kaip laisvalaikis, ar jis apskritai tau egzistuoja?

- Turbūt žmogui didžiausia dovana toks gyvenimas, kai išsipildo, kaip Koeljo „Alchemike“, asmeninė legenda. Kada tavo hobis tampa tavo darbu, o tai, ką studijavai, – prasminga ir papildo tai, ką veiki dabar. Viliuosi, kad man taip ir bus.