Nepaisant gana niūrių visuotinių nuotaikų, prisimindami besibaigiančius metus žinomi televizijos veidai nelinkę visko piešti tik juoda spalva, o kai kurie netgi tiki, kad 2021-ieji bus pasaulinės euforijos metai.
Renata Šakalytė-Jakovleva, žurnalistė, TV3 laidų vedėja
Daugybei žmonių šie metai tapo tikru iššūkiu. Kai kuriems, deja, tai buvo paskutiniai gyvenimo metai, nors, jei ne koronavirusas, gal dar būtų gyvenę ir gyvenę... Tačiau medalis visada turi dvi puses – jei viena 2020-ųjų pusė atrodo juoda, niūri, skaudi ir kelianti daug nerimo, kita pusė, priešingai – šviesi, įkvepianti, teikianti vilties. Pagaliau sukurta vakcina ir jau skiepijami žmonės nuo COVID-19. Kažkas susituokė. Kažkas susilaukė vaikelio arba laukia. Gyvenimas niekada ir nebūna tik dviejų spalvų – jis toks spalvotas, toks įvairus, kad galime tik stebėtis, kaip kartais patys matome tik juodą arba baltą. Ir kiekviena tragedija tą akimirką, tuo laiku atrodo pati baisiausia. Net neabejoju, kad maro ištikti žmonės tuo metu galvojo, kad nebuvo per visą istoriją baisesnių metų. Ko gero, taip galvojo ir Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusieji ar Holokausto paliesti žmonės. Man atrodo, kad mes gyvename dar gana neblogai, turint galvoje, per kokį fantastiškai trumpą laiką pavyko sukurti vakciną nuo koronaviruso.
Renata Šakalytė-Jakovleva. S. Baniulio nuotr.
Šie metai tikrai buvo kitokie ir profesine prasme. Darbas nuotoliniu būdu tapo įprasta kasdienybe. Teko spręsti daugybę su technologijomis susijusių iššūkių, išmokti prisitaikyti, atrasti naujų komunikavimo su pašnekovais būdų. Man nebuvo lengva, nes dievinu gyvą bendravimą. Gyvas emocijas. O pokalbis per "Skype" ar "Zoom" man primena medaus valgymą per stiklą. Bet ką darysi – geriau jau toks pokalbis nei jokio.
Šiemet ir be pandemijos buvo daug svarbių įvykių. Jei kalbėtume apie Lietuvą – žinoma, kad tai būtų Seimo rinkimai. Jie buvo kitokie. Jie tikrai įeis į istoriją ir dėl kaukių, ir dėl rezultatų. Trys stiprios moterys lyderės laimėjusių partijų viršūnėse. Daug moteriškesnis pagal sudėtį ir pats Seimas bei Vyriausybė. Moteris premjerė.
Taip pat šie metai paženklinti ir ne vienos skaudžios kino, muzikos, meno ar kitaip visuomenėje pripažinimą pelniusios garsenybės mirties. Mane labai palietė netikėta Fausto Latėno, Gedimino Girdvainio netektis. Taip pat liūdėjau, kai užgeso nuostabaus žurnalisto Aurelijaus Katkevičiaus gyvybė.
Net neabejoju, kad šiais metais Lietuva pagaliau būtų laimėjusi "Euroviziją" su "The Roop" daina "On fire". Bet čia likimas vėl iškrėtė piktą pokštą – tokie kaip ir laimėję likome, bet oficialiai kaip ir ne. Per plauką Lietuva, tiksliau – profesorius Virginijus Šikšnys liko be chemijos Nobelio premijos. Mano nuomone, tai visiškas nesusipratimas iš Nobelio komisijos pusės ir apmaudi jų klaida. Bet tikiu, kad profesorius bus įvertintas šia premija.
Na, o kalbant globaliai – tai, be abejo, vakcinos nuo koronaviruso išradimas, JAV prezidento rinkimai ir Joe Bideno pergalė, laisvės revoliucija Baltarusijoje ir Aliaksandro Lukašenkos virtimas politiniu lavonu, moterų protestai prieš abortų draudimus Lenkijoje ir popiežiaus Pranciškaus pritarimas homoseksualų civilinei partnerystei.
Nemanau, kad kitais metais tapsime naujais žmonėmis. Būsime tie patys žmonės, kurie turi savo vargus, savo baimes ir savo džiaugsmus.
Pandemija tik dar kartą įrodė, kad pasaulis yra margesnis už genio plunksnas, ir ar visi be išimties tapsime sąmoningesni jai pasibaigus – tikrai ne. Bet linkiu, kad kiti metai būtų sveikesni visomis prasmėmis – ir kūne, ir sieloje. Kad nerimą, baimę dėl ateities keistų ramybė ir stabilumas. Kad išmoktume labiau galvoti ne tik apie save, bet ir šalia esančius. Ir, žinoma, kad vėl galėtume laisvai keliauti. Juk pažinti šį pasaulį yra vienas didžiausių malonumų! Bent jau man.
Rolandas Vilkončius, žurnalistas, LNK žinių vedėjas
Rolandas Vilkončius. LNK nuotr.
Tikriausiai prireiktų kokių dešimties puslapių išvardyti svarbiausius tiek Lietuvos, tiek pasaulio įvykius. Taip, šie metai buvo kupini iššūkių, tikrai buvo nelengvi. Daug kam teko permąstyti daug dalykų, rasti būdų, kaip suvaldyti pandemiją. 2020-ieji pirmiausiai sietini su COVID-19.
Labai gerai prisimenu, kai dar 2019 m. pabaigoje teko skaityti žinią, kad Kinijoje nustatytas naujas virusas. Pagalvojau, kad yra galimybė, jog jis išplis, bet prisiminiau SARS atvejį 2002–2003 m. ir, kad pavyko jį suvaldyti. Kad COVID-19 bus toks patogeniškas, o žmonės taip lengvai užsikrės, tikrai nelabai tikėjau. 2020-ųjų sausio pabaigoje ir vasarį žinios ėmė kelti nerimą, supratau, kad šiais metais bus keblumų. Taigi, virusas išplito, deja. Pandemijos metu vis teko skelbti tikrai nemalonias žinias apie rekordinius susirgimus, apie daugėjančias mirtis ir apie įvairių šalių medicinos sistemos griūtis.
Dar daugiau – iš Danijos atskriejo žinios, kad ūkiuose virusu masiškai užsikrėtė audinės, todėl, baiminantis pavojingų koronaviruso mutacijų, teko sunaikinti tūkstančius gyvūnėlių. Tačiau metų pabaigoje išgirdome dar blogesnių žinių iš Didžiosios Britanijos apie mutavusį ir dar labiau patogenišką koronavirusą. Dėl skubiai uždaromų sienų tūkstančiai žmonių beviltiškai įstrigo svetimose šalyse, tarp jų – ir daug lietuvių emigrantų.
Kalbant apie Lietuvą, sergamumas šalyje lapkritį ir gruodį pasiekė neregėtas aukštumas, dėl to valdžia priėmė nelengvą sprendimą riboti žmonių judėjimą tarp savivaldybių, to bent jau aš neprisimenu per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Tačiau yra ir kita medalio pusė: tie, kurie per šiuos metus turėjo užsidaryti namuose ir daugiau laiko praleido su savo šeimomis, manau, gavo progą sutvirtinti ryšius su artimaisiais. Tikrai verta paminėti ir mokslo laimėjimus medicinoje – vakcina sukurta rekordiškai greitai.
Tačiau labai baisu, kad šiemet buvo labai daug antivakserių, pandemijos neigėjų, kurie drumstė vandenį ir sakė, kad viskas yra išgalvota. Deja, pasaulyje yra daugybė mirčių ir labai sunku tai kas dieną skelbti naujienose.
Daug svarbių įvykių šiemet buvo ir be pandemijos. Lietuvai labai svarbūs buvo Seimo rinkimai, kurių metu labai daug jaunų žmonių atėjo atiduoti savo balsą – tai yra ypač pozityvus įvykis. Įdomi ir pati Seimo dėlionė, naujoji Seimo dauguma atėjo be šventės, o su milžiniškais iššūkiais. Ne kartą žadėjęs trauktis Ramūnas Karbauskis metų pabaigoje atsisakė Seimo nario mandato, o iš Petro Gražulio buvo atimtas Seimo nario imunitetas, tam nesiryžo net kelios prieš tai buvusios valdžios. Nerami buvo mūsų kaimynystė, įvykiai Baltarusijoje tikrai sukrėtė, tačiau lietuviai neliko nuošalyje – mes parodėme, kad galime susivienyti dėl kaimynų ir suorganizuoti ne tik "Laisvės kelią", bet ir tarptautinėje arenoje aktyviai palaikyti baltarusius, kovojančius už laisvę. Lietuvai aktualus ir nerimą keliantis Astravo atominės elektrinės paleidimas, dėl kurios bent jau Rytų Lietuvoje tikrai jaučiame įtampą – ypač kai tik paleidus elektrinę tenka išgirsti apie gedimus ir incidentus.
Labai ryškūs šiais metais buvo ir JAV prezidento rinkimai, ir Kalnų Karabacho konfliktas, Aleksejaus Navalno apnuodijimas, klimato kaitos pokyčių tematikoje taip pat būta daug globalių įvykių, pateikta svarbių duomenų. Ypač daug nerimo dėl Grenlandijos tirpstančių ledynų.
Sporto srityje galima išskirti Šarūno Jasikevičiaus išvykimą į Barseloną. Kai jis viešėjo Lietuvoje, pamatėme, kaip jis pasiilgo krepšinio konferencijų – jų metu jo klausinėjo net ir apie kojinių spalvą. Kalbant apie sportą, žinoma, reikia paminėti ir nukeltą Tokijo olimpiadą.
Mokslo srityje taip pat daug nuveikta. 2020 m. pradėjus tokiais žemiškais dalykais, kaip naujos kartos baterijų atradimas, ir baigiant visiška fantastika – mokslininkai, atlikę daugybę skaičiavimų, sako, kad Paukščių take esame ne vienintelė protaujanti civilizacija. Tik gaila, kad artimiausia kandidatė yra toliau nei 17 tūkst. šviesmečių, turbūt neteks pabendrauti artimiausiu metu. Na, o Lietuvos technologijų lauke turbūt ryškiausias 2020 m. įvykis yra 5G stočių startas.
Populiariosios kultūros srityje Lietuvai didelis praradimas šiais metais buvo nelaimėta "Eurovizija", kurią tikrai turėjome laimėti, bet tikiu Vaidotu ir manau, kad jis mus dar nustebins.
Šiemet svarbių, daug keičiančių įvykių gausu, bet nemanau, kad kitais metais tapsime naujais žmonėmis. Būsime tie patys žmonės, kurie turi savo vargus, savo baimes ir savo džiaugsmus. Kai pandemija bus suvaldyta, tikriausiai permąstysime daugelį dalykų. Sudėtinga numatyti, kokia ateitis laukia 2021-aisiais. Norėčiau, kad tai būtų pykčio mažėjimo ir darnos metai. Po kiekvieno didesnio sukrėtimo grįžta žmogiški dalykai, į kuriuos mes visi turėtume atkreipti dėmesį.
Andrius Tapinas, žurnalistas, laidų vedėjas, "Laisvės TV" įkūrėjas
Andrius Tapinas. G. Skaraitienės / Fotobanko nuotr.
Šiais metais pandemija, be jokios abejonės, yra pirmoje vietoje, o antroje vietoje turėtų būti Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento rinkimai bei Donaldo Trumpo ir Joe Bideno pasikeitimas. Trečioje vietoje – grįžtant į mūsų kiemą – tai yra mūsų rinkimai. Galbūt jie būtų mažiau svarbūs, jei būtų išlikusi ta pati valdančioji koalicija, tie patys žmonės. Bet į pandeminę Lietuvą ateina visiškai nauji žmonės, jaunesnė naujoji valdžia, todėl manau, kad tai labai didelis įvykis.
Šiuos metus galima vertinti keliais aspektais. Vien pandemija, kuri yra didžiausia mus ištikusi nelaimė, ko verta. Bet jei ieškotume šviesesnių dalykų, jei kalbėtume apie labiau asmeniškus dalykus, mums – "Laisvės TV" – šie metai buvo labai geri. Mes padarėme tris didžiulius, sakyčiau, nacionalinio lygio projektus, kurie turėjo įtakos Lietuvos gyvenimui. Jie labai skirtingi: tai yra milžiniška lėšų rinkimo Lietuvos medikams iniciatyva "Laikykitės, medikai!", "Laisvės kelias", kuris pripažįstamas vienu geriausių socialinių projektų, ir rinkimų akcija "Viso gero, Voldemortai!" Šie 2020 m. įgyvendinti projektai suteikė daug pozityvumo.
Tiesa, televizija nėra ta sfera, kuri būtų smarkiai paveikta pandemijos. Matome, kad dideli projektai ir toliau transliuojami – ar tai būtų intelektiniai žaidimai, ar šokių projektai. Bet televizijos šiemet nepademonstravo kažko labai naujo nei Lietuvoje, nei pasaulyje, tik labai skaitmenizavosi, išmoko dirbti nuotoliniu būdu, o galybė "zoominių" interviu, kuriuos mes matome viso pasaulio televizijose, ir sumažina kaštus, ir pagreitina bendravimą, ir turbūt yra naujasis standartas.
Mes kiekvienas išmokome ieškoti alternatyvų tam, ko netekome, tad atsirado daug virtualiųjų dalykų. Manau, kad daug žmonių susipažino su virtualiąja erdve. Nuotolinis mokymasis, kuris buvo tolimas planas, šiemet išmokė šeimas dalytis kompiuteriais, suprasti, kad darbas ir mokslas gali vykti ir iš namų. Ir tai yra gerai.
Vis dėlto inercija yra stiprus dalykas ir manau, kad daug žmonių nori laikytis senų įpročių. Tai mes ir matome – net karantino metu ir gražiuoju, ir griežtuoju buvo sudėtinga suvaldyti, kad žmonės nesiveržtų į prekybos centrus, kad jie elgtųsi sąmoningai.
Tačiau prognozuoju, kad iki vasaros sugebėsime įveikti virusą. Bent jau tokį, koks jis yra dabar, ir jau nuo vasaros galėsime daugiau keliauti. Bet iki tol dar reikia išgyventi – ir žmonių, ir verslo dar laukia įtemptas metas. Dėl to noriu palinkėti tvarios metų pradžios, nes toliau bus lengviau.
Edmundas Jakilaitis, žurnalistas
Edmundas Jakilaitis. T. Biliūno / Fotobanko nuotr.
Nevadinčiau šių metų nei blogiausiais, nei geriausiais. Jie tiesiog tokie yra. Man, kaip žurnalistui ir piliečiui, tai buvo kupini iššūkių ir naujų, prasmingų veiklų metai. Kaip piliečiui, man labai didelį įspūdį paliko mūsų socialinė iniciatyva "Stiprūs kartu", per kurią subūrėme savanorių tinklą padėti žmonėms, dėl saviizoliacijos pirmo karantino metu negalėjusiems išeiti iš namų.
Kiti metai bus atsigavimo, vilties, didelių lūkesčių ir planų, geros nuotaikos ir milžiniškų galimybių metai.
Kaip žurnalistui, pandemija didelių pokyčių mano profesinei veiklai nepadarė, išskyrus tai, kad daugybę kartų reikėjo vesti laidas iš namų, priprasti prie to, kad studijoje nėra žmonių, apsiprasti prie nuotolinio bendravimo su pašnekovais ar kitokio formato laidų. Vis dėlto, kai studijoje esi vienas, labai keistas jausmas, bet tai irgi yra įdomi patirtis.
Taigi savo asmeninius metus vertinu pozityviai. Kalbant apie visuomenę, aišku, kad iššūkiai dideli ir kad žmonės yra pavargę, psichologiškai išsekę, jau nekalbant apie tai, kiek žmonių gyvybių ši pandemija nusinešė. Skaičiai lieka skaičiais, bet už kiekvieno vieneto yra konkretus žmogus, turintis vardą, pavardę, savo gyvenimo istoriją ir galbūt daugelis jų dar būtų sėkmingai gyvenę ir prisidėję prie šeimos ir visuomenės gerovės.
Man buvo labai įdomus "Laisvės kelias", labai stipri iniciatyva, kuri įsimins ilgai. Ir, manau, kad "Laisvės kelias" į istoriją įeis kaip įvykis, kai tokiais sudėtingais metais Lietuva sugebėjo parodyti didelį solidarumą su Baltarusija. Mes ir patys prisidėjome – aš prisidėjau prie solidarumo koncerto organizavimo, rinkome lėšas Baltarusijos pilietiniam judėjimui. Supratimas, kad lietuvių tauta turi savo vaidmenį modernioje Europoje ir šiuolaikinėje istorijoje kaip tauta, kuri labai aiškiai solidarizuojasi su tautomis, kurios siekia laisvės, yra labai svarbus ilgalaikėje perspektyvoje.
Be viso to, mes šiemet visi sugrįžome į namus, daugiau laiko praleidome juose. Vieniems tai tapo džiaugsmo, kitiems – iššūkių laikotarpiu. Kiti metai bus kitokie, jei neatsiras kitoks virusas ar neištiks kita pasaulinė nelaimė. Žmonija įveiks koronavirusą, nes jau yra skiepai. Ir kiti metai bus atsigavimo, vilties, didelių lūkesčių ir planų, geros nuotaikos ir milžiniškų galimybių metai. Nes po tokių krizių visuomenė gaus entuziazmo, daug geros energijos. Tai bus pasaulinės euforijos metai, kai visi sugrįš prie įprasto ritmo ir bus alkanesni naujų idėjų, naujų galimybių.
Tie sudėtingi metai mums davė naujų patirčių, naujų galimybių. Mes patys geriau pažinome žmones, prie kurių esame. Žinome žmones, kurie gali imtis iniciatyvos, žmones, kurie gali netikėtai krizių metu kažką uždegti, įveikti. Man atrodo, kad po 2020 m. išeiname sustiprėję kaip visuomenė, todėl labai linkėčiau gerą ūpą, su kuriuo ateiname į naujus metus, išlaikyti ir kad po metų matytume tik išnaudotas progas.
Rita Miliūtė, žurnalistė
Rita Miliūtė. F. Fisheye nuotr.
Šie metai tikrai nebuvo prie geresnių. Lietuva nėra mačiusi tokių suvaržymų ir tiek mirčių nuo vienos ligos. Ir dėl to džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad klydau galvodama, jog vakcina atsiras vėliau.
Televizija buvo viena iš tų veiklų, kurios pandemija nepaveikė taip skaudžiai. Mes turėjome dirbti nesustodami, tiesiog atsirado naujų dalykų, kaip papildomos apsaugos priemonės ar Lietuvoje ne tokie įprasti, bet jau senokai visame pasaulyje naudojami nuotoliniai interviu. Tame yra ir pranašumų, nes anksčiau mes versdavomės per galvą, kad pašnekovas būtinai būtų studijoje, dabar visi suprato, kad nors garsas gal ir nėra tobulas kalbinant nuotoliniu būdu, tai labai praplečia pašnekovų ratą ir jų geografinį pasirinkimą. Tai reiškia, kad gali kalbinti žmones, kurie yra fiziškai toliau nuo Vilniaus.
Pandemija parodė, kad turime vertinti ne tik žmonių santykius, bet ir koks svarbus yra atsargumas ir kaip tu turi saugoti tuos, kuriuos myli. Ir tai gali padaryti gana paprastomis priemonėmis. Mane iki įsiutimo privesdavo tos kvailai dėvimos kaukės, ypač tuo metu, kai medikams jų trūko. Atrodytų, kad tai yra smulkmena, bet ji gali apsaugoti kitą žmogų. Aš jau nekalbu apie rankų plovimą, apie atstumo laikymąsi, asmeninę erdvę, kas man yra svarbu visada, ne tik per pandemiją. Labai noriu tikėti, kad dėl pandemijos mes ir į tai labiau atkreipsime dėmesį.
Tikiuosi, kad kitais metais galėsime laisviau gyventi – matyti žmones, kurie mums svarbūs, ir keliauti dėl kultūrinių poreikių patenkinimo. Kalbant ne apie pandemiją, tikiuosi, kad kiti metai bus kitokie politinės kultūros prasme, kad toną jai duos kiti žmonės, kurių pačių politinė kultūra, tikiuosi, yra kitokia nei nuėjusios valdžios.
Naujausi komentarai