"Nežinau, ar daug žmonių pasakytų, kad tai faina, tačiau praktika – nereali", – šypteli Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjas ir choreografas Aurelijus Liškauskas, prisimindamas šešerius metus parduotų vasarų ir juodo statybų darbo.

"Dovanų" – bankrotas

Tokią kainą teko užmokėti už jaukų būstą, kurį menininko šeima faktiškai nuo–iki susikūrė savomis rankomis.

Aurelijaus žmonos Silvijos paveldėtas individualus namas centrinėje Klaipėdos dalyje prašėsi ne šiaip kosmetinio remonto, o rimtos rekonstrukcijos nuo inžinerinių sistemų iki paties išplanavimo keitimo.

Sovietmečiu suręstas pastatas buvo suprojektuotas pagal anuomet įprastus standartus, tai yra name buvo įrengta daug mažo ploto kambarėlių. Tad naujieji būsto šeimininkai nusprendė atsisakyti smulkiai suskaidytų pirmojo aukšto erdvių.

Tačiau pastato rekonstrukcijai ir remontui užsimojusių sutuoktinių laukė nemaloni staigmena – darbus pradėjusi statybos įmonė bankrutavo, kartu "nusinešdama" ir nemenką užsakovų įnašą.

"Mums liko tik statybų vadovas, kuris pasiūlė po truputį susipirkti įrankius ir imtis kažkokių darbų pačiam. Jis tik surado stogdengius, o jau visu kitu teko rūpintis patiems", – prisiminė pašnekovas.

Konstrukcijų griovimas, mūrijimas, betonavimas, apdaila, santechnikos montavimas ir gausybė kitų darbų – vardijo Aurelijus, o Silvija antrino, kad atnaujinat namą profesionalų indėlis, be stogo dengimo, buvo turbūt tik plytelių klijavimas.

Galėtų pakeisti profesiją

"Iš pradžių mūrijimo darbams samdėme žmogų, o po to atėjo eilė tėvukui. Ir prasidėjo mūsų Antanuko rytai: keliamės septintą, kimbame į darbus name, tada lekiu į Muzikinį teatrą, o grįžęs – vėl prie namo. Teko paaukoti faktiškai šešių vasarų atostogos. Žinoma, buvo žiauriai sunku, reikėjo milžiniškos kantrybės, ir su tėvuku ne kartą ir ne du apsipykome", – atviravo Aurelijus.

"Šiame procese dalyvavo visa šeima. Iš principo viską darėme patys. Tai tapo tarsi mūsų gyvenimo būdu, hobiu ir kartu būtinybe", – pridūrė Silvija.

Profesionali interjerų kūrėja pripažino, jog jos darbo praktikoje namus yra tekę įrengti ir per trejetą mėnesių.

Tačiau pašnekovė patyrė, jog staigios statybos šeimoms sukelia kur kas daugiau streso, nes sprendimus reikia priimti labai greitai, neapgalvotai, o per skubėjimą jie neretai būna klaidingi.

"Juk kažkokių standartų, per kiek laiko turėtų būti pastatytas ar įrengtas namas, nėra. Tai yra galimybių, noro reikalas. Mes į viską žiūrėjome paprasčiau, gyvenimui buvome įsirengę ūkinuką ir tiesiog lygiagrečiai gyvenome kažkokiame procese. Net ir dabar negalėtume pasakyti, kad darbai baigti – liko neįrengta palėpė, nepabaigtas fasadas, kiemas sutvarkytas tik iš dalies. Žodžiu, tai yra nesibaigiantis procesas", – konstatavo moteris.

Savo ruožtu Aurelijus tvirtino, jog negali atsidžiaugti sukauptais įgūdžiais, mat baigęs baleto šokėjo karjerą jau drąsiai galėtų imtis statybos darbų verslo.

"Statybinių prekių centrai buvo tapę geriausiais mano draugais. Žinojau, kiek kainuoja viena ar kita vinutė ir galėjau save vadinti nuolaidų ekspertu", – kvatojo savamokslis statybininkas.

Leido sau improvizuoti

Pašnekovas neneigė, jog jų pasirinktas kelias kai kuriems žmonėms būtų sunkiai suprantamas.

"Juk galėjome tą namą parduoti ir būtume gyvenę be jokio vargo, be paskolų. Tačiau jei yra noro, daug ką galima pasidaryti savomis rankomis. Turbūt smagiausia, kai matai, kaip viskas pamažu eina į priekį, keičiasi. Be to, labai patogu, kai namie turi interjero dizainerę", – šypsojosi Muzikinio teatro artistas.

Anot Aurelijaus, nors ir nepavyko dirbti taip sparčiai kaip profesionalams, užtat netrūko laisvės improvizacijoms ir šiandien džiugina galutinis rezultatas – šie namai nebejotinai dvelkia autentika.

"Taip pamažu besidarbuojant atsirado įvairių keistų sprendimų, pavyzdžiui, metalinės sąramos ties pirmojo namo aukšto lubomis. Supratę, kad jas bus labai sunku paslėpti, nusprendėme tiesiog palikti", – prisiminė Aurelijus.

Stilingais interjero akcentais tapę raudonų plytų mūro fragmentai taip pat atsivėrė netikėtai, tik nugriovus senąsias krosnis.

"Tokias plytas galima įmūryti specialiai, jei norisi atitinkamo efekto. Tačiau mes jas tiesiog jau radome ir nusprendėme neslėpti", – pasakojo Silvija.

Žavi kontrastai ir eklektika

Naujajame šeimos būste vietos netikėtai atsirado ir masyviai betono rozetei, kuri įsitaisė ant faktūriniu tinku dekoruotos sienos.

"Tai yra tarybinių laikų namo fasado rozetė, kurią gavome dovanų iš draugo. Kelerius metus ji vis kažkur mėtėsi, nešiojome ją iš garažo į malkinę, iš malkinės į garažą ir štai pagaliau ji atrado savo vietą. Juk nebūtinai ant sienos turi puikuotis meno kūriniai", – kalbėjo kūrėja.

Panašių, tik specialiai sukurtų bei pasendintų dekoro elementų moteris neseniai aptiko ir vienoje Portugalijos interjero parduotuvėje.

Aurelijaus ir Silvijos būste į akis krinta ne vienas ypatingas, savo istoriją turintis "gyventojas".

Antai elegantiška retro stiliaus krosnelė į namą atkeliavo iš senojo šeimos buto, senoviniai baldai – iš vienų ar kitų senelių, tėvų.

Ir visa tai puikiai sugyvena su moderniais interjero elementais.

Silvija neneigė, jog šiuose namuose jaučiamas skandinaviškos stilistikos poveikis, tačiau išgryninto, vientiso stiliaus nesiekta.

"Manau, kaip ir daugumoje šiandienos interjerų, čia vyrauja eklektika", – apibendrino kūrėja.

Aurelijaus manymu, kontrastai tik nuspalvina kasdienybę, nesvarbu, ar jie mus supa namų aplinkoje, ar lydi gyvenimiškose situacijose.

Aplinkos nesubuitina

Nors sutuoktiniai neneigė, jog kurti savus namus – smagus jausmas, tačiau pripažino, kad nesureikšmina nei daiktų, nei medžiagų.

"Tarnauti namams nenorime. Žinoma, estetika labai svarbu, tačiau man visai neaktualu, kad grindys būtinai būtų natūralaus medžio. Svarbiausia, kad jos būtų praktiškos. Paisome savo įpročių, gyvenimo būdo. Kadangi vasarą sulaukiame gausybės svečių, migracija iš namo į kiemą ir atvirkščiai – nuolatinė, o batų tikrai niekas neverčia nusiauti", – šypsojosi kūrėja.

Silvija taip pat prisipažino, jog vargiai įvardytų, be ko negalėtų įsivaizduoti savo namų.

"Savo aplinkos nesubuitiname. Mums namai nėra kažkoks standartų rinkinys. Nebūtų krosnelės ar televizoriaus – ir nereikėtų. Turbūt mūsų namai atskleidžia ir tam tikrą mūsų būdą, nereiklumą buičiai. Be abejo, kai ji sutvarkyta, komfortiška, visiems gyventi maloniau ir patogiau", – kalbėjo interjero kūrėja.

Ar su didele kantrybe ir meile kurti namai su visam taps tuo ramiu, sėsliu šeimos užutėkiu? Silvija atsakyti nesiryžtų. Juk gyvenimas kupinas netikėtumų.