Neseniai įkurtuves naujame būste atšventusi rūbų dizainerė Aina Zinčiukaitė netradiciniais namų interjero sprendimais stebina ne tik svečius. Klaipėdietė prisipažino, kad jos sumanymai privertė sutrikti ir gerokai palaužyti galvą ne vieną meistrą.

Katilinė – irgi svarbu

Tačiau anaiptol ne Ainai talkinusią interjero dizainerę Silviją Liškauskienę – kaip prisipažino kūrėja, profesinėje veikloje ne taip dažnai pasitaiko proga pajusti tokį smagumą įgyvendinti daugeliui beprotiškai atrodančius sumanymus.

„Ne visada turi galimybę įgyvendinti kokias nors “kvailas„ idėjas. Dažniausiai žmonės nori, kad pas juos namuose būtų tiesiog gražu, juo labiau kai samdo interjero dizainerį. Jei ir pasiūlai kokią nors nestandartinę idėją, tarkime, kad tualete galėtų būti medinės grindys, iš karto sulauki atmetimo reakcijos, nes neva sudėtinga valyti, keistai atrodo. Arba jei jau klijuojamos plytelės, būtinai iki pat lubų, kad būtų paprasta valyti. Šia prasme su Aina buvo labai smagu ir paprasta“, – pripažino pašnekovė.

Klaipėdos priemiestyje, Romų gyvenvietėje, kotedžą įsigijusi A.Zinčiukaitė prisiminė, jog pirmąja įrengta patalpa namuose tapo katilinė.

„Įprastai žmonės katilinę traktuoja kaip ūkinę patalpą, kuriai įrengti skiriamos pigiausios apdailos medžiagos. Tačiau Aina nenorėjo standartinių, nuobodžių plytelių“, – pasakojo Silva.

Tad katilinės grindis išklojus skirtinų apdailos plytelių likučiais, pavyko sudėlioti originaliai ir žaismingai atrodančią mozaiką.

„Iš pradžių, kai namas buvo visiškai tuščias, ši patalpa atrodė tarsi auksinė jo saga“, – šypsojosi interjero dizainerė.

Grindys užlipo ant sienos

Ilgainiui tokių ir dar ryškesnių „sagų“, kurios tapo santūraus interjero atsvara, atsirado ir daugiau.

„Kadangi pati dirbu su ryškiomis faktūromis, dekoru, blizgučiais, namie norisi visiškos ramybės bei sterilumo. Ir visa tai čia turiu. Be to, erdvės nėra labai daug, todėl norėjosi ją maksimaliai išsaugoti ir kuo daugiau daiktų kur nors paslėpti, sukišti, kad jais nereikėtų apsikrauti“, – pripažino Aina, džiaugdamasi funkcionaliais baldais ir erdvės išplanavimu.

„Žinoma, visoje šioje švaroje, estetikoje norėjosi tam tikrų perliukų. Ir labai įdomių, nestandartinių sprendimų radosi vonios kambariuose bei drabužinėje“, – pridūrė Silvija.

Namų šeimininkė valiūkiškai prisipažino, jog jai ypač patinka pirmojo aukšto tualete įgyvendinti žaismingi sprendimai.

„Šios patalpos norėjau kaip kambario, o ne kaip sanitarinio mazgo. Čia susidėjau ir knygas, nes reikia gi jas kažkur susidėti“, – juokėsi Aina.

Buduarinę erdvės nuotaiką kuria ir sodrūs dryžuoti tapetai, o grindims pasirinktos medžio lentos netikėtai užsiropščia ant sienos. Sienų dangai ties plačiu praustuvu pasirinktos prabangios dekoratyvinės rankų darbo plytelės.

Perklijavo akmenukus

Visiška priešingybė – antrojo aukšto vonios kambarys, kuriame dominuoja šviesūs tonai, skaidrios faktūros. Erdvėje – tai viena, tai kita aliuzija į Lietuvos pajūrį: grindyse įmontuoti „sekretai“ su smėlio smiltimis, kriauklelėmis ir romantiškais vasaros akimirkų vaizdais, o dušo kabinos padėklas sudėliotas iš jūros bangų nugludintų akmenukų.

„Iš pradžių meistrai juos suklijavo kaip kokiame sodo namelyje – eilutėmis pagal spalvas. O man, priešingai, norėjosi netvarkingo vaizdo. Tad teko pačiai susiklijuoti. Ir nuolydį susiformavau, ir glaistus pasidariau – gal jie ir nėra tobuli, bet pati viską dariau savo rankomis, nėra ant ko pykti“, – juokavo pašnekovė.

Dar vienas modernaus lakoniško interjero inkliuzas – atskirame kambaryje įrengta drabužinė, pritaikyta ir būsto šeimininkės darbo poreikiams.

S.Liškauskienės akimis, galutinis rezultatas – smagi, lofto stiliaus erdvė perdanga suformuotu papildomu aukštu, į kurį veda laiptai. Erdvioje patalpoje kuo puikiausiai telpa ne tik darbui skirtos priemonės, bet ir įvairūs buities rakandai.

„Dėl perdangos daug kas sakė – nesąmonė, nedaryk, užgriozdins erdvę, arba kad vietoje laiptų būtų patogiau kopėčios“, – prisiminusi šypsojosi namų šeimininkė.

Aina girdėjo pastabų ir dėl pirmojo aukšto praustuvo – esą toks didelis prastai atrodys mažoje erdvėje, ir dėl kitų savo sprendimų, tačiau šių „paprotinimų“ nepaisė. Pašnekovė juokėsi, kad kai kuriems žmonėms niekaip nesuvokiama, kaip galima neįsirengti namų skambučio ar durų miegamuosiuose kambariuose.

Nesibaigianti kūryba

„Daug kas stebisi, bet toks yra mano gyvenimo būdas – vis tiek aš jas laikau atdaras. Galiausiai jei sugalvosiu, įsistatysiu tas duris“, – savitą sprendimą motyvavo Aina.

Moteris pritaria nuostatai, kad interjero dizaineris turi būti tarsi laidininkas, kuris per save perleidžia matymą, kaip žmogus nori gyventi, ir padeda jam sukurti komfortišką aplinką.

„Pirma dizainerė atėjo ir iškart pasakė – čia turės stovėti apvalus stalas, kur sėdės šeima. Pas mane jos yra du žmonės, ir ji net nepaklausė, ar aš apskritai gaminu valgyti, – nustebinusią patirtį prisiminė Aina. – Namai kuriami ne parodai, o sau. Juose neturi matytis dizainerio. Manau, kad jokiam žmogui nereikia sakyti, ką jis mėgsta ir kas jam tinka. O kai turi minčių, norisi, kad ir dizaineris lanksčiai į jas pasižiūrėtų, neprimestų kokių nors daiktų, nesvarbu, kad jie galbūt teisingi stilistiškai, bet man gal to visiškai nereikia. Silvija šia prasme mane labai gerai suprato ir mano norus adaptavo į dizaino kalbą.“

Nors jau ir spėjusi iškelti įkurtuves, tačiau galutinai į naująjį būstą neįsikėlusi klaipėdietė vardijo dar gausybę iki galo neįgyvendintų sumanymų, idėjų. Naujame būste dar nemažai ir laikinų daiktų, kurių ilgainiui turėtų nebelikti, kaip antai improvizuotas stalas svetainėje ar lovos apklotas šeimininkės miegamajame.

„Natūralu – namai turi būti kuriami visą gyvenimą“, – šypsojosi Aina.