Artėjant vasarai nemažai žmonių atidžiau pažvelgia į savo kūno formas. Kada geriausia pradėti lieknėti? Kokios dažniausiai daromos klaidos?

Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus atsako daugkartinė Lietuvos lengvojo kultūrizmo čempionė, pasaulio ir Europos sidabro medalio laimėtoja, gydytoja dietologė Laura Romeraitė (L.R.) ir diplomuotas kūno gerovės specialistas, sveikatos ir kūno gerovės mokytojas Šarūnas Navickis (Š.N.).

– Kodėl sunku koreguoti mitybą, įpročius, gyvenimo būdą, net kai akivaizdžiai suprantama, kad dėl to blogėja savijauta, sveikata?

L.R.: Įpročiai dažniausiai susiformuoja vaikystėje ir per daugelį metų taip giliai įleidžia šaknis į mūsų pasąmonę, kad nelengva jų atsisakyti, tačiau tikrai įmanoma.

Š.N.: Ką nors keisti iš tikrųjų žmonės vengia, kaip tik gali, o gyvenimo sąlygų pasikeitimas yra nelaimė. Todėl ir palinkėjimas „kad tu gyventum permainų laikais“ prilyginamas blogo linkėjimui.

Paradoksas! Išeiti už vadinamosios komforto zonos ribų daugumai mūsų prilygsta asmeninei tragedijai, nors gyventi iš inercijos ir yra pats blogiausias ir beprasmiškiausias iš visų gyvenimo variantų.

Reklama čia irgi dirba išsijuosusi – pasižiūrėkite, kiek žmonių parduotuvėje perka visokį dažytą birzgalą su burbuliukais ir net leidžia gerti jį vaikams, o ant etikečių kažkodėl rašoma „gaivinamieji gėrimai“, nors turėtų būti „nuodai“. Ir ką?

Mes, sveikatos ir kūno gerovės mokytojai, esame balsai, šaukiantys tyruose, palyginus su supergalinga pramonine-reklamine mašina, kišančia šiukšliamaistį ir meluojančia tiek daug, kad ima rodytis, kad kitaip ir būti negali. „Bioaktyvių jogurtų“ arba „sveikesnio mėsainio“ reklama juk nebeatrodo kažkas keisto, ar ne?

– Kokios dažniausios klaidos lieknėjant?

L.R.: Žmonės dažniausiai laikosi populiarių dietų, kurios duoda trumpalaikį efektą, nepadeda išsiugdyti sveikos mitybos įpročių ir neduoda teigiamo poveikio sveikatai. Kita dažnai pasitaikanti klaida – valgoma nereguliariai ir per retai. Dažnai praleidžiami pusryčiai, o vakarienė tampa pagrindiniu ir sočiausiu valgymu per visą dieną.

Š.N.: Didžiausia klaida – tikėtis stebuklų, t.y. kad atsiras kažkokia stebuklinga dieta ar dar stebuklingesnė piliulė ir viską už jus padarys. Taip net pasakose nebūna, užtat būna komercinėse reklamose. O paskui man ir kolegoms reikia tiesiogine žodžio prasme tuos apgautus ir suvedžiotus žmones gelbėti, visų pirma, padedant jiems susivokti, kaip čia viskas iš tiesų vyksta. Dėl žmonių patiklumo ir tarpsta visokių piliulių gamintojai ir pardavėjai, o žurnalai gauna daug reklamos, papuoštos „sėkmingai sulieknėjusių“ vartojant tą ar kitą produktą liudijimais. Esmė yra labai paprasta – mūsų kūnai tiksliai atspindi tą gyvenimo būdą, kurį mes gyvename, kitaip sakant, jie prisitaiko prie gyvenimo sąlygų. Nori kitokio kūno – pradėk kitaip gyventi. Mityba yra labai svarbi, bet ne vienintelė, o tik sudėtinė šios schemos dalis.

– Su kokiais konkrečiais labiausiai įsiminusiais atvejais teko susidurti, kai žmogus taip ir nepakeitė mitybos, įpročių ir kai žmogus akimirksniu pakeitė?

L.R.: Deja, bet dažniausiai žmonės susimąsto ir kardinaliai keičia gyvenimo būdą tik tuomet, kai jau suserga. Labai svarbus veiksnys yra palaikymas, todėl visada savo pacientams paaiškinu, kad neužtenka vienos gydytojo dietologo konsultacijos. Turi būti nepertraukiamas bendravimas su specialistu, siekiant ilgalaikių rezultatų.

Š.N.: Kalbant apie nesėkmės atvejus, paprastai tai būna pusamžė moteris, kuri atseit neturi laiko padaryti mankštos, bet, analizuojant jos dieną, pasirodo, kad vakarais žiūri televizorių ir ką nors kramsnoja. Jeigu tai vyras – tai dar ir gurkšnoja. Pilvas, į kurį jie tas šiukšles kemša, pasidaro šiukšlių dėžės dydžio. Be to, jis ir brangiai kainuoja – juk 120 g sveriantis bulvinių traškučių pakelis kainuoja tiek pat kiek kilogramas tikrų bulvių, taigi nutukimas yra brangus ir išmėtytų pinigų prasme. Kai tokiam storuliui pasakai, kad jam kaip gelbėjimo rato reikia daugiau judėti, jis ne tik „neturi laiko“, bet dar ir „turi pagalvoti“, nes sporto klubo abonementas „yra brangus“. Apie mitybos programą ir pagalbą ją įgyvendinant atgrasu net kalbėti – tokiems dalykams saldumynus kemšantys ir alutį plempiantys storuliai neturi pinigų. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad kaip tik šiuo metu gavau vienos savo mokinės nuotraukas, kur ji mėgaujasi tuo, kad sutirpino 17 kg riebalų ir sėkmingai juda toliau užsibrėžto tikslo link. Paminėsiu, kad tai dirbanti motina, kuriai irgi nelyja pinigų lietus, tačiau ji sugeba mąstyti savarankiškai ir siekti to, ko nori.

– Kas jus stebina girdint apie dietas?

L.R.: Kad žmonės gali net kelis mėnesius iš eilės valgyti vieną produktą, pvz., kopūstų sriubą, arba iš viso badauti, o pakeisti kelių įpročių nesistengia, nes galvoja, kad nesugebės.

Š.N.: Jau niekas nebestebina (juokiuosi).

– Su kokiais pacientų, visuomenės turimais mitybos, dietų mitais esate susidūręs?

L.R.: Vienas iš jų, kad gydytojas dietologas konsultuoja tik turinčiuosius antsvorio ir nutukusiuosius. Kitas, dėl kurio visada labai pykstu, kad sportuojant būtini baltymų (amino rūgščių) papildai, o angliavandenių kiekis ribojamas ir per treniruotę draudžiama gerti skysčius – tai gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų!

– Ar yra produktų, kurių, sergant kai kuriomis ligomis, būtina visai atsisakyti? O gal tik užtenka juos vartoti saikingai?

Š. N.: Cukraus – vienareikšmiškai. Ir atsisakyti jo reikėtų gerokai anksčiau, nei prasideda ligos. Bėda ta, kad pati pirmoji liga, kuri net nelaikoma susirgimu (!), yra priklausomybė nuo paties cukraus. Alkoholizmas, beje, viena iš jos formų.

L.R.: Maistas turi būti labai įvairus, kad gautume visų organizmui būtinų medžiagų, kurių yra per 40, subalansuotas – turi būti tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis ir optimalus maisto produktų energijos kiekis. Be abejo, svarbus ir saikas. Sergant tam tikromis ligomis, tokiomis kaip cukrinis diabetas, uždegiminės žarnų ligos, pankreatitas, hepatitas, podagra, inkstų nepakankamumas ir kitos, būna saikingai ar griežtai ribojami kai kurie produktai.

– Kuris laikotarpis, keičiant mitybą, įpročius, yra sunkiausias? Maždaug per kiek laiko organizmas prisitaiko prie pakitusios mitybos, įgyjami nauji įpročiai?

L.R.: Mokslininkai teigia, kad per dvi savaites žmogaus organizmas prisitaiko prie pakitusių mitybos įpročių ir nebejaučia stipraus streso. Iš patirties galiu pasakyti, kad per 3–6 mėnesius visam gyvenimui galima pakeisti mitybos įpročius.

Š.N.: Nėra jokio sunkaus periodo – tai dar vienas mitas. Priešingai, kuo greičiau ir be jokių atidėliojimų pradėsite, tuo greičiau jūsų organizmui pasidarys lengviau, o ne sunkiau – gyventi ir veikti. Ir kuo toliau, tuo labiau lengvės. Štai ir viskas. O naujus įpročius formuoti ir ypač jų įtvirtinti užtrunka ne mažiau kaip šešis mėnesius. Keičiant gyvenimo būdą atsiranda neįtikimai daug įtampos tarp asmens ir jį supančios aplinkos – pvz., atseit gero linkintys giminės ir artimieji su draugais ir bendradarbiais, atrodo, laiko tiesiog savo pareiga pavaišinti tortuku ar pakviesti suvalgyti picos ir alaus.

– Ar labai svarbi artimųjų parama? Gal reikia koreguoti ne vieno asmens, o visos šeimos mitybą? Kokie to pliusai?

L.R.: Mitybos įpročius formuoja mūsų artimieji vaikystėje, todėl labai svarbu, kad suaugę turėtų teisingų žinių apie sveiką mitybą ir įdiegtų jas savo atžaloms. Kalbant apie svorio korekciją, be abejo, nepaprastai svarbus šeimos palaikymas. Juk jei artimieji nuolat stengsis pašiepti lieknėjančiojo pastangas, namie bus nerekomenduojamų produktų ir patiekalų, o šeimos nariai vakarieniaus vėlų vakarą, vargu ar pavyks siekti užsibrėžtų tikslų.

– Kokių žinote gudrybių, kurios padėtų pakeisti mitybą, įpročius?

L.R.: Visada rekomenduoju pradėti sportuoti. Tai padeda laikytis režimo ir reguliariai valgyti. Be to, sportuojant išsiskiria laimės hormonų, todėl jaučiamės grakštūs, energingi ir laimingi.

Š. N.: Nereikia jokių gudrybių, reikia mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais, kurių visi iki vieno patiriami kaip tik per kūną. Patikėkite, jų tikrai neverta aukoti dėl nuolatinio apsiėdimo, yra gyvenime ir geresnių dalykų.

– Kas jums buvo sunkiausia? Ar dažnai nusidedate? Ką tada darote?

L.R.: Sunkiausia nenuleisti rankų pusiaukelėje ir sulaukti to saldaus jausmo, kai riebaliukai ima tirpti, jaučiamas lengvumas ir energijos antplūdis. Visada svarbu išlaikyti balansą tarp suvartojamo energijos kiekio ir išeikvojamo. Jei suvalgėte torto gabalėlį, kuriuo savo gimtadienio proga pavaišino draugas ar kolega, tiesiog vakarienei rinkitės lengvą nekaloringą patiekalą ar eikite pasivaikščioti, ir balansas bus išlaikytas. Juk tai ir yra vienintelė geros sveikatos ir grakštaus kūno paslaptis.