Pajuodusios lubos, aptrupėjusios sienos ir laiptai, dažų atplaišos ir kiti nepageidautini dalykai interjere gali daryti ir priešingą poveikį – būti interjero pagrindu. Ypač tiems, kurie įninka į „Fluxus“ idėjas.

Šėlsmas neamžinas

Karą nuobodybei ir rutinai paskelbė Kauno senamiestyje neseniai duris atvėrusi „Fluxus ministerija“. Ši įstaiga iš Vilniaus persikraustė į tarpukariu statyto avalynės fabriko „Lituanica“ keturių aukštų pastatą. Jį supa vėliau išdygę gamykliniai ir administraciniai mūrai bei betoniniai blokai.

Keturaukštyje fluksininkai gali reziduoti, kol rengiamas vadinamasis „Lituanicos“ detalusis planas. Ateityje šią pramoninę zoną ketinama paversi daugiafunkciu kvartalu. Kol į „ministerijos“ duris pradės belstis statybininkai, manoma, praeis ne mažiau kaip pusantrų metų, tad šiam laikotarpiui už simbolinę kainą ir buvo išnuomotas vienas seniausiųjų gamyklos pastatų.

Savanoriams talkininkams išgabenus daugiau kaip 100 kub. m statybinio laužo ir šiukšlių, atsivėrė įspūdingos erdvės, iš viso – apie 6,3 tūkst. kv. m ploto patalpų. Kai kurias milžiniškas sales, paremtas kolonų eilėmis, ketinama padalyti į mažesnes patalpas ir paversti menininkų studijomis.

Suteikti erdves menininkams ir yra „Fluxus ministerijos“ užduotis. „Kadangi projektas kol kas numatytas pusantrų metų, investuoti daug lėšų patalpoms pritaikyti neketinama, nebent patys menininkai tai darys savo lėšomis“, – komentavo „Fluxus ministerijos“ kancleris Karolis Rakauskas.

Gerbiami ir savamoksliai

Iš viso, pasak K.Rakausko, pastate įsikurs apie 60–70 studijų. Menininkai galės išreikšti save dekoruodami savo darbo aplinką arba galės palikti ją tokią, kokia yra. Studijų šeimininkais gali tapti nebūtinai profesionalai, durys atviros ir savamoksliams kūrėjams.

Besinaudojantiesiems patalpomis nereikės mokėti nuomos, tačiau privalu bus padengti išlaidas už komunalinius patarnavimus. Be to, prašoma, kad menininkai nesėdėtų užsidarę, o būtų atviri, savo kūrybą rodytų viešumoje, rengtų parodas, pasirodymus, pamokas. Taip pat turi būti vengiama komercijos.

Pats K.Rakauskas teigė nesąs menininkas. „Man meno kurti nereikia, turiu žiūrėti, kad jis būtų kuriamas“, – šypsojosi „Fluxus ministerijos“ atstovas.

Pastato nuomos, remonto, priežiūros, apsaugos paslaugos, pasak K.Rakausko, apmokamos iš privačių rėmėjų lėšų. Artimiausiu metu planuojama remontuoti kiaurą stogą. Šaltuoju sezonu, kaip teigė kancleris, patalpos bus šildomos elektriniais radiatoriais.

J.Mačiūno gimtasis miestas

„Flux“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „tekėjimas“. „Fluxus“ – tai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs su menu siejamą verslą.

„Fluxus“ judėjimo krikštatėvis – lietuvis, Kaune gimęs Jurgis Mačiūnas. Gyvendamas JAV jis senus, apleistus pastatus panaudojo menui be komercijos, kad kiekvienas galėtų išreikšti save. Taigi neatsitiktinai „Fluxus ministerijoje“ veikia J.Mačiūnui skirta ekspozicija.

J.Mačiūnas, 1963 m. paskelbęs Fluxus manifestą, pakeitė žodžio „fluxus“ aiškinimus savo interpretacijomis. Fluxus tikslas buvo apibrėžti apvalantį kitimą, kuris išvalytų tiek meną, tiek ir gyvenimą. J.Mačiūno požiūriu, gyvenimas tapo per daug racionalus, reglamentuotas ir komercializuotas, o menas tapo profesija, neišsiskiriančia iš kitų.

Batas lygus paveikslui

Kaunietiškasis „Fluxus“ židinys žada vienyti kuriančius ir veikiančius žmones. Pirmajame aukšte pradeda veikti renginių, antrajame – teatro ir parodų cechai. Trečiajame ir ketvirtajame aukštuose rezidentų studijų ir renginių cechai, ant stogo – daržininkystė.

„Fluksiško“ interjero kūryba primena vaikiškų namų statybą – iš to, ką randi, iš to ir lipdai. Kas ką išmetė, tą priglaudi, kur nori, ten rašai ar pieši. Į buvusias avalynės fabriko erdves nemaža dalis baldų atvežti iš Vilniuje anksčiau veikusios „Fluxus ministerijos“.

Antai svetainę primenančioje patalpoje daugelis baldų – ne pirmos jaunystės ir „fluksiškai“ patobulinti. Minkštasuoliai išgražinti negobeleniškais audiniais, spintelė – paminkštinta. Krėslas su ratukais pagamintas iš prekybinio vežimėlio, baras – iš medinių euro padėklų.

„Ką galima veikti tokioje skylėje?“ – paklaustų ne vienas tradicinių pažiūrų atstovas. „Fluksininkai“ ramių ramiausiai atsakytų: „Skaityti knygas, ragauti vegetariško maisto, raustis mainų turgelyje, bendrauti.“

Kabantys nudažyti batai – puiki dekoracija, menanti statinio praeitį. Kuriant interjerą vadovaujamasi principu neskubėti šalinti. Sąmoningai paliekami atskurę dažai, ar kitos įprastame statinyje šalintinos detalės. Piešiniai ant sienų ir langų – ne tik nesmerktini, bet ir pageidautini.

Vilniečiai, K.Rakausko pastebėjimu, buvo šiek tiek išlepinti pasiūlos, o Kaune šis naujas objektas sulaukė didelio menininkų ir meną vartojančiųjų susidomėjimo.

„Fluxus“ pradžia

Po karo atsigaunančiose Vakarų valstybėse, ypač JAV, imta domėtis Rytų kultūromis, gyvensena ir ideologija. Amerikiečių avangardistas, kompozitorius ir menininkas Johnas Cage'as, studijavęs dzenbudizmo veikalus, savo 6-ojo dešimtmečio eksperimentinėmis muzikinėmis kompozicijomis davė užuomazgą „Fluxus“ srovei.

Atsitiktinumo aspektas J.Cage'o darbuose sudomino ir turėjo įtakos lietuvių kilmės menininkui Jurgiui Mačiūnui. Jis judėjimą pavadino „Fluxus“ ir 1961 m. surengė pirmąjį renginį Niujorko galerijoje, 1962 m. suorganizavo „Fluxus“ festivalius Europoje.

„Fluxus“ menininkai siekė „pasidaryk pats“ estetikos ir vertino paprastumą. Jie dirbo su bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis medžiagomis, kūrė individualiai arba išvien su kolegomis. Buvo nepriimtina savo kūrinius gaminti fabrikuose. J.Mačiūnas pats ranka surišo daugelį „Fluxus“ leidinių. Judėjimas reiškėsi vizualinių menų ir muzikos, taip pat literatūros, miestų planavimo, architektūros ir dizaino srityse.

Apie fabriką „Lituanica“

Kauno avalynės fabrikas „Lituanica“ buvo įkurtas 1934 m. senojo miesto dalyje, Nemuno ir Neries upių santakoje. 1938 m. įmonės savininkų brolių Šajos ir Mordchelio Gothelfų antspaude įrašyta „Pilnoji bendrovė, avalynės fabrikas “Lituanica" ir odos prekyba. 1940 m. rugsėjį, įmonė, kurioje dirbo apie 100 žmonių, buvo nacionalizuota, o karo metais sunaikinta. Pirmosiomis pokario dienomis įmonė buvo skubiai atstatyta.

Namų taisyklės (pagal J.Mačiūną)

1. Rūkyti draudžiama visame name (ministerijoje).

2. Vartoti alkoholį – taip pat (išskyrus barą), o narkotines medžiagas ir už ministerijos ribų. Atsakingi tėvai, mokytojai ir policija.

3. Savo duris visada laikykite uždarytas.

4. Po vidurnakčio – absoliuti tyla. Išskyrus tada, kai organizuojami „Fluxus ministerijos“ renginiai.

5. Nepamirškite taupyti elektros energijos.

6. Pastate niekur nemėtykite maisto. Pūvantis maistas privilioja vabzdžius ir peles.

7. Besaikis ir betikslis vandens naudojimas prausiantis visiems paspartins nuomos kainų augimą. Nėra jokios prasmės leisti vandenį muilinantis, nes tai yra dvi priešingos funkcijos.

8. Tualete, atlikus reikalus, būtinai nuleiskite vandenį. Neužmirškite paaukoti lito mūsų gerbiamiems tvarkytojams.

9. Skleidžiamų garsų neturi girdėti kaimynai.

10. „Fluxus ministerijoje“ galioja Pasaulinės etikos fundamentalių principų 4-asis straipsnis: "Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų ir Užupio respublikos konstitucija.