Kadaise pirtis buvo prausimosi pastatas, nedominavęs nei dydžiu, nei puošnia architektūra. Šiandien tai dažniau poilsio vieta, tad jau statomi ir modernūs statiniai. Tačiau architektams patariama nepamiršti pačios pirties esmės.

Kaitra surūdijusiame kibire

Netradiciniais sprendimais garsėjantis architektas Gintautas Natkevičius su kolegomis Eriku Spūdžiu ir Tomu Kuleša prieš šešerius metus vienai šeimai suprojektavo pirtelę, kurią išduoda nebent nedidelis kaminas.

Architektas pasakojo, kad užsakovas, nusipirkęs jau pastatytą namą, įsigeidė pirties, tačiau įrengti ją namo viduje nebuvo kur.

"Pasiūlėme labai kontrastingą variantą – pastatyti šalia namo surūdijusio metalo kibirą", – architektūrinį sprendimą trumpai nusakė G.Natkevičius.

Ovalo formos pastatas iš priekinės pusės turi vitrinines duris, per kurias galima grožėtis gamta, o užnugaryje yra vadinamasis juodasis išėjimas, kuriuo galima per kelias sekundes įsprukti į namo vidų ir nusiprausti duše.

Kompaktiškos pirtelės viduje, be krosnies ir plautų, telpa medinis kubilas su vandeniu, kuriame galima atsigaivinti. Su namu pirtelė sujungta kelių metrų ilgio tilteliu.

Užapvalintas pirties pastatas yra karkasinis. Išorės apdaila – iš rūdijančios skardos, sienos apšiltinos vata, vidus iškaltas medinėmis dailylentėmis. Pasak architekto, pirties interjere būtina medinė apdaila, jei pirtis yra karšta – medis ne taip įkaista, todėl nebus per karšta ant jo sėdėti ir glaustis.

Itin drėgnose, bet ne tokiose karštose turkiško tipo pirtyse dažniausia apdaila – iš akmens ar plytelių.

Naujovės neišstumia tradicijų

Pirtys – plati kūrybos erdvė ir pasaulio architektams. G.Natkevičius pasakojo neseniai buvęs Vokietijos mieste Štutgarte vykusioje specializuotoje parodoje, pristačiusioje SPA, pirčių produktus. Joje ryškios dvi pirčių architektūros tendencijos.

Viena kryptis ypač puoselėjama suomių. Jų pirčių pastatuose tobulinamos tradicinių pirčių technologijos, vyraujanti statybinė medžiaga – medis. Pasak kauniečio, visame pasaulyje pirtys yra įrengiamos gyvenamuosiuose namuose ar net butuose, tačiau nemažai statoma ir atskirų pastatų, menančių senovines pirtis. Tai nedideli rąstiniai nameliai šlaitiniais stogais. "Kai kurie jų netgi statomi iš senų, jau naudotų rąstų", – parodos pavyzdžius prisiminė architektas.

Kiti pirčių gamintojai, pasak G.Natkevičiaus, demonstruoja naujoves, mat pirtis žmonėms reikalinga ne tik gyvenant kaime ar užmiestyje, bet ir didmiesčiuose. Todėl ieškoma universalių, kompaktiškų, modernios architektūros pirčių sprendimų, bandoma jas integruoti į labai mažas erdves.

Iš priepirčio – peizažai

Į pirčių projektavimą nespjauna ir kiti lietuvių architektai. Rolandas Liola, Saulė Liolienė, Arūnas Liola, Edgaras Neniškis, gavę užsakymą suprojektuoti pirtį ant ežero kranto, erdvės kūrybai nepristigo.

"Ramybė, gamtos aplinka, atsiverianti ežero vandens erdvė, noras būti nepastebimam ir drauge stebėti aplinką – tai svarbiausi pojūčiai, inspiravę šį sprendinį", – darbo rezultatą apibūdino autoriai, kuriems norėjosi ramaus, taikaus, žemo tūrio, ištirpstančios gamtoje.

Jų suprojektuotas statinys – pailgas, horizontaliu stogu. Jis uždaras iš sodybos pusės ir maksimaliai atsiveriantis į ežero platybę. Projekto autorių teigimu, pirties ir priepirčio samprata transformuojama ir išplečiama į poilsio, atsipalaidavimo, meditavimo vietą.

Kaip ir namuose, čia, norisi ilsėtis, matyti supančią gamtą, todėl projekto autoriai panaudojo daug stiklo.

Pastato dalyje, kurioje yra pirtis, didelių langų atsisakyta. "Siekėme kontrasto. Be to, pirtyje taupoma šiluma, kuriama intymumo atmosfera", – pridūrė jis.

Karkasinės pirties korpusas dekoruotas medžio tašais.

Nuskriaudžia garinę

Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Valdas Rimavičius džiaugiasi, kad kai kurie architektai, projektuodami pirtis, jau kreipiasi patarimų į profesionalius pirtininkus ir išvengia tam tikrų klaidų. Viena pagrindinių, pasak V.Rimavičiaus, yra ta, kad, projektuojant pirties pastatą, numatoma didelė poilsio patalpa, dušai, kitos erdvės, o pačiai garinei, saunai ar drėgnai patalpai skiriama mažiausiai vietos, ji kur nors nugrūsta į kampą.

"Tai turėtų būti pagrindinė pirties patalpa ir sudaryti visumą su prausimosi ir poilsio patalpomis", – priminė pirčių žinovas.

Jei numatoma įrengti tradicinę lietuvišką garinę, idealu, kai dar prieš projektuojant pastatą yra skiriama vieta krosniai. V.Rimavičius perspėja, kad numačius labai mažą garinę, mūrinė krosnis, kuri užima nemažai erdvės, joje gali nebetilpti – tada belieka rinktis metalinę malkinę arba elektrinę krosnį. Taigi dar prieš projektuojant pastatą reikėtų žinoti, kokia bus pasirinkta krosnis, kokio mikroklimato norima pirtyje.

Kitas būtinas pirties elementas – plautai. Tradicinėje lietuviškoje pirtyje jie yra tokie, ant kurių būtų patogu vanoti žmogų. Jie turi būti gana platūs ir patogiame aukštyje.

"Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vėdinimo principas, kuris yra naudojamas sausoje saunoje, netinka lietuviškai garinei pirčiai. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad atidarius garinės duris į gretimą patalpą plūstelės garas. Todėl greta esanti patalpa taip pat turėtų būti vėdinama, poilsio kambaryje garo neturėtų būti", – subtilybes dėstė pašnekovas.

Garinėse – ir televizoriai

Garinės pirties apdailai tinka įvairios medžiagos, tačiau norint, kad ant jų nesikondensuotų drėgmė, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininko teigimu, sienos turi būti šiltos.

Pirties sienos gali būti įvairių medžiagų – įtaka pirties mikroklimatui yra, bet nedidelė. Jei siena iš storos medienos – rąstų ar storų lentų, ji akumuliuoja daugiau šilumos, todėl patalpoje – stabilesnis mikroklimatas. Plonos dailylentės, pasak V.Rimavičiaus, greičiau įkaista, bet ir greičiau atvėsta.

Yra pirčių, kuriose bent dvi sienos būna mūrinės. "Plytos kaip medžiaga labiau tinka saunai, kur temperatūra 80–100 laipsnių, o tradicinėje garinėje pirtyje temperatūra pakyla iki 50–60 laipsnių. Drėgnose, vadinamosiose turkiškose pirtyse, naudojamos šiuolaikinės medžiagos. Pavyzdžiui, sienos dengiamos putų polistirolu, po to nutinkuojamos ir apklijuojamos plytelėmis. Tada sienos lėčiau įšyla, bet ilgiau išlieka šiltos", – aiškino pirtininkas.

Jo nuomone, pirties pastate interjeras turėtų būti atpalaiduojantis, nereikėtų naudoti ryškių spalvų, aštrių kampų. Garinėje, saunoje ar drėgnoje pirtyje nėra būtini šviesos ir garso efektai. Apšvietimas turėtų būti ne per ryškus, užtenka jaukios prieblandos.

"Apskritai, manau, architektai galėtų skirti daugiau dėmesio pirties funkcijai nei dekorui ar kokioms nors įmantrybėms. Girdėjau, kad kai kurie naujieji rusai garinėse įrengia ekranus ir gali žiūrėti televiziją ar kitą vaizdinę medžiagą. Šie įrenginiai turi papildomą – dujų analizavimo funkciją. Ekrane galima pamatyti ne tik deguonies, azoto kiekį, bet ir sužinoti apie viduje esančių žmonių suvartotą alkoholį", – kraštutinį pavyzdį pateikė Lietuviškos pirties bičiulių draugijos vadovas.