Venecijos architektūros bienalėje architektas Gintaras Balčytis įsitikino: nereikia blizgučių. Įdomu nagrinėti maketus ir brėžinius ir juose skaityti architektų mintis. Gaila, Lietuva šiame festivalyje apskritai nebyli.

Surengė sau komandiruotę

Prieš kelias savaites skolintais guminiais batais po Veneciją braidęs kaunietis architektas G.Balčytis sklidinas įspūdžių. Ir ne vien dėl to, kad turėjo galimybę Šv.Morkaus aikštėje, prie lauko kavinės staliuko pasėdėti apsuptas "jūros". Vaizdinių ir idėjų pliūpsnį jis parsivežė iš tryliktosios Venecijos architektūros bienalės.

Architektūros festivalis unikaliame Italijos šiaurės mieste vyksta kas dveji metai ir trunka tris mėnesius. Nuvykti į vieną garsiausių tarptautinių architektūros renginių kaunietis sumanė pats sau, be kolegų. Jam buvo smalsu savo akimis pamatyti tai, apie ką kalba viso pasaulio architektai. Be to, G.Balčytis organizuoja ateinantį rudenį pirmą kartą vyksiantį Kauno architektūros festivalį, tad buvo itin pravartu pasižvalgyti ir pasisemti minčių, idėjų, patirties.

Venecijos renginys kunkuliavo dviejose pagrindinėse vietose: buvusioje karinės laivybos bazėje "Arsenale" ir Giardini parke. Jame yra atskirų šalių stacionarūs paviljonai, kai kurie iš jų pastatyti dar XX a. pirmojoje pusėje. "Arsenale" prisistatė šalys, neturinčios savo nuolatinių "ambasadų".

Šalių paviljonai tarnauja ne vien architektūros, bet ir kitoms meno sritims pristatyti. Nei Lietuva, nei Latvija, nei Estija tokių paviljonų neturi. Tiesa, kai kurių šalių eksponatai būna išsibarstę tiesiog mieste, viešose erdvėse. Šiemet taip save Venecijoje pristatė latvių architektai.

Planšetės – nebe stebuklas

Venecijoje prisistatė įvairios pasaulio šalys ir atskiros architektų grupės. Vis dėlto, atkreipė dėmesį G.Balčytis, kai kurių ekspozicijų autoriai, pernelyg stengdamiesi išsiskirti iš kitų, sulaukė priešingo rezultato – lankytojai jų ekspozicijose ilgai neužsibūdavo.

Dalis valstybių nusprendė lankytojams rodyti ne įprastus architektų įrankius – maketus, brėžinius ar nuotraukas, bet įvairias instaliacijas. Tai erdviniai kūriniai, jungiantys įvairias meno rūšis. Kai kurios instaliacijos, pastebėjo G.Balčytis, net nelabai siejosi su architektūra, o norint jas suvokti reikėjo daugiau laiko. Kaunietis prisipažino, kad labiau norėjosi justi architektūros tendencijų, idėjų skonį, tad neretai jis, neužsižaisdamas erdviniuose vaizdo ir garso projektuose, judėjo toliau.

Tiesa, kai kurios instaliacijos, pašnekovo pastebėjimu, pasiteisino. Pavyzdžiui, Olandijos paviljone žmones užlaikė itin paprastas sprendimas. Tam tikra trajektorija iš lėto judėjo spalvotos uždangos. Buvo įdomu justi, kaip kinta erdvė žiūrovui nė nepajudėjus iš vietos.

Kelių šalių atstovai į ekspozicijos apžiūrą įtraukė šiuolaikines technologijas – planšetinius kompiuterius, žiūronus ir kitą įrangą. Vis dėlto, išvargtini milžiniškos pasiūlos, G.Balčyčio pastebėjimu, lankytojai ne itin noriai naudojosi papildomais įrenginiais.

Nemato, vadinasi, nėra

"Tikiuosi, Lietuva kada nors dalyvaus Venecijos architektūros bienalėje, tačiau reikės labai gerai pagalvoti, kaip ir ką pristatyti. Mano nuomone, instaliacijomis pasaulio nebenustebinsi", – svarstė kaunietis.

Jis grįžo padaręs aiškią išvadą: jei valstybė pasauliniame renginyje nedalyvauja, jos tarsi visai nėra. Štai latviai yra dalyvavę keliose bienalėse, nebe debiutantai estai gana neblogai žinomi ir turi užsitarnavę savo vardą. "Mūsų apskritai nežino, net nesusimąsto, kad dar yra kažkokia šalis, turinti architektų", – liūdną žinią skelbė G.Balčytis.

Dalyvavimas Venecijos architektūros bienalėje nepigus – reikia išsipirkti vietą, papildomai kainuoja įrengti ekspoziciją, dalyvių kelionė ir apgyvendinimas. Lėšų randama kitų sričių renginiams. Pavyzdžiui, Venecijos bienalėje, kurioje pristatomas viso pasaulio šiuolaikinis menas, Lietuvai yra atstovaujama.

"Turbūt mūsų sąmonėje architektūra nėra meno objektas, kurį šalis galėtų eksponuoti ir per tai kurti šalies įvaizdį. Iš tikrųjų tik dalyvaudamas kartu su kitais gali sukurti ką nors įdomaus, atrasti bendrų tikslų, idėjų. Reikia kažką padaryti, kad šalį pradėtų vertinti", – nedvejojo architektas.

Ateinantį rudenį G.Balčytis kauniečiams ir svečiams pasiūlys kiek kitokią "Veneciją". Kaune vyksiančio architektūros festivalio žanras bus kiek kitoks. Tai renginys daugiau skirtas plačiajai visuomenei.

"Pasitvirtino sumanymas Kauno renginį ištęsti per du mėnesius, o sutalpinti į kelias dienas. Tuomet daugiau žmonių turės galimybę pamatyti parodas, ekspozicijas, dalyvauti skirtinguose renginiuose", – užtvirtino sau G.Balčytis, Kauno architektūros festivalio idėjos autorius.

Turistai brido basomis

Ne vien kanalais, bet ir pasauliniais renginiais garsi Venecija sutraukia visą pasaulį. Šio miesto turizmo vizija buvo apgalvota maždaug prieš šimtmetį. Mat vasarą unikalų miestą aplanko milijonai svečių, o šaltuoju sezonu jis tartum apmiršta.

Todėl vienas iš Venecijos vadovų praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje sumanė suburti pasaulio menininkus. Atrėžė žemės plotą ir leido kitoms šalims statyti čia savo paviljonus ir tai pasiteisino. Iki šiol žmonės iš viso pasaulio plūsta į Veneciją net tada, kai ją semia potvynio vanduo.

Ant pėsčiųjų takų ir aikštėse tyvuliuojantis vanduo nelaikomas trūkumu. Priešingai, turistams įdomu braidyti po miestą, įstaigas, kurios net ir semiamos vandens nenutraukia veiklos. Naujų išgyvenimų netikėtai patyrė ir G.Balčytis, vieną rytą pro viešbučio langą pamatęs paraitotomis kelnėmis, su lagaminais ant pečių brendančius turistus.

Kauniečiui beliko tik viešbučio personalo paprašyti guminių batų ir leistis į braidymo ekskursiją. Architektas sutiko žmonių, kurie važiuoja į Veneciją specialiai rudenį, norėdami pagyventi potvynio sąlygomis.