Žydinti tapyba

Pradėjusi pergalingą žygį per Lietuvą, vasara ryžtingai užėmė ir „Klaipėdos galerijos“ erdves. Šį kartą jos ginklas – tapyba, kuriai atstovauja Dalios Skridailaitės paro-da „Gėlės, moterys ir truputis geltonos...“.

Šilti sodriaspalviai, ekspresyvūs kretingiškės tapytojos darbai užpildo erdvę karštu birželio alsavimu. Miestas nutolsta, jo tvanka ir triukšmas užleidžia vietą romantiškam, jautriam žydinčios pievos mirgėjimui. Gėlės ir moterys – nusilpusios aistrioje kaitroje ir žydinčios iki pamišimo, trapios širdžių užkariautojos, grakščios kerėtojos pievos žiedų patale...

D.Skridailaitė – klaipėdiečiams gerai pažįstama menininkė. Žavi paprasti, bet jaukūs jos siužetai, šiltas spalvynas ir ekspresyvi tapymo maniera. Produktyvi menininkė – daugelio grupinių parodų dalyvė, surengusi 8 autorines parodas Lietuvoje ir už jos ribų. D.Skridailaitės darbai ypatingi savo žaisme ir lengvumu. Paveikslai nei įpareigojantys, nei manieringi, jų neslegia intelektualios arogancijos našta. Galbūt dėl šio moteriškai vylingo šiltos spalvos ir lengvo siužeto kokteilio Dalios kūryba tampa laukiamu svečiu kiekvienuose namuose. Juk taip gera tiesiog pabūti ten, kur gražu...

- Kaip sudarei šią parodą ir kaip gimė pavadinimas? - užkalbinau autorę per vernisažą.

- Viskas susirenka labai netikėtai, ekspromtu. Pavadinimas taip pat gimė netyčia. Man taip širdis diktavo.

- Ar siužetus randi aplinkoje, ar jie gimsta iš Tavo širdies?

- Iš širdies. Nors aplinka taip pat turi įtakos paveikslams – mano namas skendi gėlėse.

- O šitos moterys?..

- Jos išgalvotos. Puošiu jas, žaidžiu su jomis: makiažą padarau, auskarą įveriu, vėrinį, lengvą rūbelį užmetu – kad būtų gražios (šypsosi). Gal aš ir nesu gera stilistė, bet man labai patinka jas dabinti. Tapyti realų žmogų pabijočiau – galbūt tai, kas man bus gražu, jį užgaus.

- Visos Tavo nutapytos moterys – panašios lyg seserys. Beje, parodos lankytojai jose įžvelgia Tavo pačios bruožų...

- Yra tiesos... Nors nedrąsu tai pripažinti, tos moterys – tarsi vidinis mano autoportretas. Tą patį, beje, galiu pasakyti ir apie gėles – aš tiesiog perkeliu į drobę savo vidinį pasaulį, kuris byloja: meilės moteriai niekada negana. Kiekviena moteris gyvena laukimu kažko stebuklingo, nežemiško, sukasi žydinčio geismo rate. Ir aš taip pat, nes dar nesu mirusi (juokiasi).

- Tavo drobėse niekada nepamatysime žiemos?

- Netapau nei žiemos, nei rudens. Tai nėra mano mėgstamiausi metų laikai. Reikia skausmingai išgyventi, iškentėti jų tamsą, kol nušvis pavasaris – laikas, kurį myliu, kuriame gimiau. Rudenį ir žiemą man visada liūdna. Todėl ir žiemą tapau gėles – kad bent kiek išsklaidyčiau liūdesį ir nostalgiją. Ne tik sau, bet ir tiems žmonėms, kurių namai taps mano drobių namais.

- Man arčiau širdies – moterys. Bet jos, deja, ne visada būna išgirstos žiūrovo. Gėlės kalbasi su bet kuo, o moterys...

- Jos panašios į gėles, o gėlės – lyg moterys. Viskas iš manęs liejasi intuityviai – tarsi manyje kažkas mažas tupėtų ir viską darytų už mane. Aš negaliu netapyti. Nesakau, kad esu patenkinta tuo, ką sukuriu, bet tas nepasitenkinimas stumia mane pirmyn lyg amžinas variklis – norisi viską daryti vis geriau ir geriau. Jei iš manęs atimtų tapybą, aš prarasčiau buvimą, saviraišką ir prasmę.

- Ką pasakytum žiūrovui, kuris dar nematė tavo darbų?

- Šokėjas stengiasi, nenori būti paskutinis, aš taip pat nenorėčiau būti paskutinė tapytojų gretose. Kiekviena paroda yra žingsnis į priekį. Aš turiu dar daug planų.