Kad kas nuimtų kelias dešimtis metų, architektas profesorius Jonas Minkevičius, šiemet papildęs kultūros ir meno premijos laureatų gretas, nepaleistų pieštuko net ik rašydamas, bet ir braižydamas.

Daugumai šiandienos architektų didelę įtaką padarė J.Minkevičiaus darbai. Jo pavardė – daugelyje lietuviškų knygų apie architektūrą. Autoriaus galvoje dar nemažai neužbaigtų leidinių. Maža to, į devintą dešimtį įžengęs mokslininkas, nors pasišventė teorijai, kupinas idėjų, kaip ir kur galima būtų ką statyti.

Baigęs architektūrą, J.Minkevičius nedaug ragavo architekto duonos – suprojektavo individualių namų, karinę bazę.

"Projektuoti man labai patiko, o ir sekėsi. Buvau nepartinis, pamačiau, kad nėra jokių perspektyvų kurti, todėl perėjau į mokslo sritį", – prieš išskubėdamas pas studentus į prisiminimus grimzdo romaus balso profesorius.

Jo titulus ir nuopelnus architektūros sričiai galima vardyti nesustojant. Pats mokslininkas kuklus: "Manau, kad mano darbas turi kažkokią reikšmę." Tačiau ir pasirinkus mokslą nebuvo lengva, sovietinės ideologijos nenorėjusiam liaupsinti J.Minkevičiui nebuvo leista ginti kelių disertacijų.

Vis tik nuveikti darbai išguldyti knygose. To laikotarpio staigmena – 1971 m. išleista knyga "Architektūros kryptys užsienyje", vis dar skaitoma ir šiandienių studentų. Medžiagą J.Minkevičius rinko per turistines keliones po užsienį, pats fotografavo. Dargi įstengė susitikti su vakariečiais architektais ir išsunkti kiek įmanoma daugiau žinių apie Vakarų pasaulio architektūros laimėjimus.

Kokio vadovėlio trūksta šiandieniams būsimiems architektams?

Studentams trūksta labai daug. Pirmiausia tikro architektūros suvokimo istoriniame, kultūriniame, etiniame ir moraliniame kontekste. Be kitų dalykų, dėstau ir architektūros filosofiją. Labai gerai matau, kad daug darbų daroma ant netikrų pagrindų. Architektūrą suprantu kaip formų kūrimą, pastatų, erdvės projektavimą. Iš esmės architektūra yra prasminga ir vertinga tik tiek, kiek ji atitinka gėrio idėją. Jei tuo nesiremiama, architektūra tampa antiarchitektūra. Mėginu tai paaiškinti studentams.

Dar labai svarbu vertybinė pozicija. Dabar pergyvename vertybių krizę. Visas mūsų gyvenimas, pasaulis sujauktas, žmonija apimta krizės, pasaulio ekonomika griūvanti. Tai rodo, kaip būna, kai moralė atsiskiria nuo darbų. Tai atsispindi ir architektūroje. Mes – maža, nykstanti tauta. Mums iškyla ne tik bendro pobūdžio kūrybinės, bet ir savasties, kultūrinio ir tautinio identiteto problemos. Jei prarasime tautinį paveldą – viskas, tautos nebus.

Galime būti tvirti tik iš vidaus. Nereikia lieti kraujo ten, kur jis beprasmis. Štai Antanui Mackevičiui norima pastatyti paminklą. Reikia labai gerai pagalvoti, ar kunigas, kuris kariavo, šaudė, teisingai darė, ar tokią kovą jam reikėjo pasirinkti. Motiejus Valančius nuveikė tūkstantį kartų daugiau negu A.Mackevičius, bet jam paminklo neprojektuojame. Stovi kažkoks balvonas, į kurį nesinori žiūrėti.

Architektūra irgi turi būti apgalvota, ypač miestų urbanistikoje. Kiekvienas sklypas, kiekvienas žemės lopinėlis turi savo istoriją, jame – tam tikra informacija, tai ne kokia tuščia vieta. Be šių dalykų suvokimo architektūra – nesuprantama. Kas projektuoja to nesuprasdami, daro milžiniškų klaidų.

Kodėl lietuvių išprusimas architektūros srityje toks menkas?

Žmonės mąsto per siaurai, neturi parengimo. Trūksta ir savišvietos. Architektūros studijuoti ateina jauni žmonės, nežinantys savo šalies istorijos. Aš jiems dėstau kitus dalykus, universitete ne laikas pradėti mokyti Lietuvos istorijos. Tačiau, norint suprasti architektūros istoriją, reikia žinoti visą istoriją. Kai kurie net nežino, kada paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Jie net neturi intereso tai žinoti, nebeturi patriotizmo jausmo. Aš, mano aplinkos žmonės iš širdies buvome patriotai, idealistai, iki šiol toks esu. Patriotizmas duoda atsakomybės jausmą. Kad ir ką dirbtum, jauti, kad turi duoti bent kažkiek naudos visuomenei. Esminis architektūros principas – projektuodamas turi padaryti geriau, negu buvo. Ne pabloginti situaciją, bet optimizuoti.

Vertindamas projektus dažnai raginate nebijoti eksperimentuoti, drąsiai reikšti revoliucingas idėjas, būti šiuolaikiškus.

Taip, tai neprieštarauja prieš tai išsakytoms mintims. Tiesa, kai kuriose situacijose reikia prisitaikyti, atsižvelgti į kontekstą. Bet yra vietų, kurios yra laukas kūrybai. Jei surasi gerą sprendimą, situacijos nepabloginsi – parodysi savo tautos kūrybiškumą.

Klaidų tradicija tęsiasi iki šiol. Vienybės aikštėje kažkada suprojektavo projektų gamybos fabriką, funkcionalistinė architektūra netinkama šiai erdvei. Aš vienintelis protestavau, bet visiems kitiems architektams labai patiko, kad teks dirbti miesto centre. Perspėjau, kad prireikus statyti muziejų ar kitus kultūrinius pastatus, šios vietos jau nebus.

Prognozė pasitvirtino po kelerių metų. Kai atsirado galimybė statyti paveikslų galeriją, įkišo ją K.Donelaičio gatvėje ant kampo. Po to atsirado M.Žilinsko dailės galerija, įgrūdo į kampą prie Soboro, užuot surengę konkursą ir pastatę tikrą kultūros kompleksą Vienybės aikštėje. Kartais nereikia didelio pastato, tačiau vietoje ir geros koncepcijos statinys gali pagarsėti visame pasaulyje.

Ar yra tokių pastatų-ikonų Lietuvoje? Kokie, jūsų nuomone, pavyzdiniai objektai pasaulyje?

Lietuvoje? Reikėtų pagalvoti, ar yra tokių. Kai reikia atrinkti geriausius Lietuvos architektūros pavyzdžius, ilgai galvoju. Pasaulyje, žinoma, yra. Pavyzdžiui, Sidnėjaus operos teatras, kurį suprojektavo danų architektas Jornas Utzonas. Buvo paskelbtas tarptautinis konkursas. Nors statyba kainavo penkis kartus daugiau, nei buvo numatyta, bet užtat pastatė ženklą, kuris atstovauja visam Australijos žemynui.

Antai suomiai. Jie nėra sukūrę kažkokių ypatingų objektų, tačiau jų gebėjimas pritaikyti pastatus prie gamtos, jautriai ir kartu funkcionaliai įlieti juos į aplinką, panaudoti šiuolaikines medžiagas ir priemones – labai tikslingas. Tai rodo labai aukštą suomių architektūros kokybę. Iš jų mokėsi net japonai.

Lietuvoje naujoji architektūra kol kas tik gadina vaizdą. Antai Vilniuje dangoraižiais užstatyta Neries krantinė rodo visišką mūsų sutrikimą, jokios pozicijos neturėjimą. Dangoraižių politika nebūdinga Lietuvai. Parodėme, kad sekame užsieniu ir nieko daugiau nesugalvojame. Tik sugadinome senamiesčio aplinką.

Kokie Kauno objektai, statyti sovietmečiu ir po nepriklausomybės atkūrimo, yra vertingiausi, kuriuos reiktų išsaugoti ateities kartoms?

Iš sovietmečiu statytųjų gal geriausias – VDU centriniai rūmai, buvę Politinio švietimo namai (projekto autorius Boleslovas Zabulionis). Statiniui didelę įtaką padarė suomių architektūra. Jis savo vietoje, turi gana vertingų architektūros savybių, išliekamąją vertę. Daugelis kitų – vienaip ar kitaip netinkami. Pavyzdžiui, Viešoji biblioteka. Pastatas kaip pastatas, bet jis, įstatytas į parko teritoriją, sugadino žaliąją erdvę miesto centre, kurią praeities kartos išlaikė neužstatytą. Jei gadiname tai, kas buvo gera, mažiname gėrį ir tautoje, ir savyje, liudijame savo egzistencinį nuosmukį. Ne tiek svarbu architektūrinė forma, kompozicinės savybės. Tačiau jei esminis pagrindas neteisingas, uždedamas minuso ženklas.

Kas pastatyta po nepriklausomybės atkūrimo? Reikia pagalvoti... Nebuvo nieko tokio pastatyta. Bankų pastatai – blizgučiai, kokia čia vertybė? Na, šventyklos, bažnyčios visais laikais būdavo puošniausios, žmogaus kūrybos viršūnė. Jose užrašyta architektūros ir kito vizualiojo meno istorija. Lietuvoje pastatyta apie šimtą naujų bažnyčių. Kai rašiau apie bažnyčias ir reikėjo išrinkti geriausius pavyzdžius, mąsčiau mąsčiau ir neradau, kuri bent kiek vertingesnė. Gal Elektrėnų bažnyčia iš išorės kiek originalesnė? Kitos – arba gigantiškos, arba griozdiškos. Prie aplinkos neblogai prisitaikiusi Nidos bažnyčia.

Nemuno saloje statoma arena jau užstoja dalį kraštovaizdžio. Ji su "Akropoliu" sudaro sunkų kumštį. Tokiam objektui reikalingas maksimalus prieinamumas, o jis statomas izoliuotoje saloje. Objektyviai žiūrint, užuot kišę pinigus į tiltų statybą, milijonus geriau panaudotume architektūrai ar originaliai aplinkai. Pagaliau pati arena architektūrinės vertės neturi, tai geometrinis tūris. Žinoma, ją, kiek įmanoma, paspalvins. Bet tai ne tas didysis architektūros menas, koks turėtų būti.

Ko verta naujoji gyvenamoji architektūra?

Lietuva buvo išsimiklinusi iš tipinių, labai ribotų daugiabučių pastatų padaryti gana padorias ir įdomias kompozicijas aplinkos požiūriu. Pavyzdžiui, Kalniečių mikrorajonas Kaune, Lazdynai – Vilniuje. Tai buvo daroma labai sunkiomis sąlygomis, galimybių kurti labai mažai. Dabar sugrūdama užstatant maksimaliai. Aišku, viskas sueina į pinigus, siekiant pelno.

Dažnai siekiama formalaus efekto, kuris nepateisinamas nei funkciniu, nei estetiniu požiūriu. Lietuvos turtas – mūsų gamta, vanduo, kurio dabar niekas nevertina. Gėlo vandens pasaulyje mažėja, greitai jis bus brangesnis nei nafta. Privatizacija, miškų kirtimai, užstatytos pakrantės rodo mūsų dvasinę degradaciją, netenkame identiteto. Naikindami kraštovaizdį kertame šaką, ant kurios sėdime. Visa remiasi į etiką, moralę.

Daug rašėte apie kitus žmones, jų darbus. Ką parašytumėte apie save, jei žiūrėtumėte iš šalies?

Objektyviai kalbėti apie save sunkiausia. Mano gyvenimas paremtas tam tikromis vertybėmis, kurios, žvelgiant kitų akimis, galbūt atgyveno. Neturiu jokių turtų, man asmeniškai labai mažai reikia. Visada buvo įdomu ir svarbu daryti kažką, kas būtų naudinga tautai, žmonėms. Laikau, kad mano darbas turi kažkokią reikšmę. Svarbiausia, kad nemažai pramušiau. Skleidžiau žinias apie mūsų pasiekimus pasaulyje. Mano teorija apie menų sintezę interjere buvo pirmasis lietuvių architektūros mokslo indėlis į tarptautinį mokslą. Labai aukštai vertinama ir mano knyga apie Lietuvos bažnyčių meną. Beprecedentis atvejis – Lietuvos prezidentas Belgijos karalienei padovanojo būtent šią knygą.

Ar galvoje nekirba idėjos ką nors pačiam suprojektuoti?

Oi, žinoma, kyla minčių. Kai buvo paskelbtas konkursas suprojektuoti bažnyčią prie Kryžių kalno, aš padiktavau idėją, sūnus su draugais parengė projektą. Varžėsi daugiau kaip 30 projektų. Be didelių svarstymų mūsų projektas buvo paskelbtas nugalėtoju, jis buvo visa galva vertesnis už kitus. Tik nebuvo realizuotas, nes dvasininkai nesutinka statyti, kaip mes pasiūlėme. Mes siūlėme negadinti aplinkos, idėja buvo visiškai originali. Forma gali būti visiškai paprasta, bet atsakyti į visus klausimus. Jei būčiau jaunesnis, tikrai imčiausi projektuoti.

Architektūra veikia žmones. Kokioje aplinkoje gyvenate pats?

Gyvenu plytiniame daugiabutyje. Aplinka man neturi reikšmės. Taip, esu batsiuvys be batų – tik su vyžomis. Aš kilęs iš skurdžios šeimos, buvau pripratęs gyventi kukliai. Ir vyžas esu avėjęs. Besimokydamas buvau nuplyšęs, nevalgęs, vos ne valkata. Man tik svarbu, kad turėčiau vietelę, kurioje galėčiau ramiai kažką skaityti, dirbti. Aš gyvenu vidumi.