Kauno "Romuva" pamažu tampa tikru kino centru, kuriame galima ramiai pažiūrėti tuos kino meno kūrinius, kurių nespėjome pamatyti tarptautinių festivalių metu.

Kritikai tampa režisieriais

Prancūzijoje seniai gimė autorinio kino teorija, ir susiformavo graži tradicija, kai gerai su kino istorija susipažinę jauni kino kritikai tampa režisieriais ir autorinio kino teoriją iliustruoja savo darbais. Neretai prieš keisdami profesiją jie spėja padirbėti žurnale "Kino sąsiuviniai" (pranc. Cahiers du cinéma) arba net pabūna jo redaktoriais.

Tokie karjeros etapai ženklina nemažos plejados prancūzų kino kūrėjų biografijas. Garsių kolegų pramintais takais į kiną atėjo ir šiemet 60-ąjį gimtadienį atšventęs režisierius Olivier Assayasas. Kino festivaliuose matėme jo savitu braižu pažymėtus filmus "Irma Vep" (1996 m.), "Demoniškas meilužis" (2002 m.), "Apsivalymas" (2004 m.), "Karlosas" (2010 m.) ir "Po gegužės sukilimo" (2012 m.).

Dabar galime susipažinti su šio režisieriaus naujausiu filmu "Zils Marijos debesys", pernai dalyvavusiu oficialioje Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Norą pažiūrėti šį filmą turėtų sužadinti dar ir tai, kad pagrindinius vaidmenis suvaidino viena geriausių Prancūzijos aktorių Juliette Binoche ir amerikietė Kristen Stewart, kuri jaučia sveikintiną norą pabėgti nuo ryškaus "Saulėlydžio" sagos antspaudo.

Biografija – tik atspirtis

Filmo "Zils Marijos debesys" recenzentams iškyla daug specifinių kliūčių įprastais apibūdinimais charakterizuoti naujausią O.Assayaso kūrinį: įvykių ir veiksmo čia nedaug, autorių labiausiai domina ryšius tarp herojų formuojančios aplinkybės ir žmonių santykis su laiku bei erdvėmis (net pats filmo pavadinimas nukreipia žiūrovų žvilgsnius į debesuotus tolius). Kartu tai ir pamąstymas apie aktorystės prigimtį, kuri, be jokios abejonės, ornamentuojama kai kuriomis paties režisieriaus ir aktorės J.Binoche asmeninio ir bendro kūrybinio gyvenimo aplinkybėmis, nors dėti lygybės ženklo tarp pačios aktorės ir Marijos Enders tikrai nereikia.

Gerai filmo specifiką pavyko suformuluoti kolegei Živilei Pipinytei: "Regis, Assayasas į filmą norėjo sudėti kuo daugiau visko – apmąstymų, metaforų, "Chanel" aromato ir Binoche spindesio, Stewart jaunatviško įžūlumo ar grėsmingos masinės kultūros ženklų, todėl kartais nespėji pagauti visų užuominų, susijusių su kino istorija ir su filme vaidinančių aktorių biografijomis."

O pats režisierius pagrindinę idėją paaiškino taip: "Šiuo filmu norėta išprovokuoti labai paprastą emocinę reakciją, dėl to, kad jis kelia universalų klausimą – laiko tėkmė, senėjimas – visi su tuo susiduriame. Laikui bėgant šis klausimas tampa vis svarbesnis, tačiau bet kuriuo gyvenimo metu jį turime savo mintyse. Filmas kuria aidą to, ką kiekvienas turi savo viduje."

Sugrįžti į praeitį

Pagrindiniai filmo konfliktai užsimezga jau pačioje pradžioje, kai M.Enders su jauna padėjėja Valentina vyksta į Austriją pagerbti dramaturgo Wilhelmo Melchioro ir dalyvauti šio garbaus amžiaus menininko apdovanojimo ceremonijoje. Tačiau dar traukinyje jas pasiekia žinia apie staigią W.Melchioro mirtį. Netrukus Marijai pasiūloma sugrįžti į praeitį ir suvaidinti velionio pjesėje, kurioje moteris jau vaidino būdama aštuoniolikos. Tik šį kartą sudėtingoje psichologinėje dviejų moterų komplikuotų santykių studijoje (kurios peripetijos primena Rainerio Wernerio Fassbinderio filmą "Karčios Petros fon Kant ašaros") Marijai tektų vaidinti nebe jaunąją Sigridą, bet jos gerokai vyresnę meilužę Heleną.

Nuostabaus grožio Alpių miestelyje Marija pradeda rengtis naujam profesiniam ir asmeniniam iššūkiui. Bet tuoj pat paaiškėja, kad antrą kartą į tą pačią upę įbristi neįmanoma. Tada tampa aišku, kodėl režisierius pasirinko Šveicariją. Ne tik dėl unikalių peizažų, bet ir todėl, kad "čia dar tebegyvena šmėklos. Jauti, kad tarsi tebebūtų visi ten XIX a. gyvenę menininkai – Nietzsche, Anne Maria Schwarzenbach, Segantinis, Rilkė. Visa yra nepaliesta, apsaugota nuo laiko tėkmės. Jauti, kad praeitis niekur nėra dingusi".