Vejos priežiūra

Saulės ir lietaus pakanka, tad kiemo veja greitai auga. Reguliariai ir dažnai pjaudami veją – geriausiai kas dvi dienas – galėsite džiaugtis gražiu žaliu kilimu. Kodėl veją pjauti reikia taip dažnai? Ogi todėl, kad tai garantuoja žalio kilimo tankumą.

Piktžolėse gali slėptis daugybė augalų kenkėjų ir ligų sukėlėjų. Iš piktžolių galite spręsti, kokia jūsų dirva. Kai stinga kalkių, vejoje ima veistis dirviniai asiūkliai, rūgštynės, tūbės, dirvinės našlaitės, žliūgės. (Naikinkite ir ant komposto krūvų augančias piktžoles, kol jos nesubrandino sėklų.) Birželis – pats tinkamiausias laikas purškimams. Tik atminkite – esant aukštesnei kaip 25 laipsnių temperatūrai jokių cheminių preparatų naudoti negalima.

Po žiemos labiausiai išplitusi liga – fuzariozė (sniego pelėsis). Tai grybinė vejos liga, kai ši pasidengia balta ar sidabrine spalva, susiformuoja veltinis. Aptikus tokių sniego pelėsių nedelsiant reikia imtis priemonių – pirmiausia veją skarifikuoti, kad pašalintumėte kuo daugiau veltinio, aeruoti, o paskui patręšti.

Vejoje per metus susikaupia nemažas sausos žolės sluoksnis. Jis susiformuoja iš apačioje nugulusių negyvų žolės stiebelių ir nesuskaldytų nupjautos žolės likučių. Besikaupiančios atliekos vejos paviršiuje sulaiko didelę dalį vandens ir sumažina jo įsiskverbimą į dirvožemį. Vejai ima trūkti deguonies, todėl labai svarbu ją skarifikuoti (iššukuoti). Jei vejos plotas nedidelis, jį iššukuoti galite ir paprasčiausiu grėbliu. Jei ne, teks įsigyti ar išsinuomoti specialios technikos vejai iššukuoti.

Kad veja būtų graži ir žalia, nepakanka ją tik skarifikuoti – reikalingas ir aeravimas. Tai procesas, kurio metu specialiais prietaisais padaromos įvairaus gylio ir skerspjūvio duobutės. Kitaip tariant, veja yra subadoma. Kam reikalingas aeravimas? Pirmiausia tam, kad dirvožemis prisisotintų taip reikalingo deguonies ir pagerėtų jo struktūra. Atlikti vejos aeraciją dažniausiai rekomenduojama kartą per dvejus metus. Vis dėlto, jei veja veši priesmėlyje, priemolyje ar kitokiame sunkiame dirvožemyje, aeruoti ją gali tekti ir dažniau.

Tiek skarifikuoti, tiek aeruoti veją geriausia pavasarį, kai oro temperatūra siekia šiek tiek daugiau nei 10 laipsnių šilumos ir žolė ima augti, bet šiuos darbus galima daryti net iki rugsėjo.

Turite žinoti, kad bet kuri dirva visuomet yra linkusi rūgštėti. O užrūgštėjusioje dirvoje atsiranda samanų, prasčiau įsisavinamos trąšos. Kaip žinoti, kad jūsų vejos dirva per rūgšti? Nereikia didelių mokslų. Patręšę veją trąšomis barstytuvu, stebėkite ją. Netrukus pamatysite, kad vienoje vejos dalyje trąšos įsisavinamos puikiai, o kitoje – žolė kažkodėl neauga, formuojasi samanos. Jei matote būtent tokį vaizdą, galite daryti prielaidą, kad toje vietoje dirva yra rūgštesnė (kitoks jos PH), todėl sunkiai įsisavinamos trąšos. Tuomet reikia sumažinti dirvos rūgštingumą.

Želdynų, gėlynų priežiūra

Birželį turite atidžiai pasivaikščioti po savo žaliąsias valdas, kad pastebėtumėte kenkėjus, su kuriais teks kovoti cheminėmis priemonėmis. Atšilus orams jie suaktyvėja ir prašyte prašosi tinkamo sodininkų atkirčio.

Amarai. Patys dažniausi dekoratyvinių augalų kenkėjai yra amarai, kurie atakuoja pačią didžiausią augalų grupę (nuo pačių smulkiausių gėlių iki dekoratyvinių lapuočių). Štai kodėl pravartu išmokti juos atpažinti. Skiriamasis požymis: augalas atrodo aplipęs smulkiais juodais ar žaliais vabaliukais. Jūsų darbas, pastebėjus amarą, augalus apipurkšti insekticidais. Jei reikės, po savaitės procedūrą pakartoti dar sykį.

Skydamariai. Dar vieni įkyrūs, sodininkus varginantys kenkėjai yra skydamariai. Jų buvimą liudija miltų pavidalo vaškinės išskyros, po kuriomis slepiasi šie parazitai. Paprasčiausia yra skydamarius išpurkšti insekticidais, kad sušlaptų visos pažeistos augalo dalys. Taip pat būtina pašalinti vaško išskyras. Apsiginkluokite kantrybe: kova su skydamariais kartais gali būti ilgoka.

Miltligė. Šia liga serga labai daug augalų. Ypač tose vietose, kur sodai, kiemai ribojasi su lapuočių mišku. Jei gyvenate netoli miško, atkreipkite dėmesį į šios ligos požymius: augalų lapai, stiebai, kartais netgi žiedai apsitraukia nešvarios baltos spalvos grybienos aptraukalu. Iš pradžių jis būna išsidėstęs nedideliais ploteliais, vėliau tie plotai susilieja ir apima visą lapo paviršių. Laikui bėgant tas aptraukalas paruduoja. Kovodami su miltlige turite sunaikinti smarkiai nukentėjusius augalus arba jų dalis. Sergančius ir nukritusius žemėn lapus reikia surinkti ir sudeginti.

Rauplės. Ypač daug žalos rauplės pridaro soduose. Ieškodami rauplių, atkreipkite dėmesį į augalų lapų pakitimus. Vasaros pradžioje obelų viršutinėje lapų pusėje (kriaušių lapų apatinėje pusėje) atsiranda apvalių, tamsių, žalsvu aksominiu apnašu, vėliau paruduojančių dėmelių. Jos plečiasi nuo lapų iki pat vaisių užuomazgų, o vėliau subjauroja ir pačius vaisius. (Anksti užsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti.) Rauplės ypač žalingos jauniems medeliams, nes dėmėti lapai labai sumažina fotosintezę ir išgarina daug daugiau drėgmės. Kaip su jomis kovoti? Jei nenorite naudoti cheminių preparatų, kai vaisiai jau pradėjo megztis, tiesiog atidžiai iškarpykite pažeistus lapus.

Skruzdėlės. Šįmet jų labai daug. O blogiausia, kad ten, kur atsiranda skruzdėlių, netrunka atsirasti ir amarų. Jei norite išvengti amarų, iš pradžių kovokite su skuzdėlėmis arba užsiveiskite boružėlių. Tuomet kenkėjų atsikratysite ekologišku būdu.

Atskaitos taškas, kada jau galima pradėti kirpti, formuoti augalus, yra alyvos. Jei jos nužydėjusios, sode galite daryti viską: ir sodinti, ką norite, ir kirpti visus augalus, nebijodami, kad jiems kas nors atsitiks.

Karkvabaliai (grambuoliai). Jų lervos jau subrendo, užaugo, išsirito vabalai, kurie lenda iš žemės ir skraido. Puola lapuočius augalus, juos graužia, o paskui deda naujus kiaušinėlius į žemę, iš kurių atsiranda naujų lervų, graužiančių augalų šaknis. Birželio pradžioje tiek suaugę grambuoliai, tiek ir jų lervos laikomi vienais didžiausių sodo kenkėjų. Grambuolio lervos po kiaušinėlių padėjimo dirvoje išgyvena trjus ketverius metus ir visą šį laikotarpį nuolat maitinasi šalia augančių augalų šaknimis. Maitinimosi periodu (balandžio–rugsėjo mėnesiais) jos graužia viską, kas pasitaiko kelyje – bulves, burokus, česnakus, morkas ir kitas daržoves, tačiau braškių ir žemuogių šaknys yra pats mėgstamiausias lervų maistas. Kadangi jų žandikauliai itin stiprūs – be didesnių pastangų grambuolių lervos pergraužia ir jaunų medelių šaknis. Kaip su jomis kovoti? Suaugusius grambuolius reikia nurinkti. Tai galite padaryti anksti ryte, kai dar nejudrūs vabalai tupi ant medžių lapų. Po medžiu patieskite audeklo gabalą, stipriai papurtykite medį, o tada surinkite ant audeklo nukritusius vabzdžius. Kur kas sudėtingiau kovoti su grambuolių lervomis. Jos mėgsta rūgštesnes dirvas, todėl kalkinti dirvą gali būti nebloga išeitis. Dar viena veiksminga priemonė –  nematodų mišiniai. Palaisčius dirvą paruoštu preparatu, jis maždaug per savaitę suranda, įsiskverbia ir nužudo grambuolių lervas. Beje, jei darže neturite nei grambuolių lervų, nei kito sodininkų priešo – kurklių, didelė tikimybė, kad jūsų sode apsigyveno kurmiai, kurie maitinasi būtent vabzdžiais.

Želdinių kirpimas, formavimas

Birželis yra visa ko kirpimo laikas. Atskaitos taškas, kada jau galima pradėti kirpti, formuoti augalus, yra alyvos. Jei jos nužydėjusios, galite sode daryti viską: ir sodinti, ką norite, ir kirpti visus augalus, nebijodami, kad jiems kas nors atsitiks.

Pradėti reikėtų nuo gyvatvorių, jei jų yra (galite drąsiai kirpti tiek lapuočių, tiek spygliuočių tvoras). Jei pražiopsosite jų kirpimo metą, gyvatvorės praras formą, ją sunkiau bus sugrąžinti. Rekomenduotina kirpti neatsižvelgiant į jų žydėjimo laiką. Jei atėjo birželis – kerpame, negailime, nedelsiame. Antraip augalai ims tuštėti, atsiras negražių skylių. Taigi, dabar puikus metas genėti ligustrų, raugerškių, karaganų, skroblų, buksmedžių ir kitų lapuočių gyvatvores. Nepjaukite šakelių iki senos medienos, tik patrumpinkite pačias viršūnėles. Nepamirškite ir spygliuočių gyvatvorių – šiuo metu sakai yra tirštesni, dėl to augalai mažiau nukenčia ir patys išsigydo žaizdas.

Spiralinės tujos – vienas iš universaliausių mums žinomų augalų. Jos visžalės, lengvai formuojamos, nereiklios aplinkos sąlygoms. Jei norite savo kiemą papuošti spiralės formos tujomis, birželis tam ypač tinka. Galite tiesiog nuo nulio pradėti formuoti spiralę. Iki rudens augalas spės sutvirtėti, papilnėti, o tuomet galėsite jį vėl paformuoti prieš žiemą.

Jei norite sutankinti pušis, darykite tai dabar. Visus kitus augalus galime formuoti beveik iki pat vasaros galo (pradėję darbus vos atšilus orams), o pušims formuoti skirtas laikas yra ribotas: nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Būtent šiuo metu laužomi jauni pušų ūgliai. Jei ūglio viduje pasirodo tarsi siūliukas, tai ženklas, kad pušies ūglys pradėjo medėti ir medelį formuoti jau per vėlu.

Jei jūsų sklype ar kieme yra peraugusių, senų, sumedėjusių augalų, kuriuos kadaise pasisodinote, bet dar nė karto nekirpote, – dabar puikus metas tai padaryti. Tiesa, pradėkite ne nuo darbo su kastuvu, bet… nuo mankštos su sodo žirklėmis. Iškarpius, išformavus, susimažinus per dešimtmetį suvešėjusius augalus, sklypo horizontai ima spindėti visai kitomis spalvomis. Tuomet atrandi tuose žolynuose pradingusių mažesnių augalų. Galite juos palikti ar persodinti į kitas vietas.

Atminkite: kai apkarpomi seni augalai, atsiranda daug puikios erdvės naujiems projektams – augalams, gėlėms, krūmeliams, medžiams. Štai tada labai smagu užsiimti kūryba ir atnaujinti savo kiemelio veidą.

Augalų sodinimas

Augalų persodinimas iš vazonų. Iš vazonų į žemę galima sodinti augalus tiek ankstyvą pavasarį, tiek vasarą, tiek ir vėlyvą rudenį. Iškasimo laikas nėra aktualus, nes tokie sodinukai turi uždarą šaknų sistemą. Jų tiesiog nereikia iškasinėti. Persodinus juos iš vazono į dirvą, jie tiesiog auga toliau.

Žydinčių augalų persodinimas. Birželio mėnesį galite sodinti naujus želdynus, alpinariumus, didelius augalus (augintus vazonuose). Sodinkite juos į dirvą drąsiai. Ir nebijokite persodinti augalų, kurie šiuo metu žydi. Tikrai nepakenksite. Augalai jums tik padėkos: juk jo augimui atsiras naujų galimybių – daugiau drėgmės, šilumos.

Augalų persodinimas iš vienos vietos į kitą. Persodinant augalus reikia žiūrėti, kokias augimo sąlygas jis mėgsta. Kad saulėkaitą mėgstančio augalo nepasmerktumėte nykti pavėsyje, ir atvirkščiai. Žinoma, galbūt augalas, pasodintas į jam netinkančią vietą, ir toliau augs, neskurs, bet jau tikrai neatsiskleis visu savo grožiu, kuriuo būtų džiuginęs akį, jei tik būtų patekęs ten, kur reikia.

Spygliuočių persodinimas. Jei norite birželio mėnesį persodinti kokį spygliuotį iš vienos vietos į kitą – deja, tai nėra labai tinkamas metas. Su gėlėmis paprasčiau. Iškasei duobutę, pasodinai, gausiai prilaistei, ir gerai. O pušims, eglėms toks persodinimas (iš vienos vietos į kitą) gali būti net pražūtingas. Medeliai gali neprigyti. O blogiausia žinia, kad šie spygliuočiai to neprigijimo iš karto neparodo. Atrodo, po persodinimo augalas ir toliau sau sėkmingai žaliuoja, auga, o iš tiesų merdi. Pirmieji jo neprigijimo požymiai pasirodo tik vasaros gale (ar netgi kitais metais po žiemos). Todėl žmonėms atrodo, kad jų mėgstamas spygliuotis nušalo. Anaiptol. Atminkite, šiems spygliuočiams persodinti tinkamiausias laikas – ankstyvas pavasaris arba rugpjūčio antroji pusė, rugsėjis (iki pat spalio pradžios). Tad sekite instrukcijas ir nesavivaliaukite!

Rododendrų persodinimas. Šie augalai (ypač jų dideli ir nuostabaus grožio žiedai) žavi visus. Deja, retas kuris juos pirkdamas rimčiau pasidomi, kokios sąlygos patinka šiems visžaliams augalams. Atminkite, jei norite, kad rododendras jus džiugintų ištisus metus, turite sodinti jį pavėsyje. (Visai kas kita – azalijos, kurios irgi pasižymi įvairiaspalvių didesnių ir smulkesnių žiedų gausa, bet puikiai jaučiasi tiek saulėje, tiek ir daliniame pavėsyje.) Dar vienas mitas apie rododendrus – kad šie gražuoliai dažnai nušąla.  Rododendrai bijo ne šalčio, o saulės. Pasodinti saulėtoje vietoje jie paprastai pritrūksta drėgmės, nes, atėjus rudeniui, žmonės kažkodėl nustoja juos laistyti. Jiems atrodo – kuriems galams pilti vandenį, jei karščio nėra. Iš tiesų tai didžiulė klaida. Rododendrai, spanguolės, šilauogės, tujos, buksmedžiai, bugieniai ir kiti lapuočiai, taip pat ir visi spygliuočiai žiemos metu privalo gauti užtektinai drėgmės. Tad visų jų laistymas iki pat žiemos pradžios yra labai svarbus.