Dviračių kultūrai pamažu įsigalint ir Lietuvoje, miestuose prireikė jiems pritaikytos infrastruktūros – atremti ir saugoti skirtų stovų. Jie yra mažosios architektūros dalis kaip suoliukai ar šviestuvai, bet kol kas jų estetinė išraiška nesureikšminama.

Nupjauna patį stovą

Dviračių šeimininkai dviračių stovus visų pirma vertina ne pagal grožį, bet pagal funkcionalumą. Tie, kurie dažnai jais keliauja, jau puikiai išmano šių įrenginių matematiką.

Bene dažniausiai Kaune pasitaiko ratą fiksuojantys stovai. Ko gero, vienintelis jų privalumas, kad jie užima nedaug vietos. Vis dėlto ne visi dviratininkai jais patenkinti. Visų pirma, ne visų dviračių ratai telpa į ratui skirtą tarpą.

Be to, prirakinus prie stovo vien ratą, ne visada saugu – miklūs ilgapirščiai gali ratą nesunkai nuimti, o likusį dviratį nugvelbti. Dviratininkai žino atvejų, kai vagys įveikia ne tik kai kurias spyneles. Metalo pjūkleliu jie nesunkiai nupjauna nestorą dviračio laikiklio vamzdį ir grobis – jų.

Daug kam atrodo, kad kur kas pranašesni dviračiams paremti ir prirakinti vadinamieji gyvatukai. Suraitytas vamzdis – kur kas storesnis ir aukštesnis. Suriesto dviračio laikiklio kilpa būna įvairaus pločio, bet tokio aukščio, kad prie jos patogu prirakinti dviratį ties jo rėmu, o ir pats dviratis gali stovėti stabiliau. Vis dėlto tokių dviračių stovų išvaizda primityvi, įtvirtinti šaligatvio ar aikštės grindinyje šie „vamzdžiai“ papildomo grožio nesuteikia.

Nuotaikingi akcentai

Kai kuriuose užsienio miestuose, kur dviratį turi ir naudoja kone kiekvienas miestietis, dviračių saugykloms skiriamas ne vien funkcinis dėmesys. Stengiamasi, kad dviračių stovai tarsi šiuolaikinės skulptūros įvairintų aplinką, derėtų prie jos.

Pavyzdžiui, senamiestyje ar prie bažnyčios statomas stovas primena senąsias kalvystės tradicijas. Kai kur drąsiai naudojamas kontrasto principas. Senų namų fone sušvyti ryškiaspalviai žaismingų formų stovais. Vieni stovai vaizduoja dviratį, kiti – žmogų, treti primena neaiškios formos meno skulptūrą.

Dar daugiau laisvės naujiems mažosios architektūros elementams – šiuolaikinėje miestų aplinkoje.

Dviratininkai laukiami ne visur

Jei dviračių „garažais“ nepasirūpinama, jų šeimininkai ieško tam tinkamų kitų objektų. Prirakina savo transporto priemones prie stulpų, medžių, tvorų. Tokį reginį dažnai galima išvysti ir Kaune, nes dviračiais atvykstančių klientų laukia ne kiekviena įstaiga, o savivaldybė dviračių stovais daugiausia pasirūpinusi yra miesto centre.

Dviračiu Kaune dažnai keliaujantis architektas Evaldas Barzdžiukas dviračiams skirtų įrenginių pasigenda: vienur jų visai nėra, kitur – jie nepraktiški. Kai kurie, pasak architekto, neblogai atlieka jiems skirtą funkciją, bet išvaizda niekuo neišsiskiria, nors galėtų būti žaismingi aplinkos elementai.

„Dviračių stovais pasirūpina įstaigos, bet tikrai ne visos. Labai patogus stovas prie Kauno miesto savivaldybės, nes prie jo prirakinti dviratį patogu. Geras jo aukštis, nereikia pasilenkus knibinėti. Daug kur stovai yra labai žemi“, – pasakojo architektas.

Kai stovas pakankamo aukščio, architektas stengiasi prirakinti ir ratą, ir rėmą, nes girdėjo, kad vagiami ir vien ratai. Pernai jo dviratį vagys nugvelbė, nors šis buvo prirakintas prie rėmo. Tąkart kalta buvo per silpna spyna.

Saugykla visai dienai

Architektas džiaugtųsi, kad įrenginiai dviračiams būtų ne tik funkcionalūs, bet ir estetiški. Jie galėtų būti tvirtinami ne tik prie grindinio, bet ir, pavyzdžiui, prie sienos. Dizainas toje pačioje gatvėje ar miesto zonoje galėtų būti vienodas, priderintas prie aplinkos.

Gaminti dviračių stovus, neabejoja E.Barzdžiukas, galėtų kad ir patys lietuviai. Sukurti funkcionalų, estetišką, Kaunui derantį dviračio stovą būtų puiki užduotis studentams, tai galėtų būti diplominio darbo tema. Kita vertus, pripažino pašnekovas, pramoninis gaminys gali būti patvaresnis.

Architekto nuomonė, stoginės dviračiams nėra būtinos – jam nubraukti kelis lietaus lašus nuo sėdynės nesunku. Mieste galėtų atsirasti dviračių saugyklų, kuriose būtų saugu palikti šią transporto priemonę dienai ar ilgiau. Pavyzdžiui, prie stoties.

„Atvykęs dviračiu į traukinį, nuvažiuoji į sostinę, grįžęs vėl sėdi ant dviračio ir važiuoji namo“, – pavyzdį pateikė architektas.

Sukurtų, jei kas gamintų

Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Dizaino katedros lektorius Egidijus Valentinavičius neabejoja, kad lietuviai sukurtų originalių dviračių stovų, kurie palepintų ne tik dviratininkus, bet ir papuoštų miestą.

„Lietuvių dizainas ir užsienyje vertinamas gana gerai, pelno apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose“, – priminė jis. Vis dėlto bet kokių objektų masinė gamyba, pasak E.Valentinavičiaus, yra susijusi su verslu, finansavimu.

„Pirma turi būti iššūkis, poreikis, po to kuriamas daiktas. Atbuline eiga procesas nelabai vyksta. Projektai pasiklysta pritrūkus finansavimo“, – įsitikinęs E.Valentinavičius.

Dviračių stovus, pašnekovo nuomone, reikėtų derinti prie miesto aplinkos, kad visi mažosios architektūros elementai – suoliukai, šviestuvai, dviračių stovai tarpusavyje derėtų.

„Galbūt viskas galėtų prasidėti nuo itin originalus dizainerio pasiūlymo, tačiau į tai dėmesį turėtų atkreipti politikai ir verslininkai. Akademinių projektų – begalės, tiesiog jiems įgyvendinti pritrūksta pinigų“, – pridūrė dizaino specialistas.

Prie medžių, stulpų, tvorų rakinami dviračiai, jo nuomone, miestą darko. Kita vertus, lietuviai linkę, kad jų transporto priemonė būtų po ranka, kad nereikėtų iki jos toli eiti, kad būtų saugiau. Tad geriau pasirenka medį nei kiek toliau esantį stovą.