Speciali drabužių kolekcija

VŠĮ „Menų terasa“ kūrėja I. Šidlauskienė save vadina įvairiapuse kūrėja. Vien sodo puoselėjimu ignalinietė neapsiriboja: kuria unikalius projektus, ruošiasi pristatyti sodininkės drabužių kolekciją, planuoja kūrybines dirbtuves „Sodininko siūlė“.

Tvirtina, kad jos gyvenime dalykai po vieną nevyksta. Inga kuria privačius sodus, rūpinasi Palūšės istorinių augalų ekspozicija, dalyvauja projekte „Dizaino sparnai“, kur drauge su dizaineriu Artūru Astrausku sukūrė sodininkės drabužių liniją. Ją pristatė rugpjūčio 23 d. didžiausioje Baltijos šalyse sodo dizaino konferencijoje „Garden Style“.

Paklausta, kodėl sodininkėms reikia gražių drabužių (juk žemė, purvas, nešvarios rankos), Inga dalijasi savo patirtimi. Sako, kad vasaromis pati į sodą eina plevėsuodama suknelėmis, o purvini darbai vyksta ankstyvą pavasarį arba vėlų rudenį. Tuomet galima rengtis drabužiais, su kuriais, Ingos žodžiais tariant, moteris panašesnė į statybininkę nei į sodininkę.

„Moteris sodininkė yra kūrėja. Ji kuria grožį, todėl ir pati turi būti graži, atrodyti gražiai ir dirbdama sodo darbus nesislėpti nuo kaimynų“, – aiškina I. Šidlauskienė.

Jos kuriami drabužiai yra ne tik gražūs, bet ir patogūs. Vilkint jais galima ne tik genėti augalus, bet ir nulėkti į sodo centrą įsigyti kokio nors augaliuko ar susitikti su draugėmis mieste puodeliui kavos. Kol kas kolekcija skirta tik moterims, bet ateityje galbūt kažką sukurs ir vyrams.

Stilius: „Moteris sodininkė yra kūrėja. Ji kuria grožį, todėl ir pati turi būti graži“, – įsitikinusi ne tik unikalų sodą, bet ir sodininkėms skirtą drabužių liniją sukūrusi I. Šidlauskienė. / V. Jakavonienės nuotr.

Augalų madų nesivaiko

Daugelis sodininkų mėgėjų, prie savo namų bandantys kurti vienokias ar kitokias žaliąsias erdves, Ingą jau pažįsta. Vadina jos sodą stebuklingu ir kviečia nebuvėlius jį gyvai išvysti, nes nuotraukos ir televizijos reportažai neperteikia jo nuotaikos ir estetikos.

Inga mielai dalijasi sodo atsiradimo istorija. Pasirodo, 11 a kiemas buvo tikras iššūkis net ir labai kūrybingai jo šeimininkei. Kodėl? Jis yra netaisyklingos trapecijos formos, kuri baigiasi aštria smaile. Vaikštant po sodą kartais net sunku suprasti bendrą sklypo formą, nes įvairios augalų užtvaros, arkos ir pergolės (terasos konstrukcijos) erdvę suskaido į atskiras dalis – tarsi į skirtingus kambarius.

Iš vieno taško čia visumos nepamatysi. Todėl ir įdomu. Apžiūrėjęs vieną „kambarį“, netrukus randi kitą, už jo – dar kitą ir vis kitokį. Veriasi nauji vaizdai ir naujos perspektyvos.

„Mano sode labai daug vertikalumo – ir medžių, ir visokių vijoklinių, laipiojančių augalų, specialiai jiems sukurtos laikančios konstrukcijos. Aš be galo mėgstu gyvas sienas, kurios suteikia sodui ne tik šešėlį, bet ir paslapties“, – atvirauja I. Šidlauskienė.

Sode beveik nėra spygliuočių, kaip ir vienmečių gėlių. Vietoj jų vyrauja lapuočiai, nedideli medeliai, rožės, vijokliai, įvairios daugiametės gėlės.

Madų Inga stengiasi nesivaikyti, nes jos laikinos. Augalus renkasi labai atsakingai ir dėl vietos trūkumo, ir dėl bendro vaizdo. Koks jis? Kuo natūralesnis ir nereikalaujantis preciziškos priežiūros. Tada ir peržydėjęs rožės žiedas netrukdo, o atsainiai sukritusi rudeninių lapų krūva netgi puošia.

Juokaujame, kad Ingos sodas tarsi medumi pateptas, nes kasmet pritraukia daugybę smalsuolių. Paprašyta paspėlioti, kas, jos nuomone, yra tas medus, Inga remiasi svečių atsiliepimais. Anot jų, sodas žavi visapusiškai užpildyta erdve, gera aura.

Gardu: vaismedžių koridoriuje sunokusių kriaušių gali nusiskinti patogiame aukštyje. Prieš sodinant buvo paruoštos specialios konstrukcijos, ant kurių vėliau buvo formuojami medžiai. / I. Šidlauskienės nuotr.

Kviečia į ekskursijas

Šiandien jau įprasta, kad kūrybingi žmonės, turintys ką parodyti, atveria sodų vartus ir kviečia lankytojus pasivaikščioti po savo išpuoselėtas žaliąsias erdves. Dalijasi sukaupta patirtimi, atsako į smalsius pradedančiųjų sodininkų klausimus, o po smagios ekskursijos pakviečia puodeliui arbatos į gėlynų paunksmę.

„Keletą dienų tokioms vasaros ekskursijoms skiriu ir aš. Rugpjūčio 10-ąją buvo paskutinis susitikimas“, – šypsosi šeimininkė ir pasakoja, kad šioje vietoje Šidlauskai gyvena jau devyniolika metų.

Aplinką susitvarkė prieš aštuonerius metus. Sodas, savaime suprantama, neatsirado iš karto – viskas vyko etapais. Iš pradžių įsikūrė sodyboje, tada tvarkė aplinką.

„Norėjosi net keliasdešimties metrų spinduliu už sklypo ribos nušienauti visas pakrūmes, aptvarkyti visus miškelius. Į talkas sukviesdavau visą giminę“, – pasakoja Inga.

Noras užsiimti sodininkyste jai atėjo iš prigimties. Vaikystėje, nuvykusi pas senelius į kaimą, pirmoji aplink jų namus apibėgdavo: norėdavo pasižiūrėti, kaip žydi narcizai, bijūnai, putinai ar alyvos.

Viskas mano gyvenime ir kūryboje vyksta natūraliai. Pagal nuojautą. Labai nemėgstu instrukcijų ar pamokymų.

„Visada žinojau, kad kada nors ir pati turėsiu sodą, pilną kvapnių augalų ir gyvybės“, – atvirauja Inga ir priduria augusi Ignalinoje, daugiabučių kvartale, tačiau savaitgalius, mokinių atostogas leisdavusi Utenos rajone pas senelius.

Kai ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų, dar gyveno bute, bet širdyje visada žinojo, kad diena, kai turės savo žemės, namą ir, žinoma, sodą, jau netoli.

Žavi natūralumas

Dar statant namą I. Šidlauskienės mintys sukosi apie aplinkos tvarkymą. Norėjosi nuo pirmų dienų matyti švarią ir tvarkingą namus supančią erdvę, tad buvo pasirinkta pirmiausia užsėti veją, patiesti takus.

Tolesnei sodo plėtrai įkvėpimo nepavyko rasti nei Lietuvoje leidžiamoje literatūroje, nei gyvai, todėl Inga jo ieškojo svetur, t. y. kelionėse ir iš „Amazon“ platformos atsisiųstose britų sodininkavimo knygose, albumuose. Beje, britiškąja sodų kultūra žavisi iki šiol, tad iš dalies ir sodas kuriamas panašia dvasia.

Inga pasakoja, kad angliškas (britiškas) sodas atsirado XVIII a. Anglijoje kaip priešprieša griežtai simetriškiems prancūziško baroko sodams. Jokios simetrijos ar griežtų geometrinių formų! Jo tikslas buvo atkartoti natūralų kraštovaizdį – lyg žmogaus čia nebuvo įsikišta. Medžiai susodinti grupėmis arba pavieniui, kad atrodytų tarsi natūraliai išaugę.

Tokiame sode gali būti ir nedidelių architektūrinių elementų – jaukių pavėsinių, obeliskų, tiltelių, suolelių, vartelių ir pan., suteikiančių jam romantiško prieskonio. Viso to yra ir Ingos sode.

Mėgstamiausios: žaliojoje Ingos oazėje ypatingą vietą užima rožės. Jas sodininkė itin mėgsta dėl ilgo žydėjimo ir įspūdingo kvapo. / N. Karpavičienės nuotr.

Įkvėpimo semiasi kelionėse

Dar vienas kūrėjos įkvėpimo šaltinis – kelionės. Paaugus sūnums (jų turi net tris), Šidlauskai nemažai keliavo po Europą. Programa dažniausiai būdavo priderinta prie vaikų, o ne Ingos norų, tačiau aplankyti bent vieną augalų karalystę būdavo privalu. „Jei kažkur nuvykusi nepamatydavau nė vieno sodo, kelionę vadindavau nenusisekusia“, – juokiasi ji.

Kelionėse matytų sodų Inga nekopijuoja. Spėja, kad gražūs vaizdai lieka pasąmonėje ir, ieškant tinkamiausio sprendimo, išnyra.

„Viskas mano gyvenime ir kūryboje vyksta natūraliai. Pagal nuojautą. Labai nemėgstu instrukcijų ar svetimų pamokymų. Manyje žaidžia matyti vaizdai, patirtos emocijos. Per visa tai ilgainiui gimsta originalūs sprendimai“, – kūrybinės virtuvės receptais dalijasi I. Šidlauskienė.

Šiuo metu, anot jos, sode mažai kas keičiasi, gal vienas kitas augalas. Visi kiti į savo vietas sugulę jau auga, bręsta. Jei kada Inga neiškenčia, nusiperka kokį naujoką, paskui ilgai suka galvą, kur jį pasodinti, nes vietos 11 a sklype jau beveik nėra.

„Neseniai sugebėjau į savo sodą įtalpinti 20 naujų rožių krūmų, nors senų čia daugiau nei 150“, – džiaugiasi sodininkė kūrėja.

Pasididžiavimas – rožės

Rožes I. Šidlauskienė pasodinusi kitaip, nei įprasta: integravusi tarp kitų augalų, o ne išmėčiusi po vieną krūmą, kaip dažnai daro kiti sodininkai.

„Todėl, kai rožės nežydi, sunku jas pastebėti“, – aiškina ir už minutės pažeria motyvų, kodėl šios gėlės tokios nepakeičiamos – dėl ilgo žydėjimo, įspūdingų kvapų ir žiedų įvairovės.

Mylimiausios – baltos tuščiavidurės rožės. Kartu su kitais daugiamečiais augalais jos sukuria nepakartojamų derinių, kuriuos Inga poetiškai vadina debesėliais, plaukiojančiais bendroje sodo augalų dermėje.

Moteris dar kartą patvirtina, kad yra kūrėja, o ne sodininkė. Todėl naudingoji sodo dalis jai niekada nerūpėjo ir nerūpės. „Turiu daržą, tačiau jame šeimininkauja mano mama. Ji gyvena daugiabutyje, todėl labai nori suleisti rankas į žemę, pajudėti, tai ir daro pas mane“, – pasakoja.

Sode yra vaismedžių – kriaušių, obelų, kurios duoda puikų derlių, tačiau pagrindinė jų funkcija – estetinė. „Svarbiausia man – grožis, bet esame parinkę tikrai skanių obuolių ir kriaušių veislių, tad vasaros pabaigoje turime gerą derlių“, – pasakoja ji.

Lankytojams atverti vartai

Susidomėjimas I. Šidlauskienės sodu prasidėjo, kai apie jį buvo parašyta spaudoje. Tuomet atvažiavo televizija.

Britų sodų kultūroje labai populiaru į savo sodą kviesti svečių. „Iš pradžių pasikviečiau tik rožių mylėtojų. Patiko. Tada nusprendžiau atverti sodo vartus platesnei publikai“, – dalijasi pašnekovė.

Kokių dalykų dažniausiai klausia į svečius atvykę žmonės? Anot Ingos, įvairių. Vieni domisi patikusiais augalais ir prašo apie juos papasakoti daugiau, kitus labiau domina rožių priežiūra. Vyrų dėmesį dažniausiai patraukia mažosios architektūros techninė dalis – kaip padaryta, kur pagaminta ir pan.

Inga sako, kad mažąją architektūrą ji projektuoja pati, o paskui ieško auksarankių meistrų, kurie galėtų išpildyti jos brėžinius.

„Labai nemėgstu, kai meistras ima fantazuoti. Todėl viską nubraižau pati ir reikalauju tikslumo“, – aiškina ji ir priduria, kaip svarbu sode išlaikyti mastelį – tam tikrą pagaminto daikto aukštį, plotį. Tik tuomet jis gerai atrodo bendroje dermėje, atlieka savo funkciją.

Smalsauju, kokia pati ikoniškiausia Ingos sodo vieta. Anot svečių, tai vartai. Jų centre yra kiaurymė, pro kurią matosi erdvės už sklypo ribų. Iš abiejų pusių juos puošia rožės ir raganės, susipinančios viršuje. Inga juokauja, kad nieko ypatingo čia nėra: už jų – išėjimas į sporto trasą, kelią, kuriuo Šidlauskai eina pasivaikščioti ar maudytis į netoliese esantį ežerą.

Išsiverčia be pagalbininkų

Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria sodo kūrėja, – laikas. Ingai jo visada trūksta.

„Man labai patinka tvarkytis sode, bet kai laiko nėra (koks renginys ar atvirų durų diena), tvarkymasis vyksta paskubomis. O kai viską darai labai greitai, nespėji pasimėgauti procesu“, – prisipažįsta pašnekovė, kuo toliau, tuo labiau svajojanti apie lėtąją sodininkystę.

Paklausta, kodėl neturi pagalbininkų, sako, kad neįmanoma jai padėti, nes čia reikia specifinių žinių. Todėl pačiai tvarkytis sode yra kur kas greičiau, nei stovėti prie kiekvieno ir aiškinti, kur ką išrauti, genėti ar sodinti.

O kaipgi sūnūs? Inga sako, kad nė vienas iš trijų mamos sodu nesidomi. „Vienintelė viltis – marčios“, – šmaikštauja kūrėja, nuo rudens namuose liksianti tik su dvylikos metų jaunėliu: vyresnieji jau bando eiti savais keliais.

„Todėl labai džiaugiuosi, kai vyrai kartą per savaitę man nupjauna žolę“, – džiaugiasi I. Šidlauskienė ir žada, kad ateityje vejos liks dar mažiau. Tik tiek, kad būtų kur priimti atvykusius į sodą svečius. Šiuo metu iš 11 a likęs vienas.

Paprašyta parodyti, kur auga seniausieji sodo augalai, Inga vedasi prie magnolijos, kalninės guobos, juodosios slyvos. Senbuvės tikrai išsiskiria savo įspūdingu stotu.

Nuo tapymo iki rašymo

Inga kiekvieną rytą gali gerti kavą vis kitoje ūksmingo sodo vietoje. Ar turi mėgstamiausią? Pasirodo, ji net ne sode – namo terasoje. Ten ir svečius vasaromis priima, o savaitgaliais pietauja su šeima.

„Kavos aš išvis negeriu, bet arbatą su vyru mėgstame gerti po guoba. Anksčiau sode dažniau ją gerdavome“, – kaltę verčia lietingiems šios vasaros orams.

Vėlyvas pavasaris – mėgstamiausias Ingos laikas sode. Tada viskas dar gaivu, šviežia, kvepia. Kitas mėgiamas periodas – birželio antra pusė ir liepos pradžia, kai pradeda žydėti rožės. Tuomet sodas kvepia rožėmis, vilioja bičių dūzgimu.

Inga atvirauja neturinti griežtos dienotvarkės – mėgsta improvizuoti. Todėl jos dienos skirtingos, užpildytos skirtingų veiklų. Buvo laikas, kai mėgo tapyti.

„Daugumoje mano paveikslų – moterys. Gyvenu tarp keturių vyrų, galbūt trūksta moteriškos draugijos, todėl ir prisipiešiau draugių?“ – linksmai spėlioja.

Dabar Inga netapo, bet drauge su kitais menininkais, sukviestais iš regiono, kuria kaukes. Ne Užgavėnių, o tokias, kurios atspindėtų Ignalinos krašto tradicijas arba turėtų kitą ryškią idėją.

„Jau kurį laiką dirbu sau, tad inicijuoju tokius projektus, kurie man asmeniškai įdomūs“, – aiškina I. Šidlauskienė, mėgstanti burti kūrybinę bendruomenę.

Šiuo metu veikli moteris rašo knygą. Jau sugalvojo pavadinimą – „Sodo jausmas“. Knygos puslapiuose – ne įprasti praktiniai patarimai, skirti sodininkams, bet asmeninės Ingos refleksijos, kas kūrėjai yra sodas, kuo jis jai svarbus.