Prieš kelis šimtų metų Rusijoje pradėti kaldinti puošnūs metaliniai indai, kuriuose vanduo užvirdavo be krosnies, gali drąsiai vadintis šiandieninio elektrinio virdulio pirmtakais.

Pripratus prie elektrinių virdulių retsykiais galima grįžti ir prie anglimi kaitinamų įrenginių, tapusių antikvarinėmis vertybėmis. Liaudyje šie virduliai dažniausiai vadinami rusišku pavadinimu – "samovar", kuris reiškia "pats verdantis".

Metalinis indas, skirtas vandeniui virti, naudotas ne tik Rusijoje, bet ir kitose Europos šalyse, taip pat Rytų kraštuose, pavyzdžiui Irane.

Dažniausiai verdantis vanduo buvo naudojamas arbatai ruošti, tad ant virdulio viršaus būdavo statomas arbatinukas. Jame užplikoma arbata, kuri vėliau skiedžiama virdulyje kaistančiu vandeniu.

Pats verdantis indas šiandien ne stebuklas – tą patį daro masiškai naudojami elektriniai virduliai. Tačiau rusiški virduliai atrasti gerokai iki tol, kol elektra įžengė į buitį. Indas, kurio nereikia statyti ant krosnies, nes savotiška krosnis yra jo paties viduje, buvo ypatingas.

Virdulio viduje įstatytas metalinis vamzdis, kuriame iš balanų sukuriamas nedidelis laužas arba pridedama iki raudonumo įkaitusių medžio anglių. Vamzdį supantis vanduo netrunka užvirti, be to, ilgai išlieka šiltas. Įkaitęs vanduo į puodelį išteka pro apačioje privirintą čiaupą.

Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotojas Eligijus Juvencijus Morkūnas įsitikinęs, kad ne Rusija yra rusiškų virdulių gimtinė, o Kinija. Tai šalis, iš kurios atkeliavo arbatžolės, o su jomis – ir arbatos virimo indai. Tiesa, Rusijoje jie buvo labai paplitę, atskiros gamyklos net varžėsi, kuri pagamins geresnį.

Ant senųjų rusiškų virdulių galima pamatyti įspaustus ženklus, vadinamuosius medalius. Tai šių gaminių įvertinimas įvairiose pramonės parodose. E.J.Morkūno nuomone, kuo daugiau medalių ant virdulio, tuo jis kokybiškesnis, o gamykloms tai – pati geriausia reklama.

Muziejininko žiniomis, Lietuvoje rusiški virduliai buvo paplitę caro valdymo laikotarpiu – šio virdulio prireikdavo vaišinant caro valdžios atstovus.

"Aišku, juos turėjo turtingesni žmonės, dažniausiai – valdžios administracijos atstovai. Patriotiškai nusiteikę dvarininkai šių virdulių nemėgo, nes juos laikė rusiškumo simboliu. Nelikus caro valdžios, tarpukario Lietuvoje šie virduliai Lietuvoje beveik išnyko", – pasakojo E.J.Morkūnas.

Jo nuomone, Lietuvoje, bent jau miestuose, populiaresni buvo primusai. Ant jų galėjai ne tik arbatą virti, bet ir maistą gaminti. Tai buvo slėginis kaitinimo aparatas, į kurį dažniausiai pildavo žibalą. "Ir Kaune primusai šnypšdavo ne vienoje tarpuvartėje", – žiniomis dalijosi muziejaus atstovas.

Vėliau atsirado elektros spirale kaitinamų rusiškų virdulių, tačiau šie nelaikomi vertingesniais už senuosius, gamintus prieš šimtą ir daugiau metų. Senųjų virdulių galima aptikti antikvariatuose, jų kaina priklauso nuo amžiaus, išsilaikymo kokybės, dydžio. Yra senovinių virdulių, kurių kaina nesiekia 100 litų, yra tokių, už kuriuos prašoma daugiau nei tūkstančio litų.

Įdomu:

1989 m. Azerbaidžane, vykstant archeologiniams kasinėjimams, rastas keraminis indas, kurio centre buvo vamzdis. Jis kiek kitoks, nei vėliau įsigalėję rusiški virduliai, mat vamzdis buvo atviras ir, manoma, visas indas buvo statomas ant ugnies kaip įprastas puodas. Nustatyta, kad minėto radinio amžius – 3,6 tūkst. metų.