Gyvatvorė – neabejotinai puošnus sodybos elementas, o gyvenantiesiems miesto apsuptyje šios žaliosios atitvaros leidžia ne tik pailsinti akis nuo pilko mūro, bet ir apsisaugoti nuo dulkių, triukšmo ar skersvėjų.

Kodėl išplinka eglių atitvaros

Karpomoms gyvatvorėms tinka dauguma gudobelių, kaukazinės slyvos, ligustrai, forsitijos, medlievos, auksuotieji serbentai, skroblai, pūsleniai, zyboldo obelys. Užauginti galima 1,7–2 m ir aukštesnes gyvatvores. Jei karpoma nestipriai, šios gyvatvorės dar ir žydės.

Nekarpomoms iki 1,5–1,7 m aukščio žydinčioms gyvatvorėms puikiai tiks niponinės, vanhuto, smailialapės lanksvos, purpuriniai karklai, kalniniai serbentai.

Dekoratyviai, bet neaukštai gyvatvorei galima rinktis sidabražoles, japonines lanksvas, buksmedžius. Pastariesiems labiau tinka pusiau pavėsinga ar visiškai nesaulėta vieta.
Iš spygliuočių augalų karpomoms gyvatvorėms tinka jau įprastos įvairios tujų veislės, taip pat kukmedžiai, uoliniai bei paprastieji kadagiai.

Šių augalų koloninių, glaustašakių veislių gyvatvorės gali būti ir visai nekarpomos arba karpomos tik iš dalies, kai bent vieną kartą per metus šiek tiek patrumpinamos viršūnės.
Šonų trumpinti nereikia, nes jie tiesiog auga tarsi siena. Pastaruoju metu karpomoms gyvatvorėms dažnai naudojamos paprastosios eglės, tačiau pradėjus jas karpyti per vėlai ar karpant neteisingai gyvatvorės būna retos ar vietomis išplikusios, atrodo nedekoratyviai. Ypač šios eglės nerekomenduojamos miesto sąlygomis.

Sodinant svarbu atstumai

Gražias, tankias ir aukštas bei paprasčiau prižiūrimas spygliuočių gyvatvores galima formuoti iš cūgų, žirniavaisių puskiparisių (Lausono puskiparisiai nerekomenduojami, nes kas keletą metų nuruduoja) ir tų pačių vakarinių tujų.

Auginti dirvoje augalai, kurių šaknys yra ne žemės gniužule, sodinami iki išsprogstant lapams, spygliuočiai – iki gegužės vidurio.

Jei augalas užaugintas vazonėlyje (konteineryje), sodinti galima visą vasarą, bet nerekomenduojama, kai sparčiai auga nauji ūgliai ir yra labai sausas oras. Tada reikės dažnai ir gausiai laistyti, kad lapai nenuvystų.

Nekarpomose žemose 0,2–0,7 m aukščio gyvatvorėse į 1 metrą sodinami 2–3 augalai, o karpomose – 4–5. Apie 1,0–1,5 m aukščio nekarpomose gyvatvorėse augalai sodinami kas 40–60 cm, karpomose – kas 20–30 cm, o 1,5–3 m nekarpomose gyvatvorėse – kas 60–100 cm, karpomose – kas 40–60 cm.

Kai kurie augalai – erškėčiai, medlievos – sodinami rečiau, nes plinta šaknų atžalomis ir savaime sutankėja. Eglės karpomose gyvatvorėse sodinamos kas 1 m, kad nesunyktų nuo šaknų puvinio.

Vietoje duobių – tranšėja

Gyvatvorei sodinti geriausia paruošti vieną ištisinį griovelį. Tada visų medelių šaknys bus viename gylyje ir sodinukai augs vienodai.

Lengvame priesmėlyje arba dedant į tranšėją daugiau purios žemės dirvą reikia paruošti bent savaitę prieš sodinimą. Žemė turi susigulėti, kad augalai nenugrimztų į dirvą, nes gyvatvorė prasčiau augs.

Tranšėjos dydis priklauso nuo sodinukų šaknų dydžio. Pasodinto augalo šaknys neturi užsilenkti, o sodinti reikėtų tokiame gylyje, kaip augo dirvoje ar vazonėlyje.
Nuo griovelio šonų iki augalo šaknų turi būti bent po 10 cm tarpai, kad šaknis galima būtų užpilti puria derlinga žeme. Kasant griovelį viršutinis derlingas dirvos sluoksnis pilamas vienoje duobės pusėje, jis sodinant bus pirmasis beriamas ant augalo šaknų, nederlingas – kitoje.

Jei dirva – sunkesnis priemolis, molis ar lengvas priesmėlis, iškasta žemė pagerinama įmaišant komposto, o į sunkesnį dirvožemį dar ir smėlio ar pjuvenų.

Būtina gausiai palaistyti

Griovelio viduryje suformuojamas derlingos žemės kauburėlis. Ant jo paskleidžiamos augalų šaknys. Užlinkusios šaknų viršūnėlės patrumpinamos.

Prieš sodinimą augalų šaknis patartina pamirkyti molio ir mėšlo (ar mikroelementų) tyrėje. Tai atgaivina apdžiūvusias ir labiausiai pažeidžiamas smulkiąsias šakneles, augalai lengviau prigyja.
Jei jie augo vazone, sodinama neformuojant kauburėlio, o šaknys šiek tiek prakedenamos ar per tankios 3–4 vietose įpjaunamos vertikaliai. Taip jos greičiau įsitvirtins grunte.
Pasodintas augalas lengvai pakeliamas ir papurtomas, kad žemės gerai prigultų prie šaknų. Užpilta žemė apspaudžiama ir palaistoma. Iš abipus griovio suformuojami nedideli pylimai, kad laistant nenubėgtų vanduo.

Pirmą kartą laistoma gausiai, kad žemė per šaknų gylį būtų drėgna. Drėgmei palaikyti paviršių galima mulčiuoti durpėmis, medžių žievėmis, pjuvenomis, nupjauta žole ar kitomis augalinėmis liekanomis. Iki augalai prigis, jų tręšti nereikia.

Lapuočių karpomų gyvatvorių sodinukų viršūnės patrumpinamos, kad liktų apie 15–25 cm kelmeliai, sulyginamos augalų viršūnės. Augalai geriau šakosis ir gyvatvorė bus tanki nuo pat apačios.