– Antikvariatas interjere – pastarojo laikmečio mada?

– Nemanau, kad šią tendenciją derėtų vadinti mada: ir sovietiniais laikais, ir vėliau žmonės domėjosi, restauravo senus, naudotus baldus. Tiesa, tai dažniausia darydavo kolekcininkai ar bandantys taupyti. Šiandien prikelti antram gyvenimui senus baldus nori daugelis. Atsiranda ir tokių, kurie pavargo nuo pigaus vartotojiškumo, tad ieško kažko tikro, patikimo, turinčio vertę tiek meno požiūriu, tiek finansine prasme. Išskirtinio dizaino, geros kokybės, vienetinis, pagamintas žinomo meistro baldas – labai gera, apgalvota finansinė investicija. Kartais antikvarinių baldų pasirinkimą lemia paties namo dvasia: sutikite – ne itin jaukiai atrodytų šiuolaikiškai apstatytas senovinis būstas. Nebūtina antikvariniais baldais apstatyti visus namus – papildžius interjerą vienu kitu tokio stiliaus baldu sušvelnėja kontrastas, atsiranda darna tarp šiuolaikinio stiliaus ir šimtamečio pastato sienų.

– Kaip antikvarinius baldus skoningai pritaikyti prie šiuolaikiško namų interjero? Ar egzistuoja taisyklės, principai?

– Geriausias patarimas – pasitarkite su interjero subtilybes išmanančiu žmogumi. Jei ryžotės veikti savarankiškai, nebijokite eksperimentuoti. Jei reikia didelio apskrito valgomojo stalo, jį ir įsigykite, pastatykite baldą vienoje vietoje, jei pasirodys negražu, nepatogu, perstumkite į kitą. Prisijaukinti stalą namų interjere padės papildomos detalės, pasinaudoję jomis galite sukurti net atskirą, nors ir nedidelį, bet jaukų, panašios stilistikos kampelį. Daug originalesnis variantas – kontrastų principas: aplink stalą pastatykite šiuolaikiškas originalaus dizaino, ryškios spalvos, gal net plastikines kėdes. Pagrindinė skoningo interjero taisyklė: antikvarinio baldo negali užgožti aplinka, neapkraukite jo: tai esminis interjero akcentas, todėl būtina jį parodyti, deramai eksponuoti, o tam reikia erdvės. Todėl masyvūs, dideli objektai nepriekaištingai dera didelėse patalpose, o mažuose kambariuose – smulkesni.

– Kur geriausia ieškoti tokių baldų?

– Lietuvos turguose vertingų antikvarinių baldų rasite labai retai. Dažniausiai tai Vakarų Vokietijoje jau po karo gamyklose pagamintos staklėmis ir meistriškai susendintos kopijos, primenančios XIX a. pab. stilistikos baldus. Neišprususį žmogų lengva apgauti, todėl, prieš įsigyjant brangiai kainuojantį baldą, ypač jei aktuali jo istorinė vertė, būtina pasitarti su žinovu. Patyręs kolekcininkas ar restauratorius atkreips dėmesį į paviršinius objekto pažeidimus, buvo jis jau kartą tvarkytas ar ne, kokie to tvarkymo padariniai, ar daug pažeidimų; būtinai pažvelgs į nugarinę pusę – puiku, jei ant jos bus likusi meistro pavardė; apžiūrės į baldo vidų, įvertins konstrukciją. Apgauti gali ir objekto išorė. Senas baldas niekada neblizgės it naujas: jo paviršius bus apsitrynęs, kampuose, grioveliuose susikaupęs sluoksnis dulkių, nešvarumų. Natūralią laikui bėgant atsirandančią medienos spalvą – patiną taip pat galima lengvai padirbti. Visa tai atskirs tik profesionalas. Pastaruoju metu atsirado labai daug kokybiškų antikvarinių daiktų padirbinių: Paryžiaus, Anglijos aukcionuose kinai moka didžiulius pinigus už vienetinius žymių meistrų baldus ir, naudodami šiuolaikines technologijas bei modernias medžiagas, pagal juos gamina tobulas kopijas.

– Kaip nustatyti, ar pirkinys tikrai vertingas?

– Kiekvienas antikvarinis baldas turi savo biografiją. Svarbu viskas: šalis, iš kurios daiktas atkeliavo, amžius, kada jis pagamintas, meninis dizainas, iš kokių medžiagų padarytas, kas jį sukūrė, ar buvo taisytas, perdarytas. Kartą biografiją aptikau surašytą ant baldo nugarėlės, o restauruodamas pianiną aptikau sulankstytame ir įspraustame tarp detalių, kad šios nebarškėtų, popieriaus lape.

Kauną apėmė masiškas susižavėjimas art deco stiliaus staliukais, komodomis, foteliais, atkakliai ieškoma minkštų svetainės komplektų, apvalių išskleidžiamų valgomojo kambario stalų.

Antikvariniais laikomi sulaukę penkiasdešimties metų baldai, bet kuo jie senesni, tuo jų istorinė vertė didesnė, kartu ir kaina aukštesnė. Itin brangūs garsių meistrų dirbiniai, kurie nebuvo tvarkyti, išlaikė savo pirminę išvaizdą, kadaise priklausė kokiai svarbiai istorinei asmenybei. Mažiau vertingi – serijinės gamybos ar paprastesnio dizaino, bet puikiai išsilaikę nežinomų meistrų darbai arba senovinės, labai kokybiškos garsių meistrų baldų kopijos. Niuansų daug, tad be eksperto išsiversti sunku. Tiesa, nereikia didelio išprusimo susivokti, kad senovėje varžtų ir medvaržčių nebuvo – detalės dažniausia buvo klijuojamos, baldai buvo gaminami tik iš natūralios medienos.

– Kokie baldai šiuo metu patys populiariausi?

– Skirtingose Lietuvos vietose – vis kiti skoniai. Pastaruoju metu Kauną apėmė masinis susižavėjimas art deco stiliaus staliukais, komodomis, foteliais, atkakliai ieškoma minkštų svetainės komplektų, apvalių išskleidžiamų valgomojo kambario stalų. Itin aktuali tendencija – bufetai, indaujos, drabužių spintos. Šis susidomėjimas neatsitiktinis. Kaunas – lietuviško art deco stiliaus sostinė ir, nors sovietmečiu bei vėlesniais metais tokie baldai neretai keliavo į krosnį, o geriausiu atveju – į kaimą, dar galima rasti labai neblogai išsilaikiusių objektų, dažniausiai – sunkiai gyvenančiose šeimose. Susidomėjimas art deco stiliaus daiktais išaugo pastarąjį dešimtmetį, kai skulptorius, baldų kolekcininkas Dainius Lanauskas pradėjo organizuoti tarpukario interjero parodas.

Klaipėdoje populiaresnės Provanso stiliaus detalės. Nutinka, kad žmonės šiuos du stilius painioja, dar blogiau – tapatina, nors tarp jų nėra nieko bendro. Provanso stilius – Prancūzijos kaimo atmosfera: baldų nedaug, jie – lengvi, su ryškiu romantišku prieskoniu, šviesiai dažyti, apmušalai – taip pat šviesių tonų, tiek dryžuoti, tiek marginti gėlėmis. Art deco stilius – rafinuotos, aristokratiškos prabangos etalonas. Jį lengviausia atpažinti iš ryškių spalvų ir kontrastingų medžiagų, neįprastų formų, originalių paviršių derinių. Baldai dažnai buvo dekoruojami geometriniais raštais, rombais, zigzagais, spinduliais; pradėta plačiai naudoti stiklą, aliuminį ir metalą. Išskirtinis šio stiliaus bruožas – dailiai išlenkti kampai, nesvarbu, medis ar stiklas.

Vilniuje taip pat jaučiamas susidomėjimas antikvariatu, tačiau vieną konkrečią kryptį išskirti sunku. Neseniai čia restauratoriai turėjo daug užsakymų atgaivinti sovietiniais metais gamintus lietuviškus baldus: pagal vakarietiško interjero mados kanonus juos kūrė žinomos baldų architektės Brigita Adomonienė ir Valerija Cukermanienė, naudotas natūralus medis, tvirta konstrukcija, todėl kokybė nepriekaištinga. Greitai ir šie baldai bus pripažinti vertingu antikvariatu.

Kaimiško stiliaus baldai – sena ir labai paplitusi Lietuvoje tendencija: antram gyvenimui prikelti objektai dažniausiai apgyvendinami kolektyvinių sodų nameliuose, užmiesčio sodybose.

– Restauravimo paslaugų kainos aukštos. Ar antikvarinį baldą įsigijęs žmogus turi kokį kitą pasirinkimą?

– Varšuvos turguje puikų antikvarinį staliuką rasite vos už šimtą zlotų, tačiau jo restauravimas gali kainuoti kelis kartus daugiau nei pats baldas. Restauravimo kainą lemia baldo būklė ir su ja susiję tvarkymo darbai, priemonės. Vis dėlto žmogus turi šiokį tokį pasirinkimą. Yra du variantai. Pirmas – jei baldą įsigijo naudoti ir jis restauratoriui pasirodė įdomus, savininkas gali palikti originalą ir paprašyti pagaminti jo kopiją – paslaugos kaina tuomet bus daug mažesnė nei antru atveju, kai baldas žmogui – tiek materiali, tiek istorinė, emocinė vertybė. Dažniausiai tai tėvų, senelių naudoti baldai. Kitas variantas: restauratorius gali pasiūlyti baldą ne restauruoti, o tik užkonservuoti. Europoje toks antikvarinių baldų tvarkymas tampa vis populiaresnis. Konservavimas – profesionalus baldo sutvarkymas naudojant vadinamąsias grįžtamas medžiagas, kad jis daugiau negestų. Kas tos grįžtamos medžiagos? Pagal Venecijos chartijos dokumentus, kurie sertifikuoti ir Lietuvoje, restauratorius savo darbe gali naudoti tik tokias medžiagas, kurios nepažeidžia, negadina objekto ir, tvarkant jį vėliau, net ir po šimto ar daugiau metų, jas galima nesunkiai pašalinti ar nuvalyti nedarant baldui jokios žalos.

– Ar meistrauti linkęs žmogus gali pats restauruoti baldus?

– Gali, tik neaišku, kas išeis. Nepakanka turėti geras rankas ir išmanyti įvairius meistrystės darbus – reikia turėti profesionalių žinių, įgūdžių, specialių priemonių. Švitrinis popierius, dažai, bet koks mechaninis poveikis tiek paviršiui, tiek konstrukcijai – didelė žala antikvariniam daiktui. Iš patirties galiu pasakyti, kad retai kada galima rasti visiškai netaisytų baldų: gauti seną, nė karto netaisytą daiktą restauratoriui yra tikra šventė! Ypač sunku atnaujinti minkštus baldus. Paprasčiausias sprendimas – naudoti poroloną, tačiau vertė nebus išsaugota: minkštuose antikvariniuose balduose yra spyruoklės, kurias reikia mokėti sutvarkyti, į pasėstę pagal seną technologiją dedama jūros žolės, specialiai apdirbtų arklio ašutų, šiaudų.

– Ar profesionalių restauratorių Lietuvoje daug? Ši profesija populiari?

– Gerų specialistų Lietuvoje labai mažai – juos suskaičiuoti užtektų rankų pirštų. Profesija nėra itin paklausi – Kauno kolegijoje, kur aš dirbu, viename kurse – apie 4–6 studentus, dažniausiai merginos, vaikinas – vos vienas kitas. Priežastis – reikia labai daug kruopštumo, atidumo, atkaklumo ir kantrybės: paprasto dizaino fotelio restauravimas susideda iš daugelio operacijų ir gali užtrukti visą mėnesį. Tiesą sakant, merginoms baldų restauravimas – sunki profesija, todėl nutinka taip, kad vėliau jos keičia specializaciją ir restauruoja freskas, knygas – juk konservavimo ir restauravimo principai tie patys.

– Lietuvos baldininkystės ir lietuviško art deco stiliaus šaknys siejamos su jūsų tėvu Jonu Prapuoleniu: jis studijavo Paryžiuje, įkvėptas garsaus art deco stiliaus korifėjaus Emile-Jacques Ruhlmanno sukūrė virš 100 baldų komplektų, kurie išsiskyrė tautiška dvasia ir buvo pažymėti tarptautinėse parodose. Ketinote eiti jo pėdomis. Kaip tapote restauratoriumi?

– Šios profesijos nesirinkau ir specialiai nesimokiau – ji pati atėjo į mano gyvenimą, o aš nesipriešinau. S.Žuko taikomosios dailės technikume studijavau meninį medžio apdirbimą. Dar pirmuose kursuose susipažinau su baldų kolekcininke, kuri manęs vis paprašydavo tai nutekinti naujas rankenėles, tai pagaminti kokią detalę seniems baldams restauruoti. Baigęs technikumą gavau paskyrimą į restauravimo dirbtuves – talkinau restauruojant Kauno liuteronų bažnyčios altorių. Darbas patiko, bet siekiau mokytis toliau – Vilniaus dailės akademijoje baigiau architektūrą. Labai norėjau likti Kaune, tad priėmiau pasiūlymą tame pačiame technikume, kurį pats ir baigiau, dėstyti medžio darbus, plastiką, baldų projektavimą – kūrybą su medžiu, bet ne restauravimą. Šią sritį atradau ir įsitraukiau tuomet, kai tapybos darbų restauravimo dėstytoja Marija Rastenienė paprašė jos studentus pamokyti restauruoti medieną. 2002 m. atsirado baldų restauratoriaus specialybė, kuriai vadovauti patikėta man. Kadangi jaučiau žinių stygių, uoliai mokiausi, dažnai vykau į stažuotes, dalyvavau įvairiuose projektuose, pats daug dirbau. Baldų restauravimas man – nepagydoma liga, ja sergu jau 30 metų. Pamatau antikvarinį baldą ir rankos niežti, susivaldyti sunku, o pulti dirbti negalima – reikia būti atsargiam, viską gerai apgalvoti, kad nesugadintum.