– Nors kino industrija Lietuvoje nedidelė, pastaruoju metu sparčiai daugėja kuriamų filmų. Ar kiekybė neprasilenkia su kokybe?

– Nelinkstu vertinti. Manau, svarbiausia, kad kūrėjas būtų patenkintas savo kūriniu, o žmonės su malonumu dalyvautų kūrybos procese, – tą pajus ir stebintieji filmą.

Lietuviai ištroškę kino: visus veda noras jį kurti, jame dalyvauti. Tikiuosi, kad atsiras daugiau idėjų, pinigų. Lietuvos kino centro finansavimo sukurti kino filmui neužtenka, todėl kūrėjai ieško ryšių koprodukcijoms užsienyje. Manau, filmų ir toliau daugės, jų bus įvairesnių, tinkančių skirtingų skonių žiūrovui.

Man jau tuoj 45-eri ir aš negaliu su 20-metėmis dalintis tais pačiais vaidmenimis. Mano filosofija tokia, kad man skirtų vaidmenų iš manęs neatims.

– Pastaraisiais metais bene žymiausius vaidmenis atlikote moterų režisierių filmuose. Tačiau kino bendruomenėje neretai kalbama ir apie egzistuojančią lyčių nelygybę. Ar nuostata, jog moterys nepakankamai įvertinamos – teisinga?

– Pastebiu, kad ateina naujoji karta, kuri pradeda kalbėti apie šią nelygybę. Nuo pat kino atsiradimo įprasta, jog filmo režisierius – vyras. Ir dabar moterų kine mažiau, tačiau tai kinta. Nėra „vyriško“ arba „moteriško“ kino, yra geras arba blogas kinas.

Malonus sutapimas, kad pastaruoju metu filmuojuosi moterų režisierių filmuose. Natūralu: moterys nori kalbėti apie moteris. Režisierės pagrindinį vaidmenį dažniausiai skiria moteriai, nes geriau pažįsta jos pasaulį. Džiaugiuosi, kad bendradarbiavau su režisierėmis K. Buožyte, L. Lužyte, K. Milašiūte – esu dėkinga likimui už šias draugystes.

– Kalbame apie kino industrijos augimą, o kokia teatro padėtis?

– Apie teatro baigtį kalbama tikriausiai nuo pat jo atsiradimo. Kai mano močiutė aktorė buvo garbaus amžiaus, teatre kalbėdavo: „Kas čia per nauja karta, mes jos nesuprantame“.

Tai yra normalu: teatro išraiškos nuolat kinta, tampa nebeaktualios, bet, kaip ir gyvenime, teatre atsiranda naujų krypčių. Dabar daug naujų, įdomių, kitokių menininkų. Jie maištauja – gali su jais nesutikti, sakyti, jog tai naivu, beprasmiška, bet jie tiek daug nori pasakyti, parodyti kitą požiūrį. Lietuvos teatruose yra ne vienas jaudinantis, įkvepiantis, skatinantis susimąstyti spektaklis. Teatras gyvuoja nuostabiausiom savo formom.

– Naujoji menininkų karta nekelia konkurencijos industrijos senbuviams, nejaučiate kartų konflikto?

– Jaunoji karta gimusi kitu laiku, augusi kitomis aplinkybėmis, todėl visiškai kitaip supranta ir jaučia pasaulį, kitko jame ieško. Tas jų atvirumas – įkvepiantis. Jiems viskas atrodo paprasčiau, lengviau, jie viską nori turėti greit. Dirbant kartu labai įdomu pažvelgti į pasaulį kitaip, negu tu jį suvoki. Tačiau net ir skirtingas kartas jaudina tie patys bendražmogiškieji, laikui nepavaldūs dalykai.

Man jau tuoj 45-eri ir aš negaliu su 20-metėmis dalintis tais pačiais vaidmenimis. Mano filosofija tokia, kad man skirtų vaidmenų iš manęs neatims.

– Pagal kokius kriterijus renkatės vaidmenis?

Lietuvos teatruose yra ne vienas jaudinantis, įkvepiantis, skatinantis susimąstyti spektaklis. Teatras gyvuoja nuostabiausiom savo formom.

– Man svarbu, kaip kūrėjas nori papasakoti istoriją. Turiu užmegzti ryšį su režisieriumi, turime suprasti vienas kitą. Perskaičiusi scenarijų, išklausiusi režisieriaus intencijas, klausiu savęs, ar manyje ta tema ką nors atliepia? Ar jaudina toks pasakojimo būdas? Ar aš šiuo vaidmeniu turėsiu ką pasakyti žiūrovui? Renkuosi pagal tai, ar vaidmuo mane žmogiškai paliečia; arba noriu save išbandyti, tarkime, kitame žanre, išmokti ko nors naujo.

– Nevengiate rinktis ryškių ir dažnai provokuojamų vaidmenų. Ar įkūnytos moterys atspindi jus?

– Vaidmenys nėra apie mane ir mano gyvenimą tiesiogine prasme. Kurdama personažą, galiu atsispirti tik per patirtį ir jį perteikti taip, kaip suprantu. Istoriją kuria scenaristas, režisierius, bet kad personažas būtų gyvas, turiu įdėti dalį savęs.

– Kaip jaučiatės po premjerų, sunkių vaidmenų? Kas jums padeda atsipalaiduoti?

– Norisi pailsėti, nes labiausiai pervargsta psichika. Repeticijos, spektakliai reikalauja daug koncentracijos, susikaupimo. Todėl po pasirodymų norisi užsiimti lengva, malonumą teikiančia veikla: išsimiegu, būnu su artimais žmonėmis, einu į gamtą. Mėgstu šiaurietišką ėjimą, pasivaikščiojimus, tenisą. Judėjimas, sveika mityba padeda jaustis geriau.

– Ar fizinis aktyvumas naudingas dirbant aktorinį darbą?

– Aktoriaus darbas reikalauja ne tik psichologinės, bet ir fizinės ištvermės. Kartais „ant kojų“ tenka išstovėti kad ir dvylika valandų per parą. Jau nekalbant apie intensyvią protinę veiklą. Aktoriai įprastai stengiasi palaikyti fizinę formą, ir tai išeina savaime: darbe tenka nemažai fizinio krūvio.

– Jūsų nuomone, kokie aktoriai įdomiausi šiandienos žiūrovui?

– Žmonės, stebėdami kiną ar teatrą, nori pajusti aktoriaus tikrumą, nuoširdumą; lyg įkūnytą personažą pažinotų seniai, tarsi jis būtų draugas, pažįstantis tave ar pasakojantis tavo istoriją. Auditorija greit pastebi dirbtinumą ir jį atmeta. Aktoriai, mokantys kalbėtis su žiūrovu, gebantys jį sujaudinti, yra įdomiausi.