Architektas, makabriškas scenos baisūnas. Vėl į sceną grįžęs 57-erių "Anties" lyderis Algis Kaušpėdas tikina, kad per mėnesį nesunkiai pragyventų už 5 tūkst. litų, o jo gyvenimo tikslas – tapti išmintingam.

– Ar "Antis" nėra seniena, ar jos atliekama muzika dar tinkama groti šiuolaikiniame jaunimo klube? Juk šiuolaikinis jaunimas jūsų nesupras – jo vertybės jau kitos.

– Ir taip, ir ne. Mes – archyviniai, savo mažoje planetoje kaip kokie "Led Zeppelin". Neslėpsiu, abejojau, kai po ilgo laiko vėl pradėjau muzikuoti. Tačiau geras barometras – mano vaikai, ypač Anglijoje kinematografijos besimokanti jaunesnioji dukra Algė. Ji, kaip daugelis jaunimo, kritiška, daug ką neigia, Lietuva jai – provincija ir t. t. Bet dėl "Anties" muzikos nusiteikusi labai pozityviai: "Tėvai, tu tik varyk."

– Jums – 57-eri, neseniai vėl grįžote į sceną, pozavote vyrų žurnalui su pusnuogėmis merginomis. Kas tai – pavėluota vidutinio amžiaus krizė?

– Tai tik gera viešųjų ryšių akcija, kai mes pristatėme naują kūrinį "Zuikis pleibojus". Įdomi, nauja patirtis. Iš savęs pasijuokti sveika.

– Koks ten juokas, kai jus nuolat supa gražios moterys.

– Taip, visą gyvenimą. Tačiau jos man kaip dukros. Arba draugės. Man patinka vyresnės moterys, bet aš turiu žmoną.

– Galite į įdomią, išvaizdžią ir seksualią moterį žvelgti tik kaip į dukrą arba draugę? O gal tikras vyras apie tai tiesiog garsiai nekalba?

– Čia intrigos nėra. Esu ištikimas žmogus ir niekada neišduosiu gyvenimo draugės. Ir tai man patinka! Žinoma, jei kas nors ieško kontaktų, malonu. Tai nėra blogai.

– Nekart teigėte, kad stengiatės gyventi teisingai. Kas slepiasi po šia fraze?

– Esu smalsus, o teisingai gyventi – tai suvokti, koks yra pasaulis, ką čia veikiame. Visas mano gyvenimas – nesibaigiantis tyrinėjimas.

– Norite ne tik stebėti, bet ir paliesti savo ranka?

– Taip. Ir man patinka įvairios plotmės: ir architekto, ir scenos chuligano. Jos viena kitą papildo.

– Žmonės, kurie nori daug ką paliesti ranka, dažniau nei teoretikai įžengia į tamsiąją gyvenimo pusę.

– Ribos yra labai skirtingos. Žinau, ko niekada neperžengsiu.

– Ko?

– Kitam jau ir tai, ką aš peržengiu, yra daug. Kad ir pozavimas vyrų žurnalui. Kitiems atrodo, kad nesolidus poelgis – tarsi moralinė mirtis.

– Ar jūsų gyvenime buvo moralinių mirčių?

– Čia jau giliai kabinate. Yra visko, ir į visus klausimus atsakyti negaliu. Man labai nepatinka nenuoširdūs dalykai. Stengsiuosi būti nuoširdus ir nemeluoti, nespausti silpnesnių. Yra neskoningų dalykų, kurie man neimponuoja. Geriau save pamurdysiu purve.

– Ką reiškia gyventi pagal Algirdą Kaušpėdą? Ar tai stilingas gyvenimas?

– Tai tam tikra forma. O formą reikia valdyti. Niekada nesureikšminu vardinių drabužių – svarbu, kad jie būtų patogūs, bet pastebėjau, kad brangesnis drabužis dažnai yra kokybiškesnis. Todėl šlamšto, kurį turėčiau išmesti po mėnesio ar dviejų, neperku. Apskritai man reikia mažiau, bet geresnių daiktų. O geras daiktas visais gyvenimo atvejais ir lieka geras. Jis net susidėvėjęs – tam tikra antikvarinė vertybė.

– Jūsų namuose daug tokių daiktų?

– Man jie patinka: namuose turime bobučių ir diedukų senų daiktų. Ir vieną Kaune laukiantį remonto seną "Jaguar". Bet tam aš neturiu laiko, nes esu užimtas žmogus.

– Dievas sukūrė laiką ir sukūrė jo pakankamai. Kur jį švaistote?

– 90 proc. skiriu architekto darbui. Dabar sekasi, dirbame ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Afrikoje. Atsigauname po sunkmečio. Padariau mainus: per krizę praradau daug pinigų, bet įgavau proto.

– Kiek būtų apytikriai tas "daug pinigų", kurių netekote per sunkmetį?

– Apie 20 milijonų. Tačiau tai – verslo investicijos, įmonių akcijos, virtualūs pinigai.

– Toks praradimas privertė nusileisti ant žemės puikybę, kurios jums niekada netrūko?

– Puikybė visą laiką mušama. Ji nusėda, po to – vėl prisikelia, – šypsosi.

– Jūs labai mylite pinigus?

– Gerbiu. Nes žinau, kaip sunku juos uždirbti.

– Jie jūsų neužvaldė? Stop ar bent pauzės mygtuką pinigų darymo pultelyje dar įjungiate?

– Tikram džiaugsmui daug pinigų nereikia.

– Ką reiškia "daug nereikia"? Lietuvoje nemažai šeimų gyvena už 2000 litų per mėnesį.

– 2000 man neužtektų, – juokiasi. – 20 tūkstančių? Oi, dabar pakaktų ir penkių tūkstančių.

– Tai išgirdę neišjuoks jūsų draugai? Už ką pirksite mėgstamą kolekcinį vyną, keliausite?

– Penkių tūkstančių litų tikrai užtektų. Mano draugai – paprasti žmonės, o namie geriu daugeliui įperkamą vyną. Gerą kolekcinį geriu tik per retas degustacijas.

– Ar galima jus vadinti gyvenimo gurmanu?

– Gurmanas – skambus žodis. Bet man malonu tuo džiaugtis. Geriau mažiau pavalgyti, bet skaniau. Geriau degustuoti skanų vyną, nei prisigerti. Tai – žmogaus vertybių klausimas.

– Kaune gyvena vyresnioji jūsų dukra Monika, Anglijoje besimokanti jaunesnioji Algė irgi dažniau nei į sostinę parvyksta į Kauną. Kodėl nesugrįžtate jūs? Vilniečiui tai – provincija?

– Ne. Išsiskyriau su pirmąja žmona ir, kad turėtume erdvės, išsikėliau į miestą, kuriame gimiau. Bet labai myliu ir Kauną.

– Jūsų skyrybos su architekte Audrone Kaušpėdiene tuomet nugriaudėjo kaip sprogmuo. Dabartinė jūsų žmona Vilija – taip pat architektė. Tai buvo tarnybinis romanas?

– Visi architektai gyvena labai susiglaudę, todėl taip, tai galima pavadinti tarnybiniu romanu. Bet tokia gyvenimo raida: kažkas baigiasi, kažkas prasideda. Praėjo daugiau nei dešimt metų, ir su Audra mes puikiai sutariame.

– Tačiau štilis įsisvyravo ne iš karto.

– Kiekvienas skirtingai priima tokią situaciją. Kažkas – filosofiškai, kažkas – emocingai. Nesmerkiu nei vienų, nei kitų. Aš norėčiau būti filosofas, bet dažniau būnu emocionalus.

– Apie dabartinę, antrąją, savo žmoną vis dar galite pasakyti, kad su ja esate kaip viena struktūra?

– Gyvename puikiai, harmoningai, vienas kitam padedame atskleisti pasaulį. Kitas žmogus – tarsi akiniai, tinkamos dioptrijos. Didelė sėkmė rasti tokį žmogų.

– Jūs – pasiturintis, daug matęs. Ar užklumpa mintys, kad jau niekas nedžiugina?

– Tai priklauso nuo vertybių ir norų. Man reikia minkštų dalykų – išminties ir žinojimo, todėl tam nėra pabaigos. Man įdomu gyventi. Keliu sau idealų, nepasiekiamą tikslą, bet vis tiek einu jo link. Kiti, tarpiniai, tikslai pasiekiami savaime.

– Koks dabartinis jūsų tikslas?

– Tapti išmintingu žmogumi. Noriu nušvisti, susivokti. Ir internetas man – Dievo dovana.

– O siekiantys nušvitimo žmonės neturėtų atsisakyti pinigų, prabangos dalykų?

– Ne, tai – kvailystė. Kodėl išmintingas žmogus turi būti vargeta, o turtingas – kvailys? Socializmo laikų stereotipas. Išmintingam žmogui viskas ateina pakeliui ir jis gali daug ką turėti.

– Kas jums yra turtas?

– Fizinė aplinka. Į kitą pasaulį turto nenusinešime.

– Beje, jūs išties tikite Dievą, kurį dažnai minite, ir pomirtinį gyvenimą?

– Man patogiau tikėti, kad egzistuoja aukštesnės jėgos, kad po savęs paliekame energiją, kuri kuria pasaulį. Man patinka tai žinoti ir padeda gyventi. Čia – kaip puspilnė ir pustuštė stiklinė. Renkuosi puspilnę, nes man taip patinka.

– Bet tikite atgijusiomis vėlėmis ir mūsų žeme vaikščiojančiais zombiais?

– Tai – tik pokštai. Mes būtinai turime pokštauti, nes tai išgrynina sąmonę. Be pokštų, juoko taptume bespalviai.

– Vadinasi, sutinkate, kad pati geriausia antis – negyva? Kurią iškepus reikia valgyti su obuoliais?

– Taip, tai labai skanus patiekalas.

Helovinui – zombių desantas

Sekmadienį Kauno kokteilių bare "BarBar'a" Helovino proga A.Kaušpėdas ir "Antis" parengė specialų teatralizuotą dviejų dalių repertuarą.

Pirmoje dalyje komanda bus persirengusi daktarais, skambės garsiausi kūriniai iš albumų "Ančių dainos" ir "Zuikis Pleibojus". Antroje dalyje muzikantai virs zombiais, "Antis" gros visus garsiausius, klasika tapusius savo kūrinius.

"Bandysime visus pagąsdinti", – tikino A.Kaušpėdas, šiam pasirodymui repetuojantis ir vieną seną, koncertuose dar neskambėjusį kūrinį.