Žiedinės ekonomikos principas 

Mūsų planeta virsta šiukšlynu, gamtos ištekliai senka – tokia besaikio, neatsakingo vartojimo kaina. Siekiant suvaldyti šį procesą kilo idėja kurti tokius produktus, kuriems gaminti reikėtų mažiau resursų, o jiems pasenus ar sugedus būtų galima pataisyti, atnaujinti arba perdirbti ir panaudoti naujiems daiktams gaminti. Taip būtų išvengta neigiamo poveikio aplinkai, sumažėtų jos tarša. Tai ir yra žiedinės ekonomikos, veikiančios pasikartojančiais ciklais, principas. Iš čia kilo ir žiedinio dizaino terminas.

Iš tiesų perdirbti galima beveik visas atliekas: plastiką, popierių, stiklą, tekstilę, metalą, medį, panaudotą betoną, kitas statybines medžiagas. Galimybės kurti naujas medžiagas iš įvairiausių gamtinių – augalinių ir gyvūninės kilmės žaliavų, kurios iki šiol iš viso nebuvo naudojamos arba labai mažai, taip pat beveik neribotos. Dizaineriai kuria vis daugiau interjero detalių, baldų, kuriuos galima perdirbti daugybę kartų, tokiu būdu jų vartojimas tampa begaliniu su minimaliomis gamybos sąnaudomis.

Natūralios medžiagos, tokios kaip medis, oda, akmuo, vilna vertinant iš tvarumo perspektyvos yra tinkamas pasirinkimas, tačiau jas, kaip ir kitus resursus reikia naudoti atsakingai, nes jie nėra begaliniai. Todėl nemažai dizainerių renkasi alternatyvas – pavyzdžiui bambuką, o ne ąžuolą ar pušį, nes bambukas labai greitai auga. Ne natūralų akmenį, o iš įvairių jo rūšių atliekų, gamybos likučių pagamintas naujas kompozicines medžiagas. Odos pakaitalai gaminami iš ananaso žievės pluošto, grybienos, kukurūzų.

Dėmesys atsparumui ir mobilumui 

Ne mažiau svarbus yra ilgaamžiškumo aspektas. Parenkant apdailos, dekoro medžiagas, baldus, interjero detales vis daugiau dėmesio kreipiama į tai, kaip ilgai jie tarnaus. Prioritetas suteikiamas produktams, kuriuos susidėvėjus ar pasenus galima atnaujinti, perdirbti, pakeisti jų paskirtį. Dizainerių užduotis – vis dar tebefunkcionuojančius daiktus kūrybiškai pritaikyti naujame interjere, prikelti naujam gyvenimui restauruojant, o ne skubėti pirkti kitus taip tik dar labiau didinant vartojimą.

Gamintojai ir technologai deda pastangas, kad būtų sukurtos kuo atsparesnės dėvėjimuisi medžiagos – grindų danga, dažai, baldinės plokštės, gobelenas ir kt. Projektuojant tvarų interjerą nesivaikoma itin modernių sprendimų, verčiau naudojami klasikiniai, patikrinti laiko, ne taip greitai išeinantys iš mados. Paprastumas ir funkcionalumas laimi prieš puošnumą, įmantrumą. Nepraktiškų daiktų, perkamų vien dėl grožio, iš viso atsisakoma.

Tvarumas suprantamas ir kaip lankstus, universalus gyvenamųjų erdvių planavimas. Tai reiškia, kad pasikeitus gyventojams ar situacijai šeimoje, tarkime, porai susilaukus vaikų ar jiems suaugus ir išsikrausčius, nereikia griauti ir iš naujo mūryti sienų, nudaužyti senų plytelių norint pritaikyti būstą naujiems šeimininkų poreikiams. Tas pats principas taikytinas ir apdailai, ji turi būti tokia, kurią bus lengva, nebrangu pakeisti. Čia praverčia transformuojami baldai, mobiliosios pertvarų sistemos.

Panaudoti įmanoma beveik viską 

Dizainerių kuriami nauji produktai iš perdirbtų atliekų įrodo, kad panaudoti galima beveik viską, kas keliauja į sąvartynus. Pavyzdžiui, italų dizainerių tvarumo entuziastų Andrea Trimarchi ir Simone Farresin duetas "Fomafantasma" eksperimentuodamas su elektronikos atliekomis sukūrė baldines plokštes, kurių sudėtine dalimi tapo šiose atliekose esantys metalai, tarp jų ir auksas. Iš jų gaminami modernaus dizaino baldai darbo kambariams, biurams – lentynos, stalai, komodos, virtuvės baldai.

Osle įsikūrusi tarptautinė dizaino grupė "Snøhetta" kėdėms gaminti naudoja gamybines atliekas, surinktas iš vietinių žuvininkystės kompanijų. Tai seni tinklai, virvės, vamzdžiai ir pan. Jos susmulkinamos ir virsta granulėmis, o iš jų gaminama kompozicinė medžiaga. Kėdės korpusui naudojamas perdirbtas metalas. Žalsvos spalvos minimalistinio stiliaus baldas atrodo labai stilingas, naujoji medžiaga primena marmurą. Be to, šios kėdės labai tvirtos, tad tarnaus tikrai ne vienus metus.

Britų dizaineris Bethan Gray baldams gaminti naudoja kriaukles ir plunksnas. Kriauklės atkeliauja iš Filipinų žvejų bendruomenių, o plunksnos yra įvairių bendrovių gamybinės atliekos. Stalai, kėdės, lentynos išsiskiria unikaliais grafiškais raštais, subtiliais atspalviais. Guillermo Whittembury, Joriso Olde-Rikkerto, Kevino Rouffo ir Luiso Paco Bockelmanno, dizaineriai iš Londono Karališkojo meno koledžo, kuria indus iš perdirbto raudonojo molio, aliuminio pramonės atliekos.

Nebe naujiena – masinė baldų gamyba iš perdirbto plastiko, jis išgaunamas perdirbus PET plastikinius buteliukus. Ne vienas žinomas prekinis ženklas siūlo įsigyti iš šios medžiagos pagamintų virtuvės komplektų, kėdžių. Svarbiausia, kad šią medžiagą galima perdirbti neribotą kartų kiekį. Tarkime, nusidėvėjo ar atsibodo iš jos pagamintos kėdės, perdirbus pagaminamos naujos, kitokio modelio, skirtingo dizaino. Tokius baldus dizaineriai vadina amžinais, tai – naujas tvaraus dizaino terminas.

Iš to, ką sukūrė gamta 

Londone, biodizaino laboratorijoje "Faber Futures", įgyvendinamas projektas, kurio tikslas – sukurti natūralius dažus namų tekstilės gaminiams. Eksperimentuojant su dirvožemyje gyvenančiais mikroorganizmais Streptomyces coelicolor ir grybais mokslininkams pavyko nudažyti audinius rausva, melsva, žalia ir geltona spalva. Kadangi naudojamas gyvas pigmentas, nereikia daug vandens, taip taupomi jo ištekliai, nenaudojami cheminiai dažai, todėl neteršiama aplinka.

Britų dizaineriai Sebastianas Coxas ir Ninela Ivanova kuria baldus, šviestuvus ir kitus interjero elementus iš grybienos pluošto, kuris primena audinį. Tą pluoštą jie taip pat gamina patys – vieno iš dizainerių nuosavame miške, drėgnoje vietoje ant žemės iš gluosnio šakelių suformuojami moduliai, o juose iš grybų, augančių ant smulkių medienos atliekų, po kurio laiko susiformuoja naujoji medžiaga. Islandijos meno akademijos studentai iš medienos plaušų pagamino plokštę, kuri susiformuoja savaime, be klijų.

Pietų Indijoje, kokosų auginimu ir perdirbimu besiverčiančiame ūkyje gimė naujas produktas – alternatyva gyvūninės kilmės odai. Jis išgaunamas fermentacijos proceso metu, kai celiuliozės sluoksnis sumaišomas su kokosų riešutų vandenyje gyvenančiomis bakterijomis. Per mėnesį celiuliozė virsta drebučiais, o dar po kurio laiko sukietėja ir tampa panaši į odą, patvari ir ilgaamžė medžiaga, kuri niekada netaps atlieka, teršiančia aplinką, nes natūraliai suyra gamtoje.

Neatsilieka ir lietuviai

Neseniai ekologinio dizaino asociacija "Ekoda" pristatė unikalų projektą – bendromis 15 Lietuvos dizainerių pastangomis sukurtas tvaraus namų interjero pavyzdys "Eko Room".

Jame galima pamatyti įvairius interjero elementus iš perdirbtų atliekų, antrinių žaliavų, naujam gyvenimui atnaujintus senus daiktus. Pavyzdžiui, šviestuvų iš perdirbto laikraštinio popieriaus seriją, lentynas ir dėžutes iš sulūžusių riedlenčių, pagalvėles ir antklodes iš senų džinsų, senus restauruotus baldus, indus iš medžio žievės, keramikos gaminių (plytelių, indų), glazūruotų iš pramoninių metalo atliekų pagaminta glazūra ir kt. Šio projekto idėja – propaguoti gamtos išteklius ir aplinką tausojančius sprendimus, paskatinti susimąstyti apie tvarumo principus ir ugdyti ekologišką požiūrį.