Tiems, kurie planuoja šiais metais pasistatyti šiltnamį, – pats laikas paskubėti. Laiko užims ne tik surinkti patį statinį – pirma reikia išspręsti galvosūkį, kokių konstrukcijų bus šiltnamis. Pasirinkimas šiandien nemažas.

Kaina – pagal gamintoją

Šiltnamių iš naudotų plastiko vamzdžių ar atliekamų medžio tašų dar galima pamatyti atokesniuose kaimuose ar sodininkų bendrijose. Tie, kurie rūpinasi savo kiemo estetiniu vaizdu, ieško grakščių formų ir šiuolaikiškų medžiagų šiltnamių. Juk jie tampa savotišku sodybos akcentu.

Kokį šiltnamį pasirinkti, priklauso ne tik nuo piniginės storio. Reikėtų įdėmiau pasiaiškinti, kas lemia statinio kainą.

Iš pažiūros taip pat atrodančių šiltnamių konstrukcijos gali būti skirtingos. Vienų karkasas būna cinkuoto plieno, kitų – aliuminio. Pastarieji brangesni.

Plika akimi nepastebimas kartais būna ir profilių storis. Kuo storesnis metalas, tuo tvirtesnis, vadinasi, ir brangesnis.

Kaip ir daugelio gaminių, taip ir šiltnamių kaina nemaža dalimi priklauso nuo gamintojo. Jau beveik įprasta, kad kiniški produktai visuomet pigesni, nei gaminti Vakarų Europoje. Šiltnamiai – ne išimtis. Iš pažiūros niekuo nesiskiriantis kiniškas šiltnamis kone pusiau pigesnis už gamintą Danijoje arba Vokietijoje. Patys šiltnamių pardavėjai stebisi, kad visi kiniškų gaminių duomenys niekuo nenusileidžia vakarietiškų. Negalima tvirtinti, kad ir kokybė prastesnė. Aliuminis pigesniu metalu nekeičiamas, o dangai pasirinkti polikarbonato lakštai. Spėjama, kad kinai paprasčiausiai išsinagrinėjo danišką šiltnamį ir pernelyg nesivargindami jį nukopijavo. Gerokai mažesnę kainą lėmė pigi darbo jėga. Maždaug 10 kv. m ploto aliuminio karkaso ir polikarbonato lakštų Europoje gamintas šiltnamis kainuoja 5–6 tūkst. litų. O kinišką tokių pat medžiagų ir konstrukcijos šiltnamį galima įsigyti už 3 tūkst. litų.

Betonuoti pamato nebūtina

Būdavo įprasta, kad prieš statydami šiltnamį sodybų šeimininkai statiniui išliedavo betono pamatus. Juos kartais atstodavo pakloti gelžbetonio stulpai, betoniniai vejos bortai.

Šiuolaikiškiems lengvų konstrukcijų aliuminio šiltnamiams betono pamatų nereikia. Dažniausiai gamintojai siūlo palyginti storos cinkuotos skardos pamatinę dalį, patikindami, jog tokios užtenka.

Šiltnamių pardavėjai irgi patvirtina, jog tokių pamatų užtenka dešimtmečiui ar dar ilgiau. Kad statinio neišjudintų stiprus vėjas, pamatų kampuose būna įtvirtinti gana ilgi kuolai. Pakanka juos įsmeigti į žemę, tačiau tvirtas konstrukcijas pripažįstantys lietuviai kuolus kartais įbetonuoja.

Kai kurie gamintojai šiltnamio karkasą rekomenduoja tvirtinti prie medinio pagrindo. Specialistai tokį sprendimą linkę kritikuoti. Pirmiausia dėl to, kad ant žemės gulintis ir nuolat drėgnas medis gali greitai sutrūnyti. Net jeigu ir bus impregnuotas, po tam tikro laiko jis vis tiek gali pradėti pūti.

Plėvelė praranda populiarumą

Kuo dengti šiltnamį? Per ekonominį sunkmetį geriausia išeitis būtų nusipirkti polietileno plėvelės. Ji – pigiausia, kvadratinio metro kaina, atsižvelgiant į plėvelės tankį, nesiekia ir lito. Tačiau plėvelė gali būti ir trumpalaikiškiausia šiltnamio danga – laikyti vos sezoną. Po žiemos dažną polietileno plėvele dengtą šiltnamį reikia apvilkti nauju apdaru – keisti jo dangą.

Pagrindinis kriterijus renkantis polietileno plėvelę šiltnamiui – jos tankis, skaičiuojamas mikronais. Rankomis čiupinėjant plėvelę sunku nustatyti, kokio ji tankio. Tuomet galima pakilnoti ruloną. Kuo daugiau mikronų plėvelėje, tuo ji sunkesnė. Prekybos centruose siūlomas plėvelių pasirinkimas išties platus – nuo 80 iki 200 mikronų. Ploniausios ir storiausios polietileno plėvelės svoris skiriasi per pusę.

Ilgaamžiška yra armuotoji polietileno plėvelė, sutvirtinta specialiu audiniu. Yra ir daugiasluoksnių plėvelių, jos gana tvirtos. Tačiau tokios kelis kartus brangesnės už paprastą polietileno plėvelę.

Pagrindiniai polietileno plėvelės trūkumai – palyginti prastos termoizoliacijos ypatybės, jos greitai susidėvi, praleidžia kietuosius ultravioletinius spindulius, kurių poveikis augalams nėra teigiamas.

Stiklu dengti šiltnamiai gali būti ilgaamžiški, tačiau juos būtina akylai prižiūrėti. Neatsargus judesys kastuvu ar kitu įrankiu gali įskelti stiklą arba visiškai sudaužyti. Būna, kad bent po vieną stiklo lapą gali tekti pakeisti kasmet.

Žvelgiant į stiklo ypatybes, geroji ta, kad jis nepraleidžia kietųjų ultravioletinių spindulių. Blogoji – nepraleidžia net ir naudingo šių spindulių spektro ir yra palyginti trapus. Stiklą kai kurie sodininkai linkę baltinti kalkėmis. Jie įsitikinę, kad per skaidrią medžiagą saulės spinduliai išdegina augalus. Tačiau toks susirūpinimas be reikalo.

Atlaiko ledų atakas

Pastaruoju metu bene geriausiai vertinama šiltnamių danga – polikarbonato lakštai. Jie išsiskiria gana gera termoizoliacija, atsparūs atmosferos poveikiui, klimato pokyčiams. Nereikia baimintis, kad nuo karštų saulės spindulių polikarbonatas lydysis, pakeis formą, susibanguos – tam jis išties atsparus.

Palyginti su stiklu, polikarbonatas irgi nepraleidžia augalams kenksmingų ultravioletinių spindulių, tačiau yra pralaidus naudingam spindulių spektrui, tolygiai ir optimaliai sklaido augalams būtiną šviesą.

Polikarbonatas laikomas pažangiausia šiltnamių dengimo medžiaga ne tik dėl ypatingo spindulių pralaidumo. Jo dvisienė struktūra garantuoja tvirtumą. Tad darbuojantis šiltnamyje kastuvu, nereikia baimintis kotu netyčia užkliudyti dangos. Skirtingai nei stiklas, nuo palyginti nedidelio smūgio polikarbonatas tikrai nesuskils.

Šiltnamių pardavėjai dažniausiai siūlo dvejopą polikarbonato dangą: 4 mm ir 6 mm storio lakštus. Storesni lakštai gali atlaikyti net 115 km/val. skriejančius 2 cm skersmens krušos ledus. Gamintojai tvirtina, kad mūsų klimato sąlygomis užtenka šiltnamius uždengti ir 4 mm storio polikarbonato lakštais.

Polikarbonato lakštai ilgaamžiški, juos galima naudoti 20 ir daugiau metų. Ne mažiau kaip dešimtmetį tinkamos naudoti ir kitos plastiko dangos, turinčios panašių ypatybių į polikarbonato, tik gal kiek mažiau atsparios smūgiams.