Paveldėtas kūrybos genas

Editos mama ir sesuo yra žinomos tautodailininkės. Mama Birutė Šeputienė kuria šiaudinius sodus ir pina nuostabiausias juostas. Sesuo Elvita Šeputaitė – karpinių meistrė. Editai kūrybos genas prasiveržė tada, kai sumąstė savo sūneliui Augustui pasiūti nešioklę.

39-erių moteris tikina jokių siuvimo kursų nelankiusi – močiutės siuvamąja mašina išmokusi dirbti savarankiškai. Iš pradžių lėlėms drabužėlius siuvusi, o paauglystėje ir rimtesnių siuvinių bandžiusi. Tarkim, laisvalaikio kuprinę pati susikurpė.

Kai laukėsi pirmagimio Augusto, kilo mintis pačiai kūdikio kraitelį pasisiūti – visokių marlių, vystykliukų. Nusipirko nebrangią siuvimo mašiną, medžiagų ir pabandė.

"Nė pati netikėjau, kad viskas taip neblogai išeis, – juokiasi siuvėja su teisininkės diplomu. – Jei būčiau turėjusi daugiau laiko, gal dar į kokius siuvimo kursus būčiau užsirašiusi", – prisipažįsta mama, savo pirmąjį sūnų juokais vadinanti rankinuku.

Augustas, kuriam dabar vienuolika, anot mamos, labai neramus vaikas buvo, dažnai ant rankų jį nešioti reikėjo. Tad sumanė Edita savo kasdienę dalią pasilengvinti – nešioklę pasisiūti, kad patogiai į ją įsodintas sūnelis drauge su mama darbus dirbtų ar pasivaikščioti eitų.

Internete daug įvairių variantų peržvelgė. Norėjo, kad jos nešioklė būtų taisyklinga ir ergonomiška. O dar – kad augtų kartu su vaiku. Labiausiai Editos viziją atitiko mei tai tipo vaikų nešioklės, populiarios Azijos šalyse.

"Žinote, pirmas vaikas, jauna mamytė... Norėjosi, kad viskas būtų idealu: ir audiniai natūralūs, ir vaiko padėtis nešioklėje taisyklinga", – aiškina E.Gajauskienė.

Eksperimentai pavyko

Kuo daugiau šiuo klausimu domėjosi, tuo daugiau įgijo supratimo, kad ne visos vaikučių nešioklės taisyklingos. Pasirodė, kad kai kurių apatinė dalis gali kenkti mažylių klubams. Šauniausios ir sveikiausios tąkart pasirodė medvilninės mei tai tipo nešioklės. Pamėgino panašią pasiūti ir Augustui.

"Kadangi nuo jaunystės labai mėgstu liną, pabandžiau siūti iš jo. Laikui bėgant ir sūnui augant, eksperimentavau. Žiūrėjau, kad vaikui gerai tiktų nešioklės dydis, visi išlinkiai, kad būtų patvari, ergonomiška. Kad augtų kartu su juo, kol dar bus poreikis sūnelį nešioti", – aiškino mama ir sakė, kad dauguma nešiokles gaminančių įmonių siūlo produkciją, skirtą tam tikro amžiaus vaikams. O paskui – ir vėl pirk naują.

Editai norėjosi rasti taupesnį variantą – kad viena ir ta pati nešioklė tarnautų mamai tol, kol jos vaikui sueis treji ar net ketveri metai.

"Kai kur padariau paaukštinimų, kitur – paplatinimų. Ilgainiui tiek ištobulinau savo kūrinį, kad mano nešioklė pasidarė tinkama tiek naujagimiui, tiek ir didesniam vaikui. Ji augo drauge su Augustu. Skyrėsi tik tam tikri užsirišimo niuansai", – aiškina E.Gajauskienė.

Ilgainiui jos nešioklių pradėjo prašyti draugės, kaimynės. Teko ir saviškėmis dalytis, ir naujų siūti. Taip nejučia, savus vaikus beauginant, mei tai tipo lininės nešioklės Editai tapo ne tik hobiu, bet ir papildomais pinigėliais.

"Nesu aš verslininkė. Turiu mėgstamą profesiją, darbą. Kai pradėjau siūti nešiokles, labiau rūpėjo, kaip palengvinti sau buitį, o paskui panorau savo atradimu pasidalyti su kitomis mamytėmis", – prisipažįsta ji, ilgainiui prisigalvojusi ir kitokių išradimų-atradimų, skirtų mamoms.

Paviliojo gamta

Ilgainiui tiek ištobulinau savo kūrinį, kad mano nešioklė pasidarė tinkama tiek naujagimiui, tiek ir didesniam vaikui.

Kai Augustui suėjo treji, o jaunėliui Adrijui buvo vos keli mėnesiai, Edita su vyru nusprendė sprukti iš Kauno. Norėjosi įleisti šaknis arčiau gamtos, kad judviejų vaikai neaugtų ant betono. Pati Edita kilusi iš Skuodo, tik baigusi mokslus liko gyventi Kaune.

"Puikus variantas su žemės gabalėliu nedideliam daržui pasitaikė Rumšiškėse, tad ilgai nesvarstę ten ir apsistojome. Vyras išvažiuodavo į darbą, o aš likdavau viena. Nebuvo kas padeda, abiejų tėvai gyvena ne Kaune, tad teko ir po namus suktis, ir darbus dirbti, ir vaikus auginti", – sunkiu atodūsiu prabėgusias dienas palydi dviejų berniukų mama.

Edita save vadina praktiška moterimi ir sako, kad su viena nešiokle išaugino abu vaikus. Taip pat jai patinka ekologiškas gyvenimo būdas. Ir maistas. Dalį jo atsiveža iš vyro tėvelių, ūkininkaujančių kaime. Daržovių užsiaugina pati – prie namų Gajauskai turi nedidelį daržą, šiltnamį.

"Kai gimė Adrijus, norėdama pasivaikščioti po gražias Rumšiškių apylinkes, vieną vaiką veždavausi vežimėlyje, o kitą dėdavausi į nešioklę", – prisipažįsta mama, ilgainiui sugalvojusi siūti ir patogias žindymo skraistes mamytėms. Kadangi nemėgo sėdėti namuose, susidurdavo su kūdikio maitinimo viešose vietose iššūkiu.

Debiutas: septintus metus surengtame "Kūrybos podiume" tarp kitų Lietuvos kūrėjų dalyvavo ir Edita – pristatė ne tik nešiokles, bet ir lininių suknelių kolekciją mamoms. Auros Šimkienės nuotr.

Viską išbando pati

Taip gimė dar vienas puikus kažkieno seniai išrastas atradimas – žindymo skraistė. Senu papratimu Edita pirmiausia išbandė jį pati, o paskui pasiūlė ir kitoms mamytėms.

"Kai auginau Augustą, tokios skraistės neturėjau. Užtai, kai gimė Adrijus, internete pamačiau kažką panašaus ir pamėginau pasisiūti. Patiko. Galėjau jį maitinti, matyti mažylio veiduką, o drauge bendrauti su žmonėmis. Šviečiant vidurvasario saulei, naudodavau tą skraistę kaip priedangą nuo jos", – aiškina mamytė, ilgainiui iš likusių lino atraižėlių ėmusi siūti dar ir maitinimo-migdymo pagalvėles-rankoves. Jos dedasi ant mamos alkūnių: tuomet ir vaikui gulėti minkščiau, ir mamai jį laikyti patogiau. Mažyliui paaugus, pagalvėles galima užsegti ant automobilio diržo.

"Jei važiuojant vaikas užmigs, galvytė nusvirs, tai tokia užsegama pagalvėlė ją prilaikys", – juokiasi mažų gudrybių atradėja, viską iš pradžių išbandanti savo kasdienybėje, su savais vaikais.

Jei reikia, ji veda ir nuotolines konsultacijas mamytėms, kaip taisyklingai užsidėti nešioklę. Visada prašo atsiųsti nuotrauką, kad matytų, ar moteris taisyklingai tai daro. "Labiau noriu to grįžtamojo ryšio – ar įsigijusi mano nešioklę mamytė ją dažnai naudojo, ar buvo patogi, ar vaikui patiko joje būti?" – dalijasi prioritetais Edita, neseniai pradėjusi siūti jas dvipuses, kad skirtingi medžiagų raštai patiktų tiek tėčiui, tiek mamai.

Prieš keletą metų Edita sumąstė siūti ir lininius stalo takelius, servetėles. Teko susirasti plonesnio lino, nei jį naudojo nešioklių gamybai.

Šią vasarą E.Gajauskienė pirmąsyk ryžosi pristatyti savo nešiokles, taip pat ir linines sukneles viešai. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode vykusiame "Kūrybos podiume" tarp kitų Lietuvos kūrėjų buvo ir Edita.

"Pristačiau savo nešiokles, bet prie jų organizatoriai pageidavo ir drabužių, tad teko pasiūti ir lininių suknelių kolekciją, – juokiasi savamokslė siuvėja, įkalbėjusi ir savo sūnus tądien pabūti modeliais. – Mažiukas iš pradžių drovėjosi, bet paskui įsidrąsino ir puikiai pademonstravo savo lininį kostiumėlį", – aiškina laiminga mama.

Tradicija – šventiniai pietūs

Šią vasarą Gajauskai daug laiko praleido gamtoje, keliavo po Lietuvą, lankė gražiausius piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus. "Atradome Lietuvą. Koronos laikotarpiu kažkaip nesinorėjo toliau judėti", – prisipažįsta pašnekovė ir išduoda gražią šeimos tradiciją – vakarop susėsti visiems terasoje, išgerti arbatos ir aptarti prabėgusią dieną.

Šiltais vasaros savaitgaliais terasoje vyksta ir šventiniai pietūs. Edita prisipažįsta turinti keletą firminių tortų receptų su želė, kremu, vaisiais ir sausainių pagrindu. "Jei tokį pagaminu – jau ir šventė!" – juokiasi šeimininkė, nemėgstanti pirktinių kepinių ir visada bandanti kažką gardaus pagaminti pati.

Nuo mažumės savo berniukams Edita skiepijo sveiką gyvenimo būdą, tad ir dabar, Augustui žengiant į paauglystę, sako esanti rami. "Mano abu vaikai yra sąmoningi. Jei eidami į mokyklą gavo kišenpinigių, tikrai nebėgs per pertrauką į parduotuvę ir nepirks bulvių traškučių ar kokio kitokio nesveiko maisto", – įsitikinusi ji, drauge su vaikais einanti į prekybos centrą ir studijuojanti produktų etiketes, mokanti sūnus rinktis vertingesnius bei maistingesnius pirkinius.

Ką reiškia auginti du berniukus? Edita prisipažįsta, kad  motinystės pradžia buvo nelengva. Dabar sūnūs jau dideli: vienas – penktokas, kitas – trečiokas. Abu puikiai mokosi, lanko sportinių šokių, krepšinio treniruotes. Bendrauja broliškai, bet visko būna: ir pasipyksta, ir susitaiko, ir apsižodžiuoja, ir pasimuša.

Paklausta, ar gyvendami Rumšiškių miestelyje dažnai lankosi Lietuvos liaudies buities muziejuje, jo organizuojamuose renginiuose, Edita susimąsto. "Jei pavyksta, visuomet dalyvaujame. Šįmet paskyrėme vieną dieną muziejui ir pirmąsyk sąžiningai apėjome pačius tolimiausius jo kampelius. Buvau labai nustebusi, kaip berniukai nuoširdžiai viskuo domėjosi", – prisipažįsta pašnekovė.