Pereiti į pagrindinį turinį

16 mėnesių ištrūkę iš kabinetų

2009-07-18 23:59
Sprendimas: V.Lopeta ir Ž.Lukšytė nutraukė savo karjeras ir ilgam atsisveikinę su Lietuva leidosi klajoti po Pietų Ameriką.
Sprendimas: V.Lopeta ir Ž.Lukšytė nutraukė savo karjeras ir ilgam atsisveikinę su Lietuva leidosi klajoti po Pietų Ameriką. / Žydronės Lukšytės ir Valdo Lopetos nuotr.

Buvę "Lietuvos draudimo" ir "Hansabanko" (dabar "Swedbank") komunikacijos vadovai Valdas Lopeta ir Žydronė Lukšytė sugrįžo iš beveik pusantrų metų kelionės.

Įgyvendino seną svajonę

"Mintį viską mesti, pailsėti ir pakeliauti, pamatyti pasaulio, pasikrauti naujų minčių, brandinome seniai, – prisipažino kelionių troškulį nuolat jaučianti 34-erių Žydronė. – Kažkada per atostogas sutikti po Indiją ir Kiniją pusmetį, metus ar ilgiau keliaujantys žmonės mums padėjo greičiau apsispręsti."

Kai 27 metų V.Lopeta papasakojo apie savo sprendimą artimiesiems, šiuos ištiko šokas. Žydronės ir Valdo planai nustebino ir jų vadovus.

Tačiau kai nuostaba atslūgo, du klajonėms po pasaulį susirengę keliautojai sulaukė paramos ir tokio palaikymo, kokio net nesitikėjo.

Pasirengimas 16 mėnesių kelionei truko apytikriai metus. Maždaug pusmečio prireikė skiepams, daug laiko surijo ir buities reikalai. Išsirengus į tokią kelionę, teko derėtis su darbdaviais, rasti nuomininkus būstui, parduoti automobilį. Ir, žinoma, apsirūpinti lėšomis.

Aplankė keturiolika valstybių

Ž.Lukšytė ir V.Lopeta savo neįprastai ilgoms atostogoms pasirinko Pietų Ameriką.

Beveik šešiolika mėnesių trukusią kelionę jie pradėjo nuo Venesuelos, po to keltu persikėlė į Karibų jūros baseino šalį – Trinidadą ir Tobagą.

Iš ten keliavo į trimis Gajanomis vadinamas šalis: Gajaną, Surinamą, Prancūzijos Gvianą. Po to leidosi į šiaurės Braziliją, paskui – į Peru, Ekvadorą, Kolumbiją, vėl į Peru, iš ten – į Čilę, Argentiną, Urugvajų, Paragvajų ir Boliviją.

Keliautojų pora kratėsi autobusais, plaukė keltais, žygiavo pėsčiomis su lazdomis rankose ir kuprinėmis ant pečių. Kartais plieskė saulė, kartais plakdavo lietaus šuorai.

Žydronė ir Valdas turėjo ne vieną progą palyginti nakvynę patogioje viešbučio lovoje ant žemės palapinėje, kurią, regėjosi, kiekvieną akimirką gali nublokšti pragariškas vėjas.

Įvairių netikėtumų, kvapą gniaužiančių reginių ir nuotykių kupinoje kelionėje lietuviai aplankė keturiolika Karibų baseino ir Pietų Amerikos šalių.

Trys gramai baltosios mirties

Atoki pašiūrė buvo uždengta maskuojamąja medžiaga. Tamsiaplaukis juodaakis kolumbietis lietuvius palydėjo į vidų. Specifinis kvapas, nešvara ir juos abejingai nužvelgusios kolumbiečių akys. Pašiūrėje jie gamino kokainą.

"Tai buvo nedidelė laboratorija, – Ž.Lukšytė ir jos mylimasis V.Lopeta neabejojo, kad kolumbiečius dengė policija, nors ši nedidelė gamyklėlė, matyt, buvo skirta smulkiajai prekybai. – Mūsų akivaizdoje jie pagamino tris gramus."

Už ekskursiją lietuviai sumokėjo, tačiau negalėjo fotografuoti narkotikus gaminančių žmonių veidų. Ne, purtė galvą Žydronė, kokaino mes nepirkome, nors neabejoju, kad mums būtų pardavę.

"Jei būtumėte čia atsidūrę prieš penkerius metus, nebeturėtumėte daiktų ir fotoaparato. Ir reikėtų manyti, kad jums pasisekė", – lietuviams sakė kolumbiečiai. Tuomet partizanais pasivadinę nusikaltėliai plėšikaudavo, grobdavo žmones, o įkaitus paleisdavo tik už dideles pinigų sumas. Iš vietos gyventojų jie atimdavo 10 proc. kavos, kukurūzų derliaus, vieną iš dešimties auginamų vištų. Apie garsiuosius Medelino ir Kali kartelius dainuodavo net repo dainininkai.

Dabar Kolumbija – gana saugi šalis, keliaujant kas valandą prieini postą su ginkluotais kareiviais. Vietos gyventojai draugiški ir svetingi, nors juos slegia prastas šalies įvaizdis. Kolumbiją lietuviai mielai aplankytų dar kartą.

Su kokos maišeliais

"Indėnai nuolat kramto kokos lapus", – pasakojo Ž.Lukšytė. Lietuviai gėrė arbatą iš kokos lapų, tačiau nieko pikantiško nepajuto. Tik vėliau sužinojo, kad dauguma indėnų kokos lapus maišo su kriauklių miltais. Tuomet augalas išskiria svaigiąsias medžiagas.

Kokos lapai legaliai parduodami turgeliuose, o dėl nuolatinio šio augalo kramtymo žmonių dantys išgedę. Lengvas svaigulys kramtant kokos lapus – bene vienintelis Bolivijos kalnakasių malonumas. Darbininkai, kurių vidutinė gyvenimo trukmė apie 40 metų, beveik nemato dienos šviesos.

"Pasisveikinę jie tarpusavyje apsikeičia kokos maišeliais, – pasakojo Ž.Lukšytė ir V.Lopeta apie 3821 m aukštyje tyvuliuojančio Titikakos ežero apylinkėse gyvuojančią tradiciją. – Ir mes, įgavę pasitikėjimo, gaudavome kokos lapų, iš kurių virdavome arbatą. Atsisakyti priimti šią dovaną – didelė nepagarba."

Vyrai ir moterys – atskirai

"Taip, pasiklydome", – po trijų valandų klajonių džiunglėse braukdamas prakaitą nenoriai prisipažino gidas, niekaip nerandantis kelio prie valtelės, paliktos netoli Orinoko upės deltos. Iš džiunglių pavyko ištrūkti tik po 4–5 valandų.

Užtai lietuvių pora turėjo galimybę stebėti, kaip gyvena džiunglių indėnai. Priešingai civilizuotiems savo gentainiams, kurie namuose turi televizorius ir eina į darbą, nameliuose ant polių gyvenantys indėnai skina palmių lapus ir valgo ištrauktus stiebus. Tai jie pademonstravo svetimšaliams.

Ryškiais nacionaliniais drabužiais vilkintys atokiuose kalnų kaimeliuose gyvenantys Ekvadoro, Bolivijos indėnai – draugiški, atviri, mielai pasakoja apie vienintelį savo asiliuką.

Viename Kolumbijoje aplankytame kaime vyrai ir moterys gyvena atskirai. Net sutuoktiniai. Mat namai – šventa vieta, kurioje negali vykti seksualiniai kontaktai. Gimusi dukrytė apsigyvena pas mamą, berniukas – pas tėvą.

O kur jie pradeda vaikus? Žydronė nusijuokė: "Džiunglėse. Pora, patraukusi į tankmę šiuo tikslu, demonstratyviai nešasi radijo imtuvą – neva eina klausytis muzikos."

Laivais plaukė Amazone

Vienas įspūdingiausių Žydronės ir Valdo nuotykių buvo mėnesis plaukiant laivais Amazone. Pora miegodavo po atviru dangumi, hamakuose. Viena kelionė trukdavo 4–6 dienas. Į krantą keliautojai išlipdavo tik trumpam.

"Laive – nė vieno turisto, tik brazilai, indėnai. Itin draugiški, nors beveik visi kalbėdavo tik portugališkai, o mes mokėjome ispaniškai. Kviesdavo pavalgyti, išgerti alaus", – pasakojo Žydronė. Plaukdama Amazone ji sužinojo skaudžią žinią apie savo močiutės mirtį.

Byrantis autobusas

Ž.Lukšytė neslėpė, kad baltųjų atvežtas "ugninis vanduo" indėnams yra problema. Tuo keliauninkai įsitikino važiuodami autobusu Venesueloje. Netrukus jie pamatė, kad vairuotojas indėnas vis susiverčia po butelį alaus: "Po penkių butelių jis vos valdė vingiais važiavusį autobusiuką."

Kelionė autobusu Bolivijoje irgi buvo su stipriu adrenalino prieskoniu. Iš pradžių nukrito viena, po to – antra, trečia autobuso detalė. Vairuotojas dalis rankiojo, tačiau kelionė darėsi vis ekstremalesnė.

Žydronė su visa sulūžusia keleivio sėdyne nuvažiavo į autobuso vidurį, o kai subyrėjo autobuso bagažinė ir vos nepradėjo kristi daiktai, jau buvo nejuokinga.

Galiausiai, važiuojant nelygiu keliu, nukrito dar kelios dalys ir pro autobuso grindis keleiviai išvydo variklį: "Žmonės persigando, vaikai klykė, juos mamoms padėjome perkelti į kitą autobuso pusę."

Kelionėse autobusais lietuviai patyrė bene daugiausiai ekstremalių nuotykių, tačiau pavojingiausia jų kelionės šalis buvo Gajana.

Naktiniai šūviai

Krauju pasruvusiomis akimis, su mačete rankoje juodbruvas vyras vienoje Gajanos miestelio autobusų stotyje šaukdamas vijosi kitą: "Iš pradžių manėme, kad tai – kvailiojimas, tačiau netrukus paaiškėjo, jog jis vijosi vagį."

Tai buvo pirmųjų valandų įspūdis šiaurinėje Pietų Amerikos šalyje. Džiunglių įstatymai šioje nesaugioje šalyje – įprasti. Gajanoje naktimis lietuvius pažadindavo šūviai.

Gretimame Suriname keliautojus nustebino džiunglėse įsikūrusio kaimo gyventojai, kurie išsaugojo afrikietišką autentiką: gyvena nameliuose, dengtuose palmių lapais, moterys vaikščioja pusnuogės ir ant pilvų nešioja vaikus. Jie – kitados iš Afrikos olandų atvežtų vergų palikuonys.

"Brolis išvykęs, nakvokite jo namuose", – pasiūlė moteris kaime ketinusiems paviešėti lietuviams.

"Nuo ryto, vos praverdavome duris, sugužėdavo vaikai, supdavosi hamake, žaisdavo, perspėdavo, ką galima ir ko negalima daryti džiunglėse, mus vadino "baka-baka" – baltas žmogus", – pasakojo Žydronė.

Metinės – Čilėje

O maistas? Kas nors egzotiško ir labai neįprasto? Ž.Lukšytė gūžtelėjo pečiais: Pietų Amerika – ne Azija. Argentina žavėjo nuostabiais kepsniais, Kolumbijoje pora gėrė arbatą su kokos lapeliais, o Bolivijoje sunegalavo skrandžiai.

Žydronė šyptelėjo: "Visi sutikti turistai prisipažino, kad šioje šalyje turėjo virškinimo problemų. Gal maisto ruošimo sąlygos netinkamos, gal svetimšaliams nepriimtinas vanduo?"

Bene labiausiai įsiminė pietūs Čilėje, belaukiant kelto. Iš pradžių santūrūs, kažkuo lietuvius primenantys čiliečiai nusprendė pavaišinti keliautojus. Kol buvo ruošiamas maistas, kavinėje ėmė groti europietiška muzika. Pasirodo, čiliečiai kažkokiu būdu sužinojo, kad sukanka lygiai metai, kai lietuvių pora keliauja po Pietų Ameriką.


Biudžetą teko koreguoti

Per mėnesį lietuviai planavo išleisti 2000 litų. Tačiau baigiantis kelionei mėnesio išlaidų vidurkis išaugo iki 2300 Lt.

Lengviausia verstis buvo Bolivijoje (užteko ir 1800 litų) bei Gajanoje, brangiausia – Prancūzijos Gvianoje, Argentinoje ir Čilėje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų